Atkeliavę atostogauti, jie pakeisdavo tik aplinką, o kita tvarka išlikdavo ta pati: nebuvo galima lįsti galingiesiems į akis, reikėjo atstovėti eiles ne tik maisto parduotuvėje, restorane, bet ir prie čeburekų, pardavinėtų prie Palangos tilto. Kai kuriais atvejais taisyklės buvo dar griežtesnės nei namuose, nes pajūris buvo itin griežtai saugoma teritorija.
Poilsiautojams grasinta ginklu
DELFI skaitytojas Kęstutis, vaikystėje nuolat keliavęs atostogauti į Palangą su tėvais, pasakojo prisimenantis, kaip didelė pajūrio pliažo dalis buvusi aptverta. „Tai buvo teritorija, skirta Brežnevo vilos poilsiautojams. Į ją paprasti mirtingieji negalėjo pakliūti, nes jos prieigos buvo saugomos pareigūnų. Aplink tą vietą buvo pristatyta daug apsaugos bokštelių, prie kurių prisiartinęs iškart gaudavai įspėjimą“, – pasakojo Kęstutis.
Jo atmintyje išliko ir kitas vaizdas: „Klaipėdos jūros vartai, kur dabar traukia visos romantikų porelės ir kur geriausiai matyti atplaukiantys ir išplaukiantys laivai, anksčiau paprastiems žmonėms buvo neprieinami“, – prisiminė skaitytojas. Jis pasakojo, kad šeimai besiilsint Smiltynėje, jie su sese keliavo jūros vartų link ir nepaisė draudžiančio eiti toliau ženklo: „Sesė pamatė draudimą, tačiau į jį nekreipė dėmesio. Staiga tik sudundėjo balsas iš bokšto: „Stok, arba šausiu!“ Pamenu, net ir tada sesuo neišsigando ir ėjo į priekį, kol kareivis paleido įspėjamąsias kulkas. Tikėtina, visa teritorija buvo saugoma iš baimės, kad koks žmogelis ims ir pabėgs.“
Saugumo sumetimais poilsiautojai negalėjo vakaroti ir paplūdimyje. „Temstant į paplūdimį prisistatydavo traktorius ir jį visą suakėdavo. Nuo to laiko nė vienas poilsiautojas paplūdimy nepageidautas. Taip ir užaugau iki penkiolikos metų saulėlydžio paplūdimyje nematęs“, – sakė Kęstutis. Iškart po nepriklausomybės atkūrimo, jie su šeima visą naktį praleido paplūdimyje, kur saulę ne tik palydėjo, bet ir sutiko.
„Tuo metu daug ko stigo. Atrodė, kad kiekviena gyvenimo sritis turėjo savo taisykles ir specifiką, pageidaujamas elgesio normas. Prie visko tarsi buvome pripratę, tačiau nukeliavus į pajūrį tie fiziniai, kūnu jaučiami apribojimai buvo labai nemalonūs ir jausdavosi kiekviename žingsnyje“, – pasakojo skaitytojas.
Dabar, kai per televiziją rodomi vaizdai iš Šiaurės Korėjos, Kęstutis prisimena neseniai buvusius laikus Lietuvoje, kai buvo draudžiama žingsnį žengti ant suakėto smėlio, kai paplūdimyje stovėjo ne tik gelbėtojų, bet ir apsaugos bokšteliai, kuriuose tupėjo ginklus atstatę pasieniečiai. Kai kalbama apie pabėgėlius iš Šiaurės Korėjos, jis prisimena tuos žmones, kurie sukaupę visą savo drąsą ieškojo kelio iš Sovietų sąjungos – per Palangą ar Šventąją. Kai kas šnekėjo, kad tokiais atvejais pajūrio zoną neršdavo visos pajėgos – ne tik oro, bet ir laivyno.
„Kontrolės laikai baigėsi, dabar gali laisvai įsikurti Brežnevo viloje, laisvai eiti į paplūdimį, ir visą naktį prabraidyti, gali plaukioti valtimis ar žvejoti, buriuoti... Džiugu, kad Palanga vis labiau panašėja į vakarietišką kurortą“, – pasakojo Kęstutis.
Paplūdimys akėtas dėl saugumo
Paplūdimyje tvarką vakarais prižiūrėdavo pasieniečiai. Apie tai pasakojo 1980 – 1988 m. Palangoje Vidaus reikalų skyriaus viršininku dirbęs Jonas Algimantas Židonis. „Pasieniečiai akėdami paplūdimį saugojosi nuo žvalgybininkų patekimo į Sąjungą per jūrą, taip pat paniškai bijojo, kad kas nors nepabėgtų į Švediją. Po antro pasaulinio karo tai buvo labai griežtai kontroliuojama, o Šaltajam karui įpusėjus kontrolė jau nebuvo tokia stipri“, – pasakojo J. A. Židonis ir pabrėžė, kad Šventojoje buvo daug didesni apribojimai: esą ten buvo prasprūdę keletas pabėgėlių.
Jis pasakojo girdėjęs istoriją apie tai, kaip visai netoli pajūrio zonos poilsio namuose ar viešbutyje vyko mokslinė konferencija, kurioje dalyvavę mokslininkai ar svečiai nusprendė pajuokauti: „Per apsauginę 5-6 metrų juostą jie ėjo atgal taip, kad pasieniečiams atrodytų, jog žmonės išbrido iš jūros. Konferencijos dalyvių pokštas pasieniečiams nebuvo labai juokingas, o baigėsi irgi ne itin sėkmingai: pasieniečiai su šunimis surado konferencijos dalyvius“, – pasakojo vyras. Kas nutiko šmaikštiesiems, jis nežino, tačiau tikriausiai jiems teko pasėdėti areštinėje, o vėliau jie buvo pristatyti skusti bulvių kareivinėse– gandus apie tokią bausmę yra girdėjęs ne tik vidaus reikalų skyriaus viršininkas, bet ir vietiniai gyventojai bei gidas.
Kaip atvykėliai ir poilsiautojai buvo drąsūs, taip vietiniai gyventojai pasieniečių kantrybės nebandė. „Pasieniečiai marširuodavo šalia išakėtos juostos su žibintais ir saugodavo, kad kas nors pro ją neprasmuktų, nes kartas nuo karto pasklisdavo gandų, kad kažkas pabėgo. Vietiniai su pasieniečiais niekada nejuokaudavo. Nebent kas nors išgėręs pabandydavo, bet labai tuo abejoju“, – sakė prisistatyti nenorėjusi garbaus amžiaus palangiškė.
Nustatytos privalomos ramybės valandos
Draudimų buvo ir daugiau, nei prisimena DELFI skaitytojas: kurortiniame mieste buvo įvestos ramybės valandos. „Visoje Palangoje ant stulpų buvo iškabintos gražios lentelės, perspėjančios, kad nuo 24 val. iki 7 val. ryto „Palangos miestas miega“. Jei tik kas nors šio prašymo nepaisė, milicija iškart pagaudavo ir kirsdavo kaip reikalas“, – pasakojo palangiškis gidas Arūnas Šateika. Jis sakė, kad dabar vakarinius pasilinksminimus mėgstantys J. Basanavičiaus gatvės lankytojai to nepakęstų.
Gidas prisiminė, jog užtverta buvo ir Gedimino gatvė, besitiesianti nuo Birutės alėjos jūros link. „Buvo numatyta, kad ten ilsėsis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nariai. Paprastiems žmogeliams ši gatvė buvo neprieinama“, – prisiminė A. Šateika.
Palangiškė sovietinių laikų amžininkė Bronelė prisiminė: „O taip, Gedimino gatvėje buvo uždrausta praeiti. Ji visa buvo aptverta tvora, kurios niekaip nepravažiuosi ir nepraeisi. Gatvė turėjo vartelius ir apsaugininką, kuris iš savo bokštelio visiems nesusipratusiems arba žiopliems poilsiautojams šaukdavo „Atgal, atgal!“ ir net priartėti neleisdavo. Ta vieta buvo vadinta ministrų sanatorija“, – pasakojo Bronelė. Kaip tvirtino A. Šateika, „priėjus prie Gedimino gatvės prisistatydavo stiprūs vyrukai ir paklausdavo, kodėl čia stovi. Tada reikėdavo greitai šalintis, nes kitu atveju būsi supakuotas.“
Brežnevo vila – visai ne Brežnevui skirta
Nors daugelis žmonių viešbutį „Auska“ vadina buvusia Brežnevo vila, J. A. Židonis įsitikinęs, kad ten Sovietų sąjungos vadovas Leonidas Iljičius Brežnevas poilsiauti neturėjo. „Kad viloje apsistos Brežnevas, statant vilą numatyta nebuvo. Taip, ji buvo skirta aukščiausiems Tarybų Sąjungos pareigūnams, tačiau ne tokiems aukštiems ir galingiems. Tiesa, žemesnio rango pareigūnai, nei numatyta planuose, į vilą taip pat nebuvo įleidžiami“, – pasakojo J. A. Židonis.
Užtikrinti vietos saugumui buvo skirta itin daug dėmesio. Paprasto mirtingojo pasivaikščiojimas viloje ar jos teritorijoje, ką jau kalbėti apie poilsį, būtų prilygęs stebuklui. Pats J. A. Židonis saugumo sumetimais ją turėdavo aplankyti kartą metuose. Apsilankymo viloje tikslas – prisiminti, kaip viloje išdėstyti kambariai, kaip jie sujungti koridoriais ar kaip išsinešdinti iš pastato greičiausiu įmanomu būdu. Šios žinios jam buvo reikalingos kaip vienam iš daugelio pareigūnų, užtikrinančių saugumą pastate.
Vila buvo saugoma net ir tada, kai joje negyveno nomenklatūra. Jiems atkeliavus, saugumas būdavo sustiprinamas, tačiau miestas to visai nepajausdavo, nes vadinamoji Brežnevo vila buvo kiek toliau nuo Palangos centro. J. A. Židonis pasakojo, kad, atvykstant itin svarbiems svečiams, nuo Palangos oro uosto iki taip vadinamos Brežnevo vilos būdavo pastatomi 110 saugumo postų: „Saugodavome kiekvieną takelį, kad tik kas neišlįstų ir sąmyšio nesukeltų“, – pasakojo buvęs pareigūnas.
Kiekvienas atvykęs svečias buvo pasitinkamas pagal lygį, tačiau kiekvieną jį reikėjo saugoti kaip savo akį. Jokie netikėtumai toleruojami nebuvo. J. A. Židonis prisiminė, kad kaip tik prieš vieną svarbaus svečio vizitą kilo audra, išlaužiusi ir nuvertusi kelis medžius: „Buvo velniškas didelis vėjas, ant kelio nuvertęs tuos kelis medžius. O čia tas svečias atkeliauja, jau netrukus važiuos į vilą iš oro uosto. Jau galvojau, kad būsiu apkaltintas diversija ir prarasiu darbą“, – pasakojo J. A. Židonis.
Pareigūną išgelbėjo dvi milicininkės, kurios greitai susirado ūkininkus, pasiskolino iš jų pjūklą, supjovė medžius ir nuvilko juos nuo kelio. „Jei milicininkės nebūtų taip pasistengusios, tai aš tikrai būčiau netekęs darbo. Žinot, tas laikas buvo nekoks: visi beveik kliedėjo dėl savo saugumo, paniškai bijojo pasikėsinimų. Jei būtų kilęs įtarimas, kad tie medžiai buvo nuversti specialiai, galėjau darbo netekti“, – sakė jis ir pridūrė, kad bet koks „bjauresnis įvykis“ jam grėsė kalėjimu.
