Toks Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimas yra savalaikė ir būtina prielaida, kuri sudarys sąlygas ne tik tobulinti ugdymo turinio įgyvendinimą, bet ir formuos atsakingesnį mokytojų požiūrį į darbą,
o mokinių – į mokymąsi.
Žiūrint į švietimo bendruomenę iš šalies, ji atrodo daugiau negu prastai: nuolat dejuoja, skundžiasi ir dažniausiai reiškia nepagrįstą nepasitenkinimą.
Tokios dvasinės būsenos rezultatas akivaizdžiai atsispindi ir mokytojų darbe, ir mokinių pasiekimuose. Jeigu ir toliau tęsis tokia situacija, ateityje padėtis dar labiau prastės. O vienas iš esminių Lietuvos siekių – tapti išsilavinusiais žmonėmis virs nepasiekiamu „laimės žiburiu“. Ir tada beliks dairytis ne į sėkmingiausias pasaulio švietimo sistemas, o bandyti lygiuotis į šalis, kurias nepagrįstai esame
nuvertinę.
Be to, reikėtų suprasti, kad sprendimas ilginti mokslo metus nėra vien techninis arba mechaninis ugdymo proceso tobulinimas. Jis atspindi ir valstybės vertybinę nuostatą, kuri akivaizdžiai teigia, kad mokymo(si) kokybė yra pasiekiama ne ilgomis atostogomis, bet nuosekliu ir sistemingu darbu. Nuoseklus mokymas, ilgesnis mokinio buvimas mokykloje formuoja darbinus įgūdžius, kuriuos ugdyti ir yra esminis mokyklos uždavinys.
Manau, kad mokyklų bendruomenės gauna papildomą galimybę savo jėgas nukreipti į prasmingas ir rezultatyvias veiklas, kurios turėtų kelti ne tik mokymo(si) pasiekimų lygį, bet ir atkakliau formuoti
jaunosios kartos dvasines vertybes.
Sudarykime vaikams galimybę mokytis ir pasistenkime ugdymo procesą padaryti patrauklesnį. Galiausia sudarykime galimybę mokytojams dirbti ir savo darbu įrodyti, kad padėtis švietime gali po truputį gerėti.