- Ko Lietuvoje trūksta, kalbant apie žmonių gabumų įvertinimą stojant į universitetus? Ką dar universitetai turėtų įvertinti, peržiūrėdami stojančiųjų prašymus?
- Šiandien stojimas į universitetus yra visiškai nuasmenintas, grįstas studento mokyklos baigimo egzaminų įvertinimu. Visiškai neįvertinama nei žmogaus motyvacija, nei asmeninės savybės, nei jo bendra erudicija.
Mokyklose vyresniųjų klasių mokiniai ruošiami gerai išlaikyti egzaminą, nes į universitetus juos priima mašinos, ne žmonės. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (sutr. LAMA BPO) yra mašina. Ir tai yra pagrindinis instrumentas Lietuvoje priimti būsimus studentus į universitetą.
- Kokią situaciją sukelia tai, kad žmonės į universitetus atrenkami tokiu būdu?
- Mašina nedaro techninių klaidų. Tačiau ji nepastebi labai daug dalykų apie patį žmogų. Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas. Techninis įvertinimas turėtų būti tik dalis to proceso: tai turėtų būti kaip pagalba, o ne pagrindinis priėmimo instrumentas.
Šalia jo turi atsirasti žmogiškasis veiksnys – motyvaciniai pokalbiai, esė. Universitetas turi pamatyti žmogų, kurio priėmimą svarsto.
Tai būtų naudinga abiem pusėm. Viena vertus, tai būtų gerai universitetui: jis atsirinktų tikslingiau, būtų mažesni nubyrėjimai. Iš kitos pusės, ir studentui būtų geriau, nes jį toks procesas pakreiptų, nesuteiktų tuščių vilčių.
- Kokios tokio nuasmeninto priėmimo į universitetus pasekmės?
- Turbūt daug moksleivių sutiks, kad ne visada žmogus, kuris gerai moka matematiką, vėliau bus geras personalo specialistas. Tačiau, stojant į socialinius mokslus, matematikos egzamino balas sudaro apie 40 proc. stojamojo balo, tad nulemia didelę dalį jo sėkmės.
Iš tiesų, matematika susijusi su analitiniu mąstymu – neneigiu tokių gebėjimų svarbos. Bet reikia nepamiršti ir kūrybiškumo. Žmogus, kuris stoja, tarkime, į rinkodarą, turi mąstyti analitiškai. Bet jam reikia turėti ir kūrybiškumo, kuris yra tarsi kita monetos pusė.
Tačiau kūrybiškumo dimensija nėra niekaip pamatuota. Pasveriama tik tai, ką galima įvertinti pažymiu ir egzaminu. Ne kaupiamuoju pažymiu, ne projektu, ne kūrybiniu darbu, o vienu konkrečiu egzaminu, kuriame reikia pademonstruoti, kaip atsimeni faktus.
- Ar kombinuotas vertinimas būtų pažangesnis?
- Tai būtų labai vakarietiška. Plačiai žinoma ir pasaulyje vertinama, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės universitetų priėmimo sistema. Taip, jiems padeda tokia pati „mašina“, bet daugeliu pažangių universitetų atveju šalia yra kita, stipri – universitetų dimensija, kuri vertina motyvacinius esė, ir pan.
Ten universitetai gyvai susitinka su potencialiais studentais, skaito jų rekomendacinius, motyvacinius laiškus, įvertina visą to žmogaus portfelį. Tokį modelį – tarkime, išankstinį stojimą – stengiamės pamažu diegti ir savo universitete, tačiau šį procesą turi būti remiamas iš šalies.
- Kokie dar Lietuvos švietimo sistemos bruožai turėtų būti pakoreguoti tam, kad mūsų šalies sistema taptų pažangesnė?
- Švietimo sistema turi eiti koja kojon su darbo rinka. Renkantis programas, svarbu darbdavių nuomonė. Oficialūs reitingai, kaip darbdaviai vertina vieną ar kitą universitetą, yra prieinami visiems, tad studijuoti besirengiantis žmogus gali tuo pasidomėti iš anksto. Darbdaviai jau yra atsirinkę ir žino jiems patinkančias aukštojo mokslo įstaigas.
Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje. Galimybės dabar labai tarptautinės.
Mūsų lietuviška aukštojo mokslo sistema yra labai lokali, nacionalinė. Renkantis universitetą svarbu, ar jame, pavyzdžiui, yra paskaitų anglų kalba, nes tai – pagrindinė tarptautinė bendravimo kalba tiek versle, tiek daugelyje kitų sričių. Tačiau mūsų sistema orientuota į vidaus rinką.
- Ar toks požiūris į švietimo sistemą turi ateitį, pavyzdžiui, Europos kontekste?
- Jis privalo keistis. Prie universitetų bendruomenės tarptautiškumo daug prisideda “Erasmus” mainų programa. Tačiau neužtenka išsiųsti studentą į vieną šalį. Studijų metu Lietuvoje studentas turi matyti įvairius žmones, jį turi supti tarptautinė komanda, su kuria ateityje tas žmogus galbūt ir dirbs.
Tik tokiu būdu galima kažko išmokti. Studentą turi supti dėstytojai su skirtingomis patirtimis, iš skirtingų kultūrų. Darbas grupėse turi vykti tarpkultūrinėje komandoje.
Pasaulis šiandien nebėra vienspalvis. Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje. Tokia yra pagrindinė universiteto misija. Užauginti pasaulio pilietį, kuris galėtų dirbti keliaudamas po įvairias šalis, lengvai prisitaikyti prie skirtingų kultūrų, vartotojų įpročių, rinkos poreikių. Taip išaugintas žmogus paskui jau ras savo vietą.