Neįžengiamą vilą saugojo kaip savo akį
Brežnevo vilos teritorija buvo saugoma jau nuo pat statybų pradžios. Joje įkurto viešbučio „Auska“ pardavimų vadovas Artūras Zamarskis, tvirtino, kad sargybiniai turėjo apsaugoti statybas ne tik nuo pašalinių akių, bet ir nuo statybininkų vagysčių. Nors tvirtinama, kad statybų aikštelėje dirbo tik patikrinti ir nepriekaištingos reputacijos darbininkai, vėliau paaiškėjo, kad dalis jų apdailos plytelėmis bei tapetais papuošė ne tik statomos vilos, bet ir savo namų sienas.
Tai paliudijo ir J. A. Židonis: „Šalia viešbučio „Auska“ yra pastatytas policijos pastatas, kuris dabar jau visai sugriuvęs. Žiūrint į jo pastatymo kokybę, peršasi mintis, kad ir statydami vilą darbininkai nesibodėjo vogti“, – sakė J. A. Židonis ir svarstė, kad dabar jau kiti laikai, tikriausiai dabartiniai viešbučio savininkai daug ką patys pertvarkė, patobulino ir sutaisė.
Atvykus svečiams, Brežnevo vilos teritorija būdavo padalinama į tris apsaugos zonas: pirmos priežiūrą vykdė Tarybų Sąjungos KGB, antroje zonoje budėjo vietiniai KGB pareigūnai, o trečioji, už tvoros, buvo prižiūrima vietos milicijos ir pasieniečių. Už ją ir buvau atsakingas“,– pasakojo J. A. Židonis.
„Ko ten valkiojiesi?“- tokį klausimą gaudavo bet kas, priėjęs prie Brežnevo vilos. Paspraudus uodegą reikėdavo eiti kuo toliau, nes vilos teritoriją sauganti kompanija visada atrodė grėsmingai ir nebuvo labai maloni. Kartais būdavo, kad kokie grybautojai ar uogautojai pasiklysdavo, tačiau jie visada būdavo sustabdomi ir paraginami kuo greičiau išsinešdinti“, – pasakojo palangiškis gidas Arūnas Šateika.
Tas pastatas buvo taip smarkiai saugomas, kad kartais netgi kildavo nesusipratimų: „Tuo metu viloje atostogavo partinis veikėjas Viktoras Grišinas. Jis sugebėjo pasimesti nuo savo asmens sargybinio, pereiti visas saugos zonas ir pasirodė mūsiškėje – už tvoros. Vienas mano darbuotojas iššoko ir, kaip nurodyta instrukcijose, sulaikė tą „nepažįstamą“ žmogų – svarbų ir labai saugomą partinį veikėją. O koks triukšmas kilo... Poskyrio viršininkas skambino man išsigandęs, kad lėksim iš darbo, kad čia baigsis mūsų karjera, o vyriausias V. Grišino sargybinis sureagavo visai kitaip – padėkojo už budrumą“, – pasakojo J. A. Židonis.
Jis tvirtino, kad vila beveik visada būdavo saugoma: iš vienos pusės, prie jūros, nuolat stovėjo pasieniečiai, apylinkes prižiūrėjo ir milicijos pareigūnai. J. A. Židonis pasakojo, kad jei tik kas prieidavo, tai arba vieni, arba kiti visada signalizuodavo. Tačiau darbo sąlygos ten tikrai nebuvo pačios geriausios.
Ponai visada būdavo nuvežti iki vietos ir palepinti, o apsaugoje esantys kareiviai stovėdavo savo postuose nepaisydami kaitros, audros ar visa merkiančio lietaus: „Keletą kartų prašiau, kad mūsų postuose būtų suręstos būdelės ar pašiūrės, nes buvo labai gaila žiūrėti į tuos sušlapusius jaunuolius. Bet tos kalbos rezultatų nedavė. Man buvo pasakyta: „Įsakymas yra įsakymas. Patogumai nepriklauso“, – sakė J. A. Židonis.
„Auskos“ darbuotojas A. Zamarskis pasakojo, jog Brežnevo vilą saugojo kareiviai su automatais: „Tuo metu apsauga nebuvo tokia tolerantiška visuomenei, kaip dabar, taigi niekas nerizikavo ir elgėsi taip, kaip buvo nurodyta. Palangiškiai ir miesto svečiai žinojo, kad šalia miesto iškilo „kažkoks ypatingas“ pastatas, tačiau jų baimė buvo didesnė už smalsumą“, – sakė A. Zamarskis.
„Auska“ išlaikė sovietinį veidą
Monumentalus, ant jūros kranto stovintis viešbutis, dabar primena sovietinius laikus. Nors kambarių skaičius ir viešbutyje nuomojamų apartamentų dydis pasikeitė, beveik visa viešbučio apdaila yra originali ir išlikusi dar nuo Brežnevo vilos pastatymo laikų. Viešbučio darbuotojai DELFI aprodė prezidentinius apartamentus, kuriuose yra gyvenę visi Lietuvos prezidentai. Viloje nesilankė tik dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Prabangiausi prezidentiniai apartamentai sudaryti iš darbo kambario, miegamųjų, prieškambario, bendrojo kambario, kuriame įkurtas nenaudojamas židinys – jo kaminas užmūrytas, kaip spėjama, tenkinant saugumo tarnybų keltus reikalavimus. Apartamentų interjeras papuoštas pagal specialų užsakymą Latvijoje pagamintais masyviais baldais, sienos dekoruotos rankų darbo lipdiniais ir apmušalais. Tualete – natūralus dienos šviesos apšvietimas, o kriauklės kranai tokie patys, kokius turime ir naudojamės šiais laikais. Prezidentinių apartamentų terasoje buvo įrengti elektra pakeliami langai, kurie prieš 30 ar 40 metų atrodė tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Vonios kambaryje – ne tik vonia, bet ir lova. Kaip pasakojo A. Zamarskis, „ji buvo skirta vonioje perkaitusiems svečiams pailsėti ir ne tik tam.“
Viešbutyje vis dar didžiuojamasi pakabinamomis lubomis bei originalia kolektorinio šildymo sistema, leidusia išvengti neestetiškai atrodančių radiatorių. Nuolat paminimas Lietuvos valstybės formos baseinas, kuriam užpildyti naudojamas jūros vanduo. Brežnevo viloje buvo įkurtas ir kino teatras, taip pat pirtis su atskiru baseinu. Viešbučio darbuotojai tvirtino, kad čia poilsiaujantys galėjo rasti visa, ko pageidavo širdis, ir viską, ko neturėjo didžioji dalis Sovietų sąjungos gyventojų.
Maudėsi prabangoje ir linksminosi paslapčia
„Vila buvo pastatyta tam, kad atkeliavusieji galėtų mėgautis prabanga ir ramybe. Teko girdėti, kad prieš svarbius vizitus visa žolė būdavo nudažoma žaliai, o aukštam pareigūnui sumanius pagrybauti, grybai būdavo susodinami. Čia dirbę žmonės stengėsi, kad atostogaujantieji gerai pailsėtų ir būtų labai laimingi“, – tikino A. Zimarskis.
Už metro storio sienų virė gyvenimas, tačiau koks jis buvo, visi kalba patyliukais arba visai nekalba. „Kas įvykdavo Brežnevo viloje, tas ir likdavo čia. Dabar mes elgiamės lygiai taip pat: be lankytojų žinios iš čia neišeina jokios nuotraukos ar kita informacija. Mūsų konfidencialumas yra mūsų privalumas“, – tikino A. Zimarskis. Tai – pagrindinė priežastis, kodėl viešbutis lankomas. Kaip sakė darbuotojas, sovietinis interjeras daugeliui nėra toks reikšmingas: esą dėl jo čia kartais susirenka vyresnės kartos rusų poilsiautojai, kurie stebisi matydami sovietiniais laikais neregėtą prabangą.
J. A. Židonio žiniomis, visi pareigūnai čia ilsėjosi taip kaip ir kiti į pajūrį atkeliaujantys žmonės. „Vilos teritorija buvo didelė, taigi jie ir vaikščiojosi, ir bėgiojo, ir savo baseiną, ir pliažą turėjo. Galėjo mėgautis ramybe ir poilsiu į valias. Kiek menu, jau buvo per seni, kad eitų pas mergas ar į šokius“, – pasakojo buvęs pareigūnas.
Dabar linksmybių – nors vežimu vežk
Sezono pradžia pakeisdavo palangiškių gyvenimo tempą ir rutiną. Suvažiavę poilsiautojai „užgrūsdavo“ parduotuves, restoranus, barus. „Vasaros dieną visi vartydavosi pliaže, o mes dirbdavome. Mes iš darbų – poilsiautojai iš paplūdimio, užkemša tas kelias parduotuves taip, kad nė uodas ten kojos neįkiša. Dabar taip būtų, tai visi nusispjautų ir eitų į kitą parduotuvę, o tuo metu teko stovėti ir laukti“, – pasakojo palangiškė Laima.
Panaši situacija buvo ir su keliais Palangoje buvusiais restoranais ar kavinėmis, kurių staliukus reikėjo užsisakyti iš anksto. Prie jų eilės, vakariniais rūbais apsirengę žmonės, kurie tikrai ne visada sulaukdavo, kol bus aptarnauti. Sanatorijose organizuoti šokiai taip pat dažnai būdavo uždaryti. Laima pasakojo, jog, suplūdus poilsiautojams, sanatorijų darbuotojai į šokius neįleisdavo vietinių jaunuolių, bijodami, kad nesutilps visi poilsiautojai. Tarp pramogų buvo ir kino teatras, vyko koncertai, į kuriuos suvažiuodavo žymiausi to meto estrados dainininkai. Visada buvo populiari biblioteka, kurioje ne tik skolintos knygos, bet ir organizuotos parodos.
J. A. Židonis tvirtino, kad į restoranus tikrai patekdavo ne visi, dėl to dalis poilsiautojų linksmindavosi namuose gerdami. Geram orui esant, eidavo į pliažą. Jis iškart sukritikavo sakančius, jog dabar Palangoje nėra ką veikti. Pareigūnas patarė apsidairyti aplink ir paskaičiuoti sporto kompleksus, kuriuose siūlomi patys įvairiausi užsiėmimai, klubus ir muzikos barus, kuriuose groja įvairiausių rūšių muzika, gyvai koncertuoja atlikėjai, per vasarą Palangoje surengiamas parodas ir jų pristatymus.
„Jei kas atvažiuoja čia pasilinksminti, tai tik spėk visur lankytis – visko neaprėpsi ir neapeisi. Vasarą renginių Palangoje tiek, kiek Vilniuje. Džiaugiuosi ir dėl to, kad kiekvienas gali rasti savo amžiui pritaikytų pramogų: jaunimas turi savo kultūrinę programą, vyresnieji – savo“, – pabrėžė J. A. Židonis.
Anksčiau buvo kiek kitaip. J. A. Židonis pasakojo, kad dėl pramogų trūkumo, poilsiautojai kartais smagindavosi organizuodami miestų muštynes. Susirinkę Vilniaus, Kauno, Panevėžio ar Šiaulių atstovai kaudavosi tarpusavyje be skrupulų. „Miestų kovos“ dažniausiai įvykdavo po Palangos miesto šokių. Ilgainiui, pasakojo J. A. Židonis, milicija pradėjo lydėti šokių dalyvius į miesto centrą, į viešbučius su šunimis ir automobiliais, kad tik nekiltų masinis sąmyšis.
Pokyčiais patenkinti ir palangiškiai: „Dabar čia verda visai kitoks gyvenimas, ir man jis patinka. Šoki ant dviračio, kai tik nori nukeliauji išsimaudyti, susitari su drauge išgerti kavutės – turiu tokią kavinukę J. Basanavičiaus gatvėje. Niekas neriboja ir neaiškina, kaip reikia elgtis“, – sakė palangiškė Laima.