Apie tai DELFI konferencijoje diskutavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, Vytauto didžiojo universiteto docentas Osvaldas Stripeikis. Diskusiją vedė žurnalistas Andrius Tapinas.
Klausimai, ką daryti su savo gyvenimu, kur stoti, kokią specialybę rinktis jaunuolius Lietuvoje užklumpa labai anksti. Dar esant dešimtoje klasėje, moksleiviai jau turi apsispręsti, kokius dalykus norės mokytis 11-12 klasėje pagal tai, kokius egzaminus laikys – taigi jau labai ankstyvame amžiuje turi apsispręsti dėl savo ateities specialybės. Ž. Šilėnas šypteli sakydamas, jog „pagarba tiems, kurie jau 11-12 klasėje tikslai žino, ką veiks ir tą ir veikia.“
Kadangi, anot jo, gyvenimo planas turi būti sudėliotas labai jauname amžiuje, pasirinkimas, kur stoti ir ką rinktis sukelia itin daug streso. Tačiau, anot pašnekovų, dėl kylančio streso kalta ir mūsų šalies švietimo sistema.
„Aš galiu pasakyti, kad niekam gyvenime nebus įdomu, kaip jūs išlaikėte egzaminus, kokius balus gavote. Ta minutė, kai išeinate iš mokyklos, – naujas etapas, prasideda naujas gyvenimas. Bet kadangi mūsų sistemoje labai svarbu pažymiai, natūralu, kad yra jaudulys. JAV egzaminai yra vienas gabaliukas iš mozaikos, o pas mus skaičiai ir egzaminai yra viskas, tai ir jaudinasi jie dėl tų balų ir tai visiškai suprantama“, - teigė Ž. Šilėnas.
Kaip antrą veiksnį, dėl kurios abiturientai patiria tiek daug streso, pašnekovai išskyrė didelį visuomenės spaudimą būtinai baigti aukštąjį mokslą.
„Yra labai didžiulis spaudimas būtinai stoti ir jei tu nestoji ar nedarai to, tu – visuomenės atlieka, padugnė – ir viskas. Tai labai kvailas požiūris, masinės bandos požiūris. Kodėl visi stoja – nes visi stoja, nes tėvai galvoja, kaip čia dabar atrodys, jeigu tu nestosi. Čia tas pats kaip: kodėl tu neperki buto ar mašinos. Kalbant apie savo gyvenimą kaip investiciją – vadovautis bandos jausmu nėra labai protinga“, - teigė Ž. Šilėnas.
Kadangi Lietuvoje stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius yra labai didelis, A. Tapinas kėlė klausimą – ar universitetai turi kritinę ribą, nuo kurios gali prasidėti aukštojo mokslo devalvacija, ar aukštosios mokyklos tikrai gali priimti visus norinčiuosius.
Anot O. Stripeikio, atsakant į šį klausimą, visų pirma reikėtų kalbėti apie universiteto misiją: „Pas mus Lietuvoje trūksta tos diskusijos, kokia yra vizija jaunam žmogui. Viena svarbiausių universiteto funkcijų – šalia žinių suformuoti ir tam tikrą požiūrį, vertybinę sistemą, nes žinias tu gali papildyti eigoje savo gyvenimo, bet požiūris, vertybės, nuostatos – yra tai, į ką universitetas turėtų orientuotis. Stodamas į menus ar vadybą gauni tam tikras žinias, praktiką, bet tokie universalūs įgūdžiai kaip kūrybiškumas, gebėjimas spręsti problemas, dirbti komandoje, visada praverčia bet kurioje srityje.“
Jis taip pat patikino, kad universitetas turėtų suteikti ir verslumo įgūdžių, visai nesvarbu, ar jis nori būti verslininku ar ne, nepriklausomai ir nuo jo studijuojamos specialybės. „Sakyčiau, kad garsiuose universitetuose kaip Stanfordas, Berklis – verslaus žmogaus koncepcija yra visur. Kurią specialybę bestudijuotum, turi būti lavinami verslumo gebėjimai. Ar tu esi medikas, ar kas, jeigu turi galimybę sukurti komandą, sukurti socialinį verslą – tai yra konkurencinis pranašumas šaliai, universitetui“, - sakė O. Stripeikis.
Kaip vieną esminių savybių, kurios turi būti ugdomos mokykloje ar universitete A. Tapinas iškyrė ir kritinį mąstymą. Tačiau, anot diskusijos moderatoriaus, Lietuvos švietimo sistemoje to labai pasigendama.
Ž. Šilėnas teigė, kad didžiausia problema yra ta, kad universitetai, mokyklos moko to, ką jie moka mokyti, ne ko reikia, o ką gali išmokyti. „Manau, kad tradiciniai universitetai patiria identiteto krizę, kaip 11 amžiuje – yra knyga, vienas vienuolis ją skaito, o kiti perrašinėja. Bet kokia paskaitą paimkit ir jūs rasit ją „Youtube“ ir dar joje aiškina viską geriau, negu klasėje. Tai čia yra pagrindinė problema“, - sakė jis.
O. Stripeikis pritarė jo minčiai, sakydamas, kad reikia labai gerai atsižvelgti į mokymo metodiką, kokiais būdais siekiamas norimas tikslas gauti tinkamą išsilavinimą. „Jeigu vadovėlyje perskaitai tai, ką gali rasti „Youtube“ – tai vienas dalykas, o jei turi galimybes peržengti komforto zonas, aptarti tam tikras situacijas – toks studentas žymiai daugiau sužinos per savo patirtį, negu tik paskaitys.“
O. Stripeikis pabrėžė, jog norint ugdyti specialistus, kurie būtų užtikrinti dėl savo ateities, būtų verslūs, būtina sudaryti galimybes, kur jis galėtų įgyti kitų kompetencijų ir tobulintis, realiai bendraudamas su tam tikros srities ekspertais, spręsdamas sunkias situacijas realioje ar simuliacinėje aplinkoje.
„Remiantis VDU patirtimi, yra toks įvaizdis, kad pats studijų ir mokymosi procesas turėtų būti daugiau kaip teniso partija. Turi būti du žaidėjai: vienas muša kamuoliuką vienoje pusėje – tai dėstytojai, universitetas, kitoje – studentas. Tam, kad vyktų žaidimas, turi atmušti abu. Tai iš principo matyčiau, kad universitetas turėtų būti platforma, kur ir vyksta tas žaidimas.
Keletą metų mes kuriam platformas, kur šalia studijų proceso studentai dar gauna ir patirtį. Aš kalbu apie verslo praktikų centrą, verslumo laboratorijas, kur studentai susitinka su įmonės mentoriumi ir sprendžią tam tikrą atvejį, kurį „paduoda“ įmonė. Įdomu tai, kad verslo organizacijos nori įvairaus profilio studentų, kad komandoje būtų įvairių krypčių – teisininkas, ekonomistas, kūrybinių industrijų studentas“, - pasakojo jis.
Apskritai, gyvenimo saugumo garantą pašnekovai įvardijo tokių įgūdžių lavinimą kaip gebėjimą dirbti komandoje, dirbti su savimi pačiu, mokėjimą susidoroti su problemomis. Universitetas turėtų suteikti ne tik žinių, bet ir sukurti galimybes ugdyti šių įgūdžių.
Tam galėtų pasitarnauti ir modulinis mokymas, kai derinamos skirtingos specializacijos. A. Tapinas klausė pašnekovų, ar toks mokymosi būdas universitetuose tik tolima prognozė ar ateitis.
„Tą artes liberales – laisvą mokymąsi VDU perėmė iš Harvardo universiteto ir įdiegėme tokią inovaciją, kur yra individualiųjų studijų modeliai – studijuodamas vadybą ar dar ką, studentas gilinasi ir visai kitoje srityje, tarkime, filosofijoje ar pan. Kuo labiau neapsiribojama tik studijomis, tuo gali būti sėkmingesnis pasaulyje. Kuo daugiau žinai, daugiau turi gebėjimų, tuo gali plačiau žvelgti į pasaulį, tuo esi saugesnis“, - sakė O. Stripeikis.
Ž. Šilėnas teigė, kad dėl to iškyla grėsmė būti žinovu daugelio dalyko po truputį, tačiau nebūti ekspertu vienoje srityje. Tokiu atveju, darbo rinkoje kartais išaiškėja, kad asmuo realiai negali specializuotis vienoje srityje kaip ekspertas. Tačiau, anot jo, specialybių, mokymosi kelio pasirinkimas – tam tikra rizika, kuri priklauso nuo to, kiek pats žmogus nori rizikuoti.
„Rinktis specialybę – čia kaip investicija, kur investuoti: į rizikingas ar ne tokias rizikingas investicijas. Jei jaunuolis nori studijuoti ankstyvojo renesanso šokį, jam tai patinka, gal jis bus geriausias, dirbs „Games of Thrones“ konsultantu ir gerai uždirbs. O gal gamins kavą ir pyks, kad jo įgūdžiai visiškai nepanaudojami. Čia kaip pas gyvūnus, tigrai, pandos specifinėje aplinkoje neišgyventų, bet yra šunys, kurie bet kur galėtų gyventi, rastų kaip prasimaitinti“, - svarstė Ž. Šilėnas.
Geriausia, anot jo, yra ne tik įgyti žinių, bet ir ugdyti savo gebėjimus praktikoje, bandyti pritaikyti tas žinias už realių sienų. „Didžiojoje Britanijoje mokiausi mokykloje, kur vienas studentas kėlė hipotezę, ar tikrai turtingi žmonės išmeta daugiau šiukšlių, ir jis ėjo pats ir svėrė jas. Tai manau, čia bet kur galima tai pritaikyti“, - sakė jis.
Diskusijos pabaigoje A. Tapinas iškėlė klausimą, iš kurio, juokavo jis, pašnekovai bandys išsisukti: „Aš esu abituriento tėtis, ateinu pas jus ir sakau: „Mielas Žilvinai, patarkite, ką studijuoti mano vaikui, kad šioje valstybėje jis turėtų geras perspektyvas tą studijuojamas ir baigdamas universitetą.“
Tačiau pašnekovai nepasimetė. Ž. Šilėnas patarė rinktis specialybę, kur anglų kalbos žinios po studijų būtų tokios, kad studentas puikiai suprastų „ką „Matricos“ antroje dalyje sako architektas Neo“. Antras dalykas, ten, kur būtų galimybė mokytis elementarių tyrimo įgūdžių, trečias – kur gautum praktikos, kaip naudotis tam tikromis programomis, pvz. „Excel“ programa.
„Manyčiau, kad tas (atsakymas – DELFI) būtų labai paprastas, kad jis turi ugdyti tam tikras kompetencijas. Turi šalia specialybės, aišku, gauti ir kalbos praktikos, bet iš kitos pusės, verslumo, bendrieji gebėjimai plačiąja prasme, kaip gebėjimas spręsti problemas, bendravimas, kūrybiškumo dalykai, gebėjimas save analizuoti – jeigu tą gausti – tai yra pagrindas, su kuriuo nebus baisu išleisti būsimą studentą į pasaulį. Tu turėsi tai savo viduje“, - sakė O. Stripeikis.
