Skaitytojos išpažintis: negaliu susilaukti vaikų ir svajoju apie įsivaikinimą

 (2)
Tavovaikas.lt portalo redakcija gavo moters laišką, kuri norėjo likti anonime. Gerbiame šį norą, todėl vardo ir miesto neskelbiame.
© Shutterstock nuotr.


Iš moters laiško:

„Sveiki, rašau jums laišką, nes tikiu, kad palengvės. Be to, jūs bendraujate su daug specialistų, kurie galbūt galėtų man padėti. Nesu rašytoja, todėl mano mintys gal kai kur atrodys šokinėjančios. Atleiskite iš anksto. Manau, kad taip, kaip aš, jaučiasi ne viena šį laišką perskaitysianti moteris. Ne aš viena susiduriu su panašiomis problemomis, jų, deja, vis daugėja ir daugėja.

Man 31 metai, esu ištekėjusi 5 metus. Tekėjau ne tokia jauna, iki tol buvau draugavusi su keliais vaikinais, taigi, sakau, kad jau mokėjau rinktis ir išsirinkti. Ir aš, ir vyras esame kilę iš nedidelių miestelių, tik iš skirtingų Lietuvos regionų, o susitikome studijų mieste, kuriame abu likome gyventi it dirbti po mokslų.

Draugavome metus iki vestuvių. Apie vaikus daug tada nekalbėjome, patys suprantate, jauni ir įsimylėję labiau žvaigždes danguje skaičiuoja naktimis, o ne kalba apie tai, kiek turės vaikų ir kaip elgsis, jei užgrius sunkumai norint jų susilaukti.

Kai nusprendėme, kad galime susilaukti vaikų, buvo praėję metai po vestuvių. Tačiau iš karto nepavyko. Nepavyko ir po pusės metų, metų. Kai pradėjome ieškoti priežasčių, paaiškėjo, kad viename iš mūsų yra problema, kurios jau nepakeisi. Kitaip sakant, reikia susitaikyti su mintimi, kad vaikų pradėti ir pagimdyti patys negalėsime.

Iš pradžių kažkaip net nepatikėjom tuo, ką girdim, ai, galvojom, gal klysta, gal dar kas... Prisižadėjom vienas kitam, kad tai netrukdys mūsų meilei ir kažkaip gyvensim toliau. Ir gyvenom. Tačiau nežinau, kas pasidarė manyje, kažkoks tarsi varžtelis atsisuko. Aplink pradėjau matyti tik vaikus. Mamas, nėščiąsias, vaikus, vežimėlius. Rytais į darbą važiuoju greituoju autobusu ir staiga matau, kad stotelėje prie namų iškabinta vaikų globos reklama. Geriausia dovana - globa. Netrukus sužinau, kad geriausia draugė laukiasi. Kažkokie ženklai ėmė man ėmė nuolat iškilti prieš akis. Tapau jautresnė. Ėmiau verkti klausydama dainų apie mamą, ašaros kaupiasi, kai pamatau senosios animacijos filmuką per televizorių.

Ėmiau analizuoti savo mintis ir supratau, kad labai noriu vaikelio. Manau, kad būčiau jam gera mama. Mylėčiau, auklėčiau, paduočiau nosinę, kai jis pravirktų, paglostyčiau galvą, kai jis būtų nuliūdęs.

Pirmiausia pakalbėjau su vyru. Jam mintis apie globą ar įvaikinimą pasirodė visiškai nauja. Supratau iš jo reakcijos, kad jis apie tai nebuvo susimąstęs. Daug kalbėjomės, bet jis kol kas nėra tikras, ar to norėtų. Nesako griežtai NE, bet ir neturi to užsidegimo, kaip aš. Sako, reikia laiko, palaukim, pagyvenkim, pažiūrėkim.

Užsiregistravau viename mamų puslapyje ir ten su keliomis moterimis nuėjome į kūdikių namus per vieną šventę, kai buvo atvirų durų diena. Po jos aš buvau euforijoje ir mano noras tik dar labiau sustiprėjo. Ėmiau ieškoti informacijos internete, skaičiau straipsnius su įsivaikinusiomis šeimomis, sužinojau, kokia procedūra laukia, formalumai, psichologijos kursai.

Mano vyras iš tiesų yra labai geros širdies žmogus, aš net neabejoju, kad jis būtų ir geras tėtis. Kad pamiltų ar bent susidraugautų su vaikučiu, kurį turėtume. Tačiau patarkite - kaip man elgtis toliau, kad noras parsivesti į šeimą vaikelį būtų abipusis. Kad tai nebūtų mano vienos iniciatyva (jei užsispirčiau „arba/arba", vyras gal ir sutiktų, bet aš taip nenoriu), o abiejų sutarimas.

Pažįstu porų, kurios gyvena be vaikų. Jos daug keliauja, žino visas naujas kavines, kurios atsidaro mieste, nes iš karto jas aplanko, jų santykiai gražūs ir darnūs. Bet aš taip nenoriu, aš noriu darnių santykių šeimoje su vaiku. Ir žinau, kaip tai padaryti, tik man trūksta vieno rakto. Rakto į savo vyro širdį".

Psichologės Karolinos Gurskienės komentaras.

Dėkoju už Jūsų klausimą.

Visų pirma, noriu Jus nuraminti, kad Jūsų situacija yra išties dažna. Kai vienas iš partnerių labai nori įsivaikinti, o kitas yra gana abejingas šiuo klausimu, sprendimas yra vienas – kantrus ir atviras pokalbis bei laikas. Paradoksalu, tačiau, jei labai nekantraujate ir norite kuo greičiau iš partnerio išgirsti teigiamą atsakymą, sustokite ir Jūs. Tokiu atveju ir Jums reikia labai gerai viską apgalvoti ir sąžiningai sau atsakyti į daugelį, su įvaikinimų susijusių, klausimų.

Vaikučio įvaikinimas turi būti labiau grįstas protu, o ne jausmais. Tad visų pirma, kiekvienai įsivaikinti norinčiai šeimai reikia atvirai atsakyti į kelis pagrindinius klausimus:

- Kodėl noriu įsivaikinti?

- Kokie yra mano motyvai?

- Ar visa šeima pritaria įvaikinimui?

- Ar naujas šeimos narys bus visų laukiamas?

Jūs einate tikrai teisingu keliu, nes visų pirma, būtent ir reikia pradėti nuo pokalbių su savimi ir sutuoktiniu. Jeigu Jūsų motyvai įsivaikinti yra paremti pagalba likimo nuskriaustam vaikui, noru sumažