Neabejotina, kad šiandien niekam į galvą nešautų idėja išsišnypšti nosį į staltiesę, dalintis vienu dubenėliu prie stalo ar puošti iškeptą mėsą nudirta paukščio oda, tačiau viduramžių visuomenėje tokia praktika buvo kasdienybė. Nors šiandien toks elgesys gali pasirodyti absurdiškas ir nesuvokiamas, stebėtis tuo, anot to laikmečio tyrėjų, visai nereikėtų atsižvelgiant į tuomet gyvenusių žmonių mentalitetą ir išsilavinimo galimybės.
Tiesa, kai kurie įpročiai atsiradę viduramžiais pasiekė ir mūsų laikus, pavyzdžiui, ritualas sudaužti taurėmis ar suvokimas, kad nemandagu kalbėti pilna burna.
DELFI pradeda projektą „Stalo kultūra“, kuriame ne tik pasakosime, kaip prie stalo buvo elgiamasi skirtingais istoriniais laikotarpiais, bet ir atsakysime į visiems rūpimus klausimus – kokią staltiesę ar servetėles rinktis, kokie įrankiai skirti įvairiems patiekalams, į kokias taures ar stiklines pilti skirtingus gėrimus ir kt. bei pateiksime praktiškų stalo dekoravimo patarimų.
O iš pradžių kviečiame prisėsti prie stalo viduramžių pilies puotoje. Ar žinotumėte, kuri vieta skirta būtent jums, kaip elgtis su išdžiūvusia duonos rieke ir kada, vaizdžiai tariant, laikas nešti kudašių lauk.
Servetėlę liepdavo permesti per petį
Nors interneto platybėse ieškodami informacijos apie elgesio kultūrą prie stalo daug kur rasite, kad gražaus elgesio prie stalo pradžia buvo Liudviko XIII dvaras, o stalo etiketas atsirado jo sūnaus Liudviko XIV, dar žinomo Karaliaus Saulės vardu, dvare, socialinių mokslų daktaras, prancūzų kultūros žinovas Eugenijus Skerstonas teigia, kad pirmosios elgesio prie stalo taisyklės atsirado gerokai anksčiau.
Anot jo, dar iki Liudviko XIII rafinuotu elgesiu Prancūzijoje pasižymėjo monarchai Fransua I ir Henrikas II, kurie sekė garsaus Nyderlandų dvasininko-humanisto intelektualo Erazmo Roterdamiečio tezėmis.
„Dar anksčiau kėlęs klausimus, kuris asmuo turėtų apsitarnauti pirmas, ar mandagu maisto likučius laižyti, išspjauti pusiau sukramtytą maistą, kaip ir kuo nusišluostyti pirštus, filosofas pateikia pastabas apie tai, kad nevalia peiliu arba nagais krapštinėti tarpdančiuose įstrigusių maisto likučių, išplėsti akis geriant, žvilgsnį nukreipiant į „niekur“, taip pat išriečiant kaklą staigiu judesiu atmesti atgalios galvą taip ištuštinant taurę“, – pasakoja E. Skerstonas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad kai kurie E. Rotardamiečio pamokymai išliko aktualūs iki šių dienų, pavyzdžiui, prieš valgį nusiplauti rankas ar nesisūpuoti kėdėje. Socialinių mokslų daktaro teigimu, šio intelektualo pamokymai dažnai būdavo griežti ar įsakmaus tono, o kartais net keisti.
„Servetėlę, kai nenaudojama, buvo siūloma persimesti per petį, prie stalo buvo siūloma sėdėti tylint“, – šypsosi E. Skerstonas.
Tuo tarpu etiketo žinovas Giedrius Drukteinis pabrėžia, kad nereikėtų painioti manieringumo, protokolo ir etiketo: „Viduramžiais egzistavo ne etiketas, ne kažkokios manieros, bet tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui,nenusinešti servetėlių nuo stalo.
Egzistuoja trys gražaus elgesio kategorijos: manieringumas, kitais žodžiais, žmogiškumas – tai yra tai, kos mes nesimokom, bet tiesiog išmokstam bendraudami su kitais žmonėmis; protokolas – tai yra ceremonijos arba ritualai su labai aiškiomis taisyklėmis; ir yra etiketas – tai iš esmės yra sistema, kuri padeda žmonėms identifikuoti savo klasės arba luomo atstovus, pavyzdžiui, jeigu sėdėsime prie stalo ir du valgysime pirštais, du valgysime peiliu ir šakute, tai, kaip sakant, niekas mūsų nuo stalo nenuvarys, bet bus aišku, kad esame iš tokios aplinkos, o tie kiti – iš kitokios.“
Taurėmis sudauždavo dėl piktų dvasių
Geriausiai viduramžiais prie stalo taikytas taisykles atspindi to meto puotos, kurios, anot E. Skerstono, šiek tiek priminė kaukių balius ir buvo organizuojamos kilmingųjų siekiant parodyti draugiškumą bei pasipuikuoti „ištaiginga aplinka“.
„Didžiausioje salėje, vadinamoje aula, stalai „U“ raidės pavidalu būdavo suformuojami iš didelių ant pastovų paklojamų plokščių ir užklojami prabangaus audinio balta staltiese. Šeimininkas sėdėdavo skersinės stalo dalies centre, o svečiai – iš abiejų pusių išilgai ir visi tik iš išorinės stalo pusės. Vidinė stalo erdvė buvo skirta tarnams prieiti tam, kad galėtų patiekti patiekalus“, – viduramžių puotose taikytas taisykles vardija pašnekovas.
Be to, pasakoja jis, riteriams prie stalo nederėdavo neštis savo ginklų – jie „būdavo sukišami į tam tikslui skirtą stalo plokštės gale išpjautą properšą“.
Būtent viduramžiuose, teigia G. Drukteinis, siekiant išvengti priešiškumo demonstravimo vienas kitam atsirado ir kai kurios iki šiol taikomos stalo taisyklės. „Atsirado apvalūs stalai, kad nepabrėžtų kažkieno viršenybės, pirmumo. Taip pat atsirado tokios taisyklės kaip, pavyzdžiui, nedėti peilio smaigaliu į žmogų, atsirado tradicija susidaužti taurėmis – jos kilmė aiškinama dvejopai. Viena, kad nuodai pereitų iš tavo taurės į mano, o kita istorija, kad tas taurių skimbtelėjimas primindavo bažnyčios varpus ir buvo skirtas nuginti piktąsias dvasias. Dabar, aišku, tai skamba primityviai, juokingai, bet tais laikais, įvertinant į tų žmonių mentalitetą, skambėjo visai logiškai“, – pasakoja etiketo specialistas.
Svečiai viduramžių puotose, teigia socialinių mokslų daktaras E. Skerstonas, prie stalo būdavo susodinami pagal savo titulus: aukščiausius rangus turintieji ir dvasininkai sėdėdavo arčiausiai šeimininko. Prieš valgant maistą visi sukalbėdavo maldą, mat viduramžiais visuomenė buvo itin dievobaiminga.
Po visų šių ritualų, teigia E. Skerstonas, pūtikas papūsdavo trimitėliu ar ragu bei perskaitydavo puotos valgiaraštį.
Ant iškeptos gulbės uždėdavo nudirtą odą
Viduramžiais visi patiekalai, anot prancūzų kultūros žinovo, buvo valgomi iš dubenėlių, ant stalo taip pat būdavo dedami peiliai, mat buvo įprasta atsipjauti mėsą, tačiau valgyti rankomis. Išimtinais atvejais viduarmžiais ant ponų stalų buvo galima pamatyti ir šaukštų. „Tiesa, puotose toliau nuo šeimininko sėdintys svečiai tuo pačiu dubenėliu naudojosi po kelis paeiliui“, – teigia E. Skerstonas.
Paklaustas, kaip atrodė tuometis meniu, pašnekovas teigia, jog patiekalai taip pat skirdavosi pagal titulus: aukšto rango svečiai skrandžius prikimšdavo ištaigingo maisto, tuo tarpu mažiau įtakingi asmenys ir valgyti gaudavo kukliau.
„Pradžia – karšti patiekalai: tirštos sriubos, buljonai su duona, kurią, padėtą ant medinės arba metalinės lentelės, kiekvienas atsipjaudavo pats. Neretai būdavo patiekiama plonomis riekelėmis supjaustyta sužiedėjusi duona – savotiškas šaukšto pakaitalas, naudotas dubenėlio turiniui išsemti iki pabaigos. Po šios„procedūros“ tuščias dubenėlis būdavo perduodamas kitam svečiui.
Geresnės kokybės ir gražiau papuošti patiekalai būdavo skirti tik šeimininkui ir jo pakviestiems aukščiausio rango, tai yra garbingiausiems svečiams. Vis toliau nuo šeimininko sėdintiems būdavo patiekiami ir vis kuklesni patiekalai. Stalo „sparnų“ galuose sėdintys apsitarnaudavo patys, jiems skirtais ir prieš juos išdėstytais patiekalais.
Po sriubų būdavo patiekiami naminių gyvulių mėsos arba žvėrienos patiekalai, žuvys, paukštiena“, – pasakoja E. Skerstonas.
Jo teigimu, vertingiausia buvo laikoma gulbės mėsa, tačiau toks mėsos papuošimas, kuris buvo įprastas viduramžiais, šiandien dažnam apskritai atimtų apetitą – gulbę iškepus ant jos atgal būdavo uždedama nudirta oda, plunksnos, kojos, snapas ir kaklas, o visi šie „atributai“ dar išdažomi aukso spalvos dažais bei ant kaklo užkabinama „herbinį skydą laikanti grandinė“.
„Gėrimus iš aukštos aukso arba sidabro aptaisu puoštos vazos su dangteliu pilstydavo už juos atsakingas, šeimininko pasitikėjimą pelnęs, žmogus. Itin prabangiose pilyse vynas tekėdavo iš puotai įrengto fontanėlio. Puotos pabaigai būdavo patiekiami desertai ir vaisiai, o apie metą atsisveikinti būdavo sprendžiama iš patiekiamo itin saldaus vyno su medumi ir prieskoniais“, – pasakoja E. Skerstonas.
Atsirado kai kurios elgesio normos
Kaip pastebi specialistai, viduramžiais stalo etiketu nė nekvepėjo, tačiau kai kurios elgesio normos, pripažįsta jie, susiformavo būtent šiais laikais, tik jas labiau nulėmė tuometinės aplinkybės nei sąmoningas siekis sukurti kažkokias taisykles.
„Pavyzdžiui, tradicija nedėti alkūnių ant stalo yra kilusi iš tų laikų. Viduramžiais žmonės sėdėdavo labai susispaudę, iš esmės visi sėdėdavo ant vieno suolo ir tiesiog tu realiai negalėjai padėti alkūnių ant stalo, nes tavo alkūnė būtų atsirėmusi į kaimyno dubenėlį. Žmogiškumas reikalavo, kad tu nedėtum alkūnių ant stalo, bet tai tikrai nėra etiketo dalykas“, – sako G. Drukteinis.
Tuo tarpu E. Skerstonas pastebi, kad būtent iš viduramžių atkeliavo pamokymas nekalbėti pilna burna, nors, pastebi jis, tais laikais apsirijimas „buvo keista gerbūvio pripažinimo norma“.
„Iš viduramžių tekstų žinoma, kad siekiant tinkamo elgesio pamokymai buvo eiliuojami, nes taip būdavo geriau įsimenami. Tų laikų kilmingieji, elito atstovai vertino ne tik mandagų elgesį, bet taip pat rūpinosi higiena, susilaikymu. Prie stalų įprastai puotaudavo mišri kompanija, naudotasi ir dalintasi įvairiais įrankiais. Buvo sergima, kad jie būtų švarūs. Itin didelė reikšmė teikta tvardymuisi, kitaip tariant, savo elgesio valdymui: nepadoriu laikytas pasiūlymas paragauti jau atsikąsto maisto, greitai valgyti, šnirpšti nosį į staltesę, garsiai taukšėti įrankiais arba be saiko svaigintis“, – teigia E. Skerstonas.
