Gyvenimą Amerikoje iškeitė į Lietuvą: čia mokslininko laukė išskėstomis rankomis

Emigracija dažnai priverčia atsisveikinti su perspektyviais žmonėmis, tikinčiais, kad laimingas gyvenimas jų laukia už Lietuvos ribų. Vis dėlto, būna ir priešingai – kai kuriems, radusiems laimę užsienyje, galų gale plačiausiai ji nusišypso Lietuvoje. Kalbiname biochemiką, profesorių, habilituotą fizinių mokslų daktarą Saulių Klimašauską, iš Lietuvos išvykusį tam, kad sugrįžtų.

- Buvote Osakos universiteto Japonijoje kviestinis profesorius, dirbote ir kitose šalyse. Kuo išsivysčiusių šalių universitetai skiriasi nuo lietuviškųjų?

- Japonijoje nebuvau labai ilgai – joje teko viešėti du kartus po porą mėnesių. Daugiausia tai buvo moksliniai tyrimai, bendradarbiavimas įvairiuose projektuose. Šioje šalyje švietimo sistema pasirodė gana uždara ir šiuo atžvilgiu panaši į Lietuvos – joje yra keli pirmaujantys universitetai, o likusieji yra uždari. Trūksta tarptautiškumo, Japonijoje dažnai net jauni mokslininkai ir profesoriai sunkiai kalba angliškai, vyksta nedaug tarptautinių seminarų, tačiau jie turi gerą finansavimą – tai tiesiog turtingesnė šalis, galinti daugiau lėšų skirti švietimui.

5 metus dirbau Amerikoje, kurioje pastebima didelė konkurencija ir aukštojo mokslo darbuotojų pozicijų mobilumas. Šalyje daug laikinų pozicijų, dirba daug užsieniečių, pradedant studentais ir baigiant aukštesnio rango profesoriais. Amerikoje veikia labai demokratiška, konkurencinga ir dinamiška mokslo sistema. Žinoma, ne visi mokslininkai ten laimingi nes didelė konkurencija reiškia, jog ne visiems vienodai bus gerai, daug kas dejuoja prezidentu tapus Donaldui Trumpui dėl jo prioritetų ir galimai mažėsiančio finansavimo mokslui, tačiau visur būna ir kalniukų, ir nusileidimų.

Amerikos privalumas – tai didelė valstybė, kurioje nėra izoliacijos ir kritinės masės trūkumo. Tuo metu viena iš Lietuvos problemų ir yra izoliuotumas – esame nedidelis „švogerių“ kraštas, mažoje šalyje daugybė sprendimų priklauso ne nuo mokslinių kriterijų, o interesų, nes daugelis žmonių yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję.

Lyginant su JAV, Prancūzijoje aukštasis mokslas atrodo labiau biurokratiškas, reglamentuotas. Darbuotojai turi daug teisių, jie formaliai yra valstybės tarnautojai, todėl darbuotojų kaita yra vangesnė. Aišku, ten daug gerų mokslininkų, bet jeigu ir neypatingai stengiesi, irgi gali neblogai gyventi.

- Kas paskatino sugrįžti į Lietuvą? Juk dažnai skundžiamasi, kad Lietuvoje mokslininkams sunku.

- Visose šalyse mokslininkai turi kuo pasiskųsti. Į Ameriką vykau atlikti podoktorantūrinės stažuotės kaip reziduojantis mokslininkas. Tai etapas, kai iš priklausomo mokslininko subręsti į savarankišką mokslininką, kuris daro ne tai, ką sugalvoja jo šefas, o tai, ką sugalvoja pats.
Man pasirodė, kad sąlygos pačiam galvoti ir burti komandą Lietuvoje yra geros. Mane norėjo sugrąžinti atgal, buvo sudarytos visos reikiamos sąlygos – man iškart skyrė gerą darbo vietą, apmokėjo transportavimo kaštus ir davė iš karto du darbuotojus.

Taip pat laimėjau tarptautinį finansavimą – grantą iš Howard Hughes Medical Institute (JAV) fondo, kuris tuo metu inicijavo programą, skirtą geriausiems gyvybės mokslų centrinėje rytų Europoje, Baltijos šalyse remti. Šias lėšas galėjau gauti tik grįždamas į Lietuvą, todėl grįžau ir su finansavimu, ir su gera darbo vieta. Šeima tam irgi neprieštaravo – priešingai, kaip tik apie tai ir svajojo, nes niekada nesijautėme, kad norime pasilikti Amerikoje. Mums tai buvo svetinga, įdomi ir laisva, bet visgi ne sava šalis, todėl susiklosčius palankioms sąlygoms iškart nedvejodami sugrįžome.

- Ką šiandien pavadintumėte silpniausia Lietuvos aukštojo mokslo vieta?

- Tai orientacija į kiekybę, o ne į kokybę. Silpniausia aukštojo mokslo vieta mūsų šalyje yra krentanti jo kokybė ir konkurencija tarp aukštųjų mokyklų. Esmė tame, kad dabar mažėja baigiančiųjų mokyklas, mažėja ir studentų skaičius. Geriausi išvažiuoja ir blogėja aukštųjų mokyklų kontingentas.

Kokybė krito dėl universitetų intereso gauti kuo daugiau krepšelių, kurie dėl to priimdavo blogiau pasiruošusius studentus. Geras studentas tokioje terpėje negali savęs realizuoti, nes dėstytojas turi užimti prastesnius studentus, kartoti tą pačią informaciją vietoje to, kad papasakotų kažką įdomaus pasiruošusiems studentams.

Orientacija į kiekybinius rodiklius mokslo sistemoje padarė didelę žalą kokybiniam elementui ir konkurencingumui. Pagerinti aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje nėra labai sudėtinga – svarbiausia pakeisti orientaciją iš kiekybės į kokybę.

- O kokios yra stipriosios mūsų aukštojo mokslo pusės šiandien?

- Turime gerą įdirbį ir kompetencijas keliose mokslo ir technologijų srityse, stiprias atskiras mokslines grupes, kurios yra pasaulinio lygio. Deja, kai kuriose srityse moksleivių paruošimas prastėja.

Su Japonijos švietimo sistema iš dalies esame panašūs tuo, jog stokojame tarptautiškumo. Jeigu pažiūrėtume į mūsų šalies dabartinį universitetų personalą, pastebėsime, jog jį sudaro iš esmės vien vietiniai lietuviai. Toks uždarumas sudaro sąlygas tam, jog pradeda viduje funkcionuoti kažkokios nerašytos taisyklės, bandoma apeiti ar imituoti pasaulinius studijų ir mokslo kokybės standartus.

Labai būtų sveika tapti labiau tarptautiškesniems. Turime būti konkurencingi, gebantys pritraukti mokslininkus iš užsienio, taip pat ir lietuvius, pabuvojusius užsienyje. Juk iš esmės užsienyje pagyvenęs žmogus tarsi ir pats tampa užsieniečiu, atveža kitokį požiūrį, mąstymo būdą, naujas kompetencijas.

- Pastaruoju metu daug kalbama apie aukštojo mokslo pertvarkos būtinybę. Ką manote apie iškeliamus jos tikslus?

- Nesu mokslo administravimo srities specialistas, tačiau akivaizdu, kad universitetų turime pernelyg daug. Kai kurie iš jų atsirado vos ne per vieną naktį, kai buvo leidžiama pasiskelbti universitetais ir aukštosios mokyklos tai padarė.

Manau, kad svarbus universiteto kriterijus – studijų ir mokslo sinergija. Tai reiškia, jog aukštosios mokyklos, kurios nevykdo tarptautinio lygmens mokslinių tyrimų, neturėtų vadintis universitetais.
Vien statuso pakeitimas būtų žingsnis į priekį, kuris siųstų teisingą žinutę perspektyviems studentams, kurie yra nusiteikę rimtai mokytis.

Žinoma, esama daug nereikalingo pasikartojimo, ypač socialinių mokslų srityje. Pavyzdžiui, vadybos programas dešimtimis galima skaičiuoti. Aišku, neturi būti kiekvienos rūšies studijų po vieną, bet koncentracija yra reikalinga. Norint efektyviai valdyti aukštąjį mokslą, turime nusistatyti konkrečius prioritetus ir stipriąsias kryptis.

Panašu, jog šiuo metu esama pakankamai politinės valios, kad reikiami pokyčiai įvyktų. Manau, šios progos negalima praleisti ir turėtume drąsiai žengti didesnius žingsnius šia linkme.