Vaikas tik savaitgaliui: nauja pramoga ar gyvenimo prasmė?apklausa

 (9)
Susiruošėte su šeima į koncertą ar tiesiog pasivaikščioti į parką? Ar žinote, kad eilinis jūsų savaitgalis įgautų visai kitą prasmę, jei kartu pasiimtumėte ir mažylį iš vaikų namų? Vaikų globos namų darbuotojai tikina, kad savanoriška ar savaitgalio globa – dviprasmiškas reiškinys, tačiau kartais tai tampa gražių istorijų pradžia.
© DELFI / Karolina Pansevič

Savanoriška globa – pastovūs trumpalaikiai susitikimai savaitgaliais, švenčių ar vaiko atostogų metu su globos namuose augančiu vaiku. Tokie susitikimai turi būti planuojami ir neatsitiktiniai, kad vaikas jaustųsi saugus, žinotų, ką ir kada asmuo, paimantis jį svečiuotis, planuoja kartu veikti.

Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoja Greta Zvolinskienė sako, kad šeimos ar pavieniai asmenys, kurie nori praleisti savaitgalį su vaiku, pasikviesti jį į svečius ar nusivesti į kokį nors renginį, pirmiausia turi kreiptis į Vaikų teisių apsaugos skyrių.

„Patikrinę būsimų globėjų duomenis ir gyvenimo sąlygas, duodame sąrašą globos namų, į kuriuos žmonės gali kreiptis ir kiekvienuose globos namuose darbuotojai rekomenduoja labiausiai tam tinkamus vaikus. Būna juk tokių, kuriuos kažkas jau lanko, kurie patys savaitgaliais grįžta pas tėvus ar gimines, ar kurie tik neseniai atvyko į globos namus“, - sako G. Zvolinskienė.

Ji pripažįsta, kad tokios trumpalaikės globos nauda yra dviprasmiška. Malonu eiti į svečius, praleisti laiką kitoje aplinkoje, susipažinti su naujais žmonėmis, tačiau kiekvienas vaikas slapčia tikisi, kad galiausiai šeima jį pasiims gyventi kartu.

„Bet dėl to neleisti vaikų taip pat negalima. Globos namų darbuotojai turėtų paaiškinti vaikui, kad jis eina tik į svečius, o jo namai yra čia.

Rekomenduojame leisti svečiuotis ne jaunesniems kaip 7 metų vaikams, kad su jais galima būtų susitarti, kad jie papasakotų patirtus įspūdžius. „Savaitgalinių“ globėjų mes taip griežtai netikriname, todėl svarbu, kad vaikas papasakotų, kaip su juo elgėsi, kaip jis jautėsi ir pan. Būna, kad vaikai porą kartų nueina ir daugiau nenori eiti. Vadinasi, jiems skiriama per mažai dėmesio arba nesutaria su kitais tos šeimos vaikais. O pasitaiko, kad iš savaitgalio susitikimų išsivysto nuoširdūs santykiai ir šeima pasiima vaiką nuolatinei globai“, - sako specialistė.

Ji prisiminė vieną atvejį, kai netoli globos namų gyvenanti šeima nuolat savaitgaliais ar per šventes veždavosi tai vieną, tai kitą vaiką iš globos namų į renginius, koncertus ir panašius renginius. Vaikai grįždavo patenkinti patirtais įspūdžiais.

Grįžta laimingi

Vilniaus Minties socialinės globos namų direktorė Gintarė Tučkuvienė sako, kad savaitgalio globa keliems vaikams padėjo susirasti naujas šeimas.

„Šeimos dažniausiai imasi globoti tą patį vaiką, mes taip pat palaikome tą idėją, kad geriau rūpintis vienu vaiku. Nėra gerai, kad vieną dieną vienu rūpinasi, kitą – kitu. Vaikai juk prisiriša. Būna, kad žmonės pradeda globoti vieną grupę, o paskui stipresni ryšiai užsimezga su vienu vaiku. Būna, kad po savaitgalio globų šeimos apsisprendžia įsivaikinti vaiką.

Turime šaunių pavyzdžių. Viena šeima globojo berniuką kurį laiką, o galiausiai pasiėmė jį nuolatinei globai. Pamatėme, kad vaikas labai gerai jautėsi toje šeimoje ir ta šeima jį labai gerai priėmė“, - džiaugėsi G. Tučkuvienė.

Iš pradžių vaikai išleidžiami tik vienai dienai, be nakvynės. Kai darbuotojai mato, kad ryšys tarp šeimos ir vaiko užsimezga, dažniausiai siūloma pasirūpinti svečiavimosi tvarka, kai vaikas savaitgaliui ir per šventes naujuose namuose gali likti nakvoti.

„Po tokių savaitgalių vaikai grįžta laimingi, toks bendravimas jiems suteikia stiprybės, pasitikėjimo savimi, pasididžiavimo, kad kažkam rūpi. Paskui dažniausiai laukia jį lankančių žmonių, laukia kito karto.

Jei žmonės turi rimtus ketinimus, tuomet gerai, jie puoselėja santykius. Tačiau, žinoma, į ilgalaikius santykius tikrai ne visi įsileidžia. Labai liūdna, kai lanko vaiką, jau lyg ir užsimezga ryšys, o paskui ima ir dingsta. Žmonės nepagalvoja apie pasekmes, jie lanko vaikus, pasimėgauja savo gerais darbais, o paskui dingsta. Tuomet nežinome, ar prileisti prie to vaiko kitus žmones, ar ne.

Būna ir skaudžių istorijų, kai jau įvaikintus vaikus grąžina. Turėjome tris tokius atvejus. Vaikai buvo visai mažiukai. Įsivaizduokite, kaip jie turi jaustis antrą kartą palikti ir atstumti. 2014 metais tik vienas vaikas iš mūsų globos namų buvo įvaikintas. O tokių žmonių, kurie lanko vaikus savaitgaliais, turime penkis“, - sako Minties socialinės globos namų direktorė.

Ateina ir nepasiruošę

Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namų direktorė Elvyra Lotc įsitikinusi, kad globėjų, norinčių turiningai praleisti laiką su vaikų namų auklėtiniais, galėtų būti ir daugiau.

„Pas mus gyvena 48 skirtingo amžiaus vaikai, iš jų ikimokyklinio amžiaus – tik šeši. Turime tik du globėjus, kurie lanko vaikus savaitgaliais: viena šeima ir sporto treneris. Kartais jis namuose rengia vaikams Kalėdas ir kitas šventes, kartu sportuoja. Iš pradžių į vyrą, norintį bendrauti su vaikais, žiūrėjome įtariai, bet dabar tikrai žinome, kad jis patikimas žmogus.

O šeima, pati turinti du vaikus, globoja vieną berniuką. Kiekvieną penktadienį jie jį pasiima, vaikas labai patenkintas, visada laukia savaitgalių. Šeima labai inteligentiška, rūpinasi berniuko lavinimu, pasiima jį į keliones, renginius. Berniukas ir pats gana užsiėmęs, lanko muzikos mokyklą, todėl labai tinka tokiai šeimai. Deja, tik vienintelę tokią istoriją turime“, - nusivylimo neslepia E. Lotc.

Ji pasakoja, kad kartais atsiranda ir tokių žmonių, kurie į globos namus ateina tiesiog iš smalsumo ar jausmų vedini, kai pamato graudžių istorijų per televizorių. Jie pasidomi, bet nesiryžta prisiimti atsakomybės ir dingsta.

Norintiems bendrauti su vaikais ir jiems padėti, bet nenorintiems ar negalintiems jų globoti, E. Lotc siūlo savanoriauti globos namuose.

„Galima ateiti į popietes, šventes, padėti vaikams paruošti pamokas, rankdarbių pamokyti“, - sako vaikų globos namų vadovė. Taip savanoriauja keletas šeimų, vyresnio amžiaus žmonių, studentų.

Dažniausiai lankytojų dėmesio sulaukia maži vaikai, mažai kas imasi globoti paauglius.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Sprendimas – GLOBA

Atvirai: kaip gyvena vaikus priglaudusios šeimos (7)

Kaip gyvena šeima, kurios dalimi tapo tikrųjų tėvų paliktas mažylis? Tai – mitais ir paslaptimis apipinta tema. DELFI dar pavasarį paprašė skaitytojų įkvėpti drąsos kitus ir papasakoti apie savo patirtį – 5 šeimos išdrįso atskleisti tai, ką daugelis palieka už savo namų durų.

Daivos išpažintis: negalėjo pastoti, įsivaikino, o tada įvyko stebuklas (23)

Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.

Mažytė svajonė turėti šeimą (1)

„Šeima gyveno viename kambaryje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir, žinoma, vietą, skirtą baliams, ten buvo atjungta šiluma ir nupjauti radiatoriai. Kai reikėjo vaikus paimti, mes jų ieškojome tarp skudurų ir šiukšlių.“ Taip apie dieną, kai Vilius (vardas pakeistas, aut. past.) ir jo broliai pateko į SOS vaikų kaimą, pasakojo šios institucijos vadovė Rita Padervinskienė.

Globoti ar įvaikinti? (2)

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Menininkai remia šalies be vaikų namų idėją (21)

„Gyvenimas prasideda šeimoje“ – sako Algirdas ir Remigijus Gataveckai, buvę vaikų globos namų auklėtiniai, o dabar – menininkai, šokėjai, aktyvūs visuomenės nariai. Paremdami iniciatyvą „Šalis be vaikų namų“, jie papuošė vieną Vilniaus gatvių lietaus užrašu „Ar tu pastebi mane?“, primenančiu mums, kad ne visi vaikai turi galimybę augti šeimose ir gyventi mums įprastą gyvenimą, laisvai užsiimti kūryba ir saviraiška.