Šiuo metu turime 44 aukštąsias mokyklas (universitetai, kolegijos, seminarijos). Palyginimui, Lietuvoje vienam mln. gyventojų tenka 7 universitetai, Suomijoje – 3, Jungtinėje Karalystėje – 2, Vokietijoje – 1. Jau ne pirmus metus vyksta diskusija apie universitetų ir kolegijų skaičių ir jo santykį su mažėjančių gyventojų skaičiumi, mažėjančiu studentų skaičiumi, mažėjančiu nacionaliniu finansavimu (paskutinįjį penkmetį auštojo mokslo finansavimas vis labiau yra perkeliamas ant ES struktūrinių fondų pečių, kurie jau greitai gali užsiverti), mažėjančiu aukštojo išsilavinimo prestižu visuomenėje, mažėjančiu pasitikėjimu iš verslo pusės. Šiais metais diskusija, atrodo, pasiekė savo piką – kalbėti apie auštųjų mokyklų skaičiaus mažėjimą nebėra tabu.
Pasaulinės lenktynės
Įsivaizduokime, kad kaip valstybė mes dalyvaujame pasaulinėse lenktynėse. Gal tai Dakaras, o gal Formulė 1, tai nėra svarbu. Svarbu yra tai, kad lenktynės vyksta globaliu mastu dėl talentų pritraukimo, kokybiškesnių mokslinių tyrimų, didesnio matomumo, verslo sudominimo, geresnio pasaulinių ir nacionalinių problemų sprendimo. Lietuva išdidžiai dalyvauja su 44 „žiguliukų“ komanda, kurie yra labai skirtingo pajėgumo ir techninės būklės.
Kodėl „žiguliukų“? – nes dalyvavimui lenktynėse skirtas biudžetas yra ribotas ir pasirinkę turėti didelį autoparką, tiesiog neįperkame geresnių automobilių. Mūsų komandos veržlios, kartais papuolančios į prizininkų dešimtuką itin specifinėse trasose, bet, deja, sulaukiančiose mažai žiūrovų. Gausią lenktynininkų komandą išlaikome iš globaliu mastu labai negausių resursų (palyginimui, Lietuva aukštajam mokslui vienam gyventojui išleidžia 64 % mažiau nei ES vidurkis), automobilius remontuojame ir tobuliname, išlaikome 27 profesionalius vairuotojus su aptarnaujančio personalo komandomis (likusios 18 auštųjų mokyklų yra privačios). Taip pat išlaikome ir plečiame kiekvienos komandos techninę bazę, statome naujus garažus, tačiau nebelieka išteklių jų priežiūrai – vis vien galvojame, jog tai nusako komandos patrauklumą ir pajėgumą.
Tiesa, ne vienas didelę patirtį turintis lenktynių ekspertas yra davęs akivaizdų patarimą – gal mažinkite išlaikomų automobilių skaičių, o iš sutaupytų resursų reikšmingai patobulinkite geriausius automobilius? Tada jie būtų pajėgesni konkuruoti su užsienio komandų turimais galiūnais, galėtų rinktis ne tik specifines trasas, o ir tas, kurios susilaukia daugiau žiūrovų dėmesio. Be to, automobilius aptarnaujančiam personalui galėtų būti mokami keliamus reikalavimus ir atsakomybę atitinkantys atlyginimai.
Diplomą įteiksime visiems norintiems
Dalies Lietuvos universitetų argumentas, jog kiekvienas turi būti priimamas studijuoti būtent į universitetus, o tokiu būdu yra kuriama išsilavinusi visuomenė, yra tik saviapgaulė. Tada bet koks menas turėtų būti eksponuojamas geriausiuose muziejuose, o kiekvienas norintis šokti ar dainuoti – turėtų turėti galimybę užlipti ant Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos prieš išsipusčiusią publiką. Suteikime visiems progą, pabandykime, o gal publikai patiks?
Palengvintas patekimas į aukščiausią auštojo mokslo grandinės dėmenį kaip tik sumenkina kitų dėmenų svarbą, tokių kaip kolegijos ir profesinės mokyklos. Kitose valstybėse, tiesa tikrai ne visur, išties yra priimama didesnė dalis norinčiųjų studijuoti universitetuose, tačiau taip pat didesnė dalis jų iškrenta pirmuosiuose kursuose dėl studijų kokybės reikalavimų. Kokybiškai veikiančiose auštojo mokslo sistemose didelis studentų iškritimo skaičius savaime nėra geras rodiklis – Europos Sąjunga su tuo kovoja įvairiomis priemonėmis, tačiau kuklesnėse sistemose tai yra svarbu.
Lietuvoje iš universitetų dėl nepažangumo ar kitų priežasčių iškrenta tik 16 % pirmakursių (6 % antrakursių, 3 % trečiakursių ir ketvirtakursių), kai Prancūzijoje, priimančioje išties daug norinčiųjų, per pirmą kursą iškrenta beveik 50 %, o sistema atsirenka geriausius ir labiausiai motyvuotus siekti auštojo universitetinio išsilavinimo. Dėl ko taip nėra Lietuvoje? Mažėjantis studentų skaičius reiškia mažesnį valstybinį (per krepšelius) ir asmeniškai studentų (studijuojančių ne valstybės finansuojamose vietose) finansavimą aukštosioms mokykloms.
Problema nuolat didėjo, nes mažėjantis studentų skaičius buvo kompensuojamas priimat juos vis su mažesniu konkursiniu balu – t. y., su mažesniais gebėjimais. To pasekmė – devalvuotas aukštasis mokslas. Gabūs studentai studijas baigė su negabiais kolegomis, o dėstytojai greičiausiai turėjo orientuotis į bendrą auditorijos gebėjimų vidurkį. Baigti lietuvišką universitetą – toli gražu nebereiškia įgyti konkurencinį pranašumą prieš nebaigusius nei Lietuvoje, nei pasaulio darbo rinkoje.
Viskas (ne)išsispręs savaime
Viešumoje pasirodęs argumentas, jog studentų nepritraukiančioms ir rinkos ar valstybės poreikių nebepatenkinančioms aukštosioms mokykloms reikia leisti sunykti savaime yra ydingas dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai tokios leisgyvės aukštosios mokyklos vis dar lavina ir konkurencingai darbo rinkai rengia būsimus absolventus. Dėl patiriamų finansinių sunkumų krintanti studijų kokybė ir mokyklas paliekantys geriausieji dėstytojai, o galų galiausiai bendras psichologinis klimatas tokiose aukštosiose mokyklose yra tiesioginė žala kiekvienam studentui ir visai valstybei.
Antra, jei bendrai yra sutariama, kad aukštojo išsilavinimo paslauga yra teikiama nekokybiškai, kodėl tai turėtų būti tęsiama iki kol į instituciją nebestos nė vienas studentas? O hipotetiškai, net ir neįstojus nei vienam studentui, aukštoji mokykla gautų bazinį finansavimą pastatų ir administracijos išlaikymui. Nuolatos mažėjant studentų skaičiui, nuo 210 tūkst. 2008 metais iki 133 tūkst. 2015 metais (37 %!), universitetų ūkiui ir administravimui skiriamos lėšos, atvirkščiai – augo, nuo 24,7 mln. eurų 2014 metais iki 28 mln. eurų, suplanuotų 2017 m. Negi toks scenarijus – laukti ir toliau, atrodo racionalus?
Vienintelis kelias – sustiprėti
Auštųjų mokyklų skaičiaus mažėjimas nereiškia aukštojo mokslo mažėjimo. Tai kaip tik gali padėti išsaugoti tą potencialą, kurį dar vis turime ir padėti jį sustiprinti teisingai ir sąžiningai perskirstant išteklius. Preliminariai skaičiuojant, perbraižius institucijų tinklą kasmet būtų galima sutaupyti apie 10 mln. eurų vien ūkio ir administravimo išlaidų (įskaitant universitetus, kolegijas ir mokslinių tyrimų institutus), o pardavus nenaudojamą nekilnojamąjį turtą – dar daugiau. Sutaupytos lėšos turėtų būti skirtos kelti akademinės bendruomenės atlyginimams ir studento ugdymui tenkančių lėšų dalį.
Verta atkreipti dėmesį, kad aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui, geresnės studijų kokybės ir aukštesnio mokslo lygio paieškoms tvirtus pagrindus suteikė Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės, LR Prezidentės iniciatyva parengtos ir pateiktos LR Seimui 2016 metų birželio 16 d. Gairės įtvirtino bendrai sutartas kryptis ir kelius, kuriuos pasirinko gaires kūrusi gausi mokslo, verslo ir valdžios atstovų bendruomenė. Tarp įvardintų būtinų veiksmų yra šie: konsoliduoti mokslo ir studijų institucijų, slėnių, technologijų parkų potencialą, stiprinti tarptautiniu mastu galinčias konkuruoti aukštąsias mokyklas, pertvarkyti mokslinės veiklos vertinimo ir finansavimo sistemą, ją grindžiant mokslinės ir inovacinės veiklos tarptautiniais stebėsenos rodikliais.
