Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta

 (201)
Kalbama, kad Velykos pamažu praranda savo prasmę, žmonės pamiršta, kam jos reikalingos ir piktinasi, kad ši diena nuvilianti, nes ruošiamasi joms vos ne kaip Kalėdoms, o dovanų nėra. Vis dėlto kunigas ramina ir tikina, kad švenčiame gražiai – lietuviai per Velykas susirenka ir pabūna su šeima, o tai ir yra pagrindinė šios šventės prasmė.
Velykų stalas
© Shutterstock

„Dabar krikščionybė nebepraktikuojama, jei šnekėsim atvirai. O tie tautiniai papročiai, kam jie? Jei vaikams kalama į galvą mokykloje, kad mokykitės kuo greičiau ir geriau anglų kalbos ir maukit iš čia greičiau“, – atsidūsta etnologas prof. Libertas Klimka kalbėdamas apie Velykų papročius ir tradicijas.

Trūksta dovanų

Nors šiuolaikiniai lietuviai Velykas švenčia, bet tradicijų dažnai jiems neužtenka, norisi ne tik paridenti margučius ar nueiti į bažnyčią.

„Man, kaip vaikui, Velykos visada buvo Didžiausios Apgavystės Šventė – kalibras vos ne Kalėdų, laisva diena, balius, mišrainė, kiaušiniai, majonezas, bet jokių normalių dovanų. Visiškai nekenčiau Velykų, nes kasmet jausdavausi apgautas. Neabejoju, kad vaikai ir šiandien visi taip pat jaučiasi – didelė šventė ir didelė apgavystė“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rėžia telekomunikacijų ekspertas ir verslininkas Liudvikas Andriulis.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Vis dėlto Lietuvos edukologijos universiteto prof. kunigas Kęstutis Ralys tikina, kad toks požiūris nėra blogas ir priduria, jog lietuviai tikrai nepamiršta Velykų prasmės.

„Pasakysiu atvirai, Velykos tikrai švenčiamos, pavyzdžiui, aš buvau tėviškėje, Kelmėje, mane nustebino, kad net automobilio neradau kur pasistatyti. Dar stebina, kad iš išeivijos čia grįžta švęsti daug šeimų, tad vis dėlto Velykų šventės dar turi prasmę. Taip širdyje pagalvojau, gražu, išlikęs tas tradicinis šventimas“, – sako kunigas.

Jo teigimu, pagrindinė Velykų prasmė – susiburti su šeima. K. Ralys priduria, kad ir dovanų teikimas vienas kitam per Velykas yra graži tradicija, kuri vis dar vyksta, tiesa, tos dovanos dažniausiai smulkios.

Man, kaip vaikui, Velykos visada buvo Didžiausios Apgavystės Šventė – kalibras vos ne Kalėdų, laisva diena, balius, mišrainė, kiaušiniai, majonezas, bet jokių normalių dovanų.
L. Andriulis

„Pažiūrėkite, jei užsuktumėte į bet kokią krautuvę ar supermarketą, tų dovanų juk pilna. Net ir aš jau esu jų gavęs, mano pažįstami, su kuriais tenka darbuotis, atnešė didžiausią vištą, saldainių pasidalino švenčių proga. Tų didelių dovanų gal ir nėra, bet tokias simbolines, kiaušinius, suvenyrus, nuo senų laikų žmonės dovanoja vieni kitiems.

Žinoma, nėra taip, kad po eglute padeda. Bet per Velykas yra simboliška dovanoti mažesnę vertę turinčius daiktus. Jei iš užsienio grįžta vaikai, artimieji, be dovanos juk vis tiek nevažiuoja. Mažos dovanėlės suartina žmones, kokios jos bebūtų“, – aiškina kunigas.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© Shutterstock

K. Ralys priduria, kad negavę didelių dovanų per Velykas neturi nusiminti ir nuvertinti šios šventės, o turėtų suprasti – Velykos būna tada, kai atgimsta žmogus.

„Per Velykas juk gamta atgimsta, atgimsta ir žmogus, o tas atgimimas gali įvykti nebūtinai per kalendorines Velykas. Girdėjau labai gražų vieno kunigo pasakymą: man Velykos tada, kai mano širdyje įvyksta prisikėlimas“, – sako pašnekovas.

O L. Klimkos teigimu, tradicijų išlikę mažai, nes jos miršta kartu su Lietuvos kaimu, bet pasidžiaugia, kad jaunimas dar praktikuoja bent kai kuriuos papročius.

„Jaunimas sugrįžęs į kaimą dar prisimena senus papročius ir aš dar tikiuosi margučius nuo piliakalnio su draugais ir kolegomis paridensiu ir padainuosim gamtoje“, – sako profesorius.

Velykų šventės dar turi prasmę. Taip širdyje pagalvojau, gražu, išlikęs tas tradicinis šventimas
K. Ralys

Mėgdavo prisivalgyti

Etnologas pasakoja, kad lietuviams Velykos anksčiau buvo didelė šventė, nes po septynių savaičių pasninkavimo Gavėnios laikotarpiu pagaliau galėdavo prisivalgyti. Visą savaitę iki Velykų žmonės kuopdavosi namus, ruošdavosi, eidavo į mišką rinkti žalumynų, kuriais puošdavo stalą.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© Daigintos mintys

Penktadienį buvo praktikuojamas gražus, bet jau pamirštas paprotys, kai suaugusieji kartu su vaikais ir anūkais eidavo lankyti giminių kapų. O šeštadienį visi eidavo į bažnyčią, kur šventindavo ugnį ir vandenį.

„Dažnai eidavo ugnies atsinešti ne patys šeimininkai, bet pasiųsdavo kokį bernioką, kartais jis net raitas jodavo į bažnyčią, nes ugnį reikia greitai parnešti namo, kad ji neužgęstu. Kai ugnis parnešama, tada šeimininkė jau gali ruoštis Velykiniams patiekalams“, – pasakoja etnologas.

Jaunimas sugrįžęs į kaimą dar prisimena senus papročius ir aš dar tikiuosi margučius nuo piliakalnio su draugais ir kolegomis paridensiu ir padainuosim gamtoje
L. Klimka

Profesorius sako, kad jau paruošus Velykų stalą žmonės važiuodavo į bažnyčią šeštadienio vakarą: „Tradiciniame senajame kaime visą naktį išbūdavo bažnyčioje, nes jų tinklas nebuvo toks tankus kaip dabar, atvažiuodavo į bažnyčią iš toliau ir visą naktį laukdavo prisikėlimo mišių.

Vėlgi, kad žmonės nemiegotų, nesnūduriuotų, ten vykdavo liaudiški vaidinimai, spektakliai, ypatingai Žemaitijoje. Kažkada net marionečių teatrą rodydavo. Jauni vyrai eidavo į Kristaus karsto sargybą, o koks nors apsimetęs kipšiuku arba žyduku blaškydavo jų dėmesį, juokus išdarinėdavo. Toks buvo liaudiškas teatras.“

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© DELFI / Domantas Pipas

Po prisikėlimo mišių procesijos visi skubėdavo namo, nes būdavo pavargę, o ir toks priežodis sklandė, kad kas pirmas parlėks į kaimą, tam geriausiai darbai seksis.

„Tada sėda prie šventinio stalo, šeimos galva padalina margučius arba supjausto kiaušinį ir kiekvienam šeimos nariui su gerais linkėjimais padalina po skiltelę ir po to tiek prisivalgydavo, kad likdavo tik eiti miegoti.

Tą dieną nei į svečius eidavo, nei jaunimas pramogaudavo, visi ilsėdavosi. Tik į pavakarę kartais ateidavo mergų pakalbinti, prie lango su jomis padainuoti arba paflirtuoti, bet tik vėlai vakare, o visa diena – poilsio“, – teigia etnologas.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© DELFI / Domantas Pipas

Jis taip pat priduria, kad pagrindinis Velykų stalo akcentas, be abejo, buvo margučiai, kurių užuomazgų galima ieškoti dar akmens amžiuje.

„Margutis yra pavasario simbolis. Kada žmonės po žiemos jau neturėjo maisto ir badavo, laukdavo sugrįžtant paukščių ir prisirinkdavo jų kiaušinių. O pirmo rasto kiaušinio suvalgyti negalima, jį reikia paaukoti dievams.

Iš to aukojimo atsirado ir pirmieji ornamentai, ir raudona spalva, tai kraujo, ugnies ir aukos spalva. Tai pagrindinė Velykų spalva. Ornamentai būdavo labai įdomūs, jie sudėlioti iš paukščio pėdelių. Jie primena, kam buvo skirtas tas margutis – deivei paukštei“, – pasakoja L. Klimka.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© DELFI / Kiril Čachovskij

Be margučių ant lietuvių stalo būdavo ir kitų svarbių patiekalų, pavyzdžiui, Velykos buvo neįsivaizduojamos be dideli apskrito kvietinių miltų pyrago, kuris primena saulę ir reiškia, kad ši sugrįžo. Taip pat buvo valgoma kiauliena, kurią pateikdavo išmaningai.

„Būdavo raugintų kopūstų skystyje virta. Būdavo lašiniuotis – pyragas keptas su lašiniais. O kad viskas gerai sektųsi su gyvuliais – baltas sūris. Čia jau desertas. Šeimininkės būdavo išradingos ir buvo labai pasiilgę mėsiškų patiekalų. Todėl ir patarlė – 7 mylios sausu tiltu, o gale rožė pražydo. Tos 7 mylios yra septynios Gavėnios savaitės, o rožė – Velykos“, – sako profesorius.

Margutis yra pavasario simbolis. Kada žmonės po žiemos jau neturėjo maisto ir badavo, laukdavo sugrįžtant paukščių ir prisirinkdavo jų kiaušinių.
L. Klimka

Svarbiausia – saikas

Vis dėlto kunigas K. Ralys sako, kad lietuvių tradicija persivalgyti per Velykas – nuodėmė, todėl reikėtų jausti saiką ir labai svarbu viskuo dalintis su aplinkiniais.

„Žinoma, per Velykas reiktų išlikti saikingiems. Bet dabar Lietuvoje tradicijos keičiasi, daug mažiau alkoholio pradeda vartoti, prisižiūri sveikatą žmonės. Nesenai sutikau vieną gydytoją, sako, žinai, Velykoms važiuoju, bet grįšiu vakare. Tai aš nusijuokiau, kaip tu grįši vakare, kaip be taurės vyno ar šampano Velykos. O jis sako, ne, dabar jau reikia sveikai gyventi, nebe tas laikas.

Žinoma, alkoholio gali būti ant Velykų stalo, bet kaip visada sakau, viską reikia daryti protingai, jei žmogus vairuoja, tada negalima, nulinis variantas, o jei nevairuoja ir atvažiavo į svečius, lieka, nakvoja, tai žinoma, pasivaišinti galima, lietuviai juk visada mėgo vaišingumą, tik persigėrimas, persivalgymas, tai nuodėmė nuo seno buvo, didžioji nuodėmė“, – sako kunigas.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta
© DELFI / Domantas Pipas

Pakilus nuo Velykų stalo kunigas ragina nelikti namie, o aplankyti su šeima kokią šventovę, nueiti į kultūrinius renginius: „Vizualiai ir širdimi atsinaujinti kartu su artimaisiais“.

K. Ralys taip pat primena anksčiau gyvavusią tradiciją, kai nuo Didžiojo penktadienio iki antrosios Velykų dienos nebuvo galima laidoti mirusiųjų.

„Kaip ir nebėra taip griežtai to laikomasi. Dabar šitas dalykas jau išskirtinis, išlieka tik sekmadienį, bet ir tai, jei po prisikėlimo, apėjus procesiją, kunigai susėda prie bendro stalo ar su bendruomene, ar su artimaisiais, ar su parapijiečiais, jau po to gali laidoti. Sakyčiau, tai toks simbolinis dalykas, todėl ir sakoma, geriau nemirti Kalėdų ir Velykų laikotarpį“, – sako K. Ralys.

Linksmybės – po Velykų

L. Klimka sako, kad nors pirmąją Velykų dieną lietuviai leisdavo ramiai, su šeima, antrąją jau atsipalaiduodavo ir prasidėdavo tikros linksmybės.

Libertas Klimka
Libertas Klimka
© DELFI / Valdas Kopūstas

„Antrą dieną jau lankydavo kaimynus, vaikai bėgdavo pas savo krikštamotę ar krikštatėvį, parodyti, ką per metus išmoko, kaip užaugo. Antroji Velykų diena jau bendravimas, bendruomeninio charakterio diena, o pirmoji – šeimos. Pavalgė ir ilsisi“, – sako etnologas.

Neatsiejamas linksmybių akcentas būdavo sūpynės, tikima, kad kuo aukščiau pavyks ant jų įsisupti, tuo geriau linai augs.

„Dar būdavo ir trečia Velykų diena – ledų diena. Tą dieną žmonės dar nedirbdavo, nes jei dirbsi, ledai vasaros metu gali derlių iškapoti. Trečią dieną senų senovėje būdavo laistymosi paprotys, kad lietaus nepritrūktų, sausra neužpultų. Lenkijoje dar yra tas paprotys, bet pas mus jis jau išnykęs.

Šis paprotys turi bažnytinį paaiškinimą, kad Poncijus Pilotas rankas nusiplovė. Tai ateidavo samdiniai savo ponui plauti rankų arba vaikinai ateidavo merginoms plauti rankų, o jos tuo pačiu atsilygindavo ir prasidėdavo išdykavimas, taškymasis ir laistymasis. Antroji ir trečioji dienos yra jaunimo pramogų dienos. Nenuobodžiaudavo kaime ir be televizoriaus“, – juokiasi L. Klimka.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Velykos

Toksinus iš organizmo valanti sriuba vos per 20 minučių (15)

Šis nesudėtingos ir greitai paruošiamos sriubos receptas – nuostabiai gardus ir gaivinantis būdas pašalinti toksinus iš organizmo. Išmėginkite – nepasigailėsite!

Kauniečiai vėl sužibėjo: rideno milžinišką margutį (18)

Žvarbus antrosios Šv. Velykų dienos oras neatbaidė Kauno jaunimo – į Laisvės alėją jie išrideno spalvingą margutį – milžiną, sveriantį daugiau kaip 300 kilogramų.

Produktai gelbėtojai: gerina virškinimą, lengvina pagirias ir yra kone kiekvienuose namuose (26)

Išsipūtęs pilvas, pykinimas, galvos skausmas – bėdos, kuriomis skundžiasi dažnas, pakilęs nuo Velykinio stalo.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta (201)

Kalbama, kad Velykos pamažu praranda savo prasmę, žmonės pamiršta, kam jos reikalingos ir piktinasi, kad ši diena nuvilianti, nes ruošiamasi joms vos ne kaip Kalėdoms, o dovanų nėra. Vis dėlto kunigas ramina ir tikina, kad švenčiame gražiai – lietuviai per Velykas susirenka ir pabūna su šeima, o tai ir yra pagrindinė šios šventės prasmė.

Įvardijo, kiek kiaušinių galima suvalgyti per dieną: skaičius gerokai mažesnis nei manote (115)

Artėja metas, kai sėsime prie vaišių stalo, ant kurio tikrai bus ir didelis indas su margučiais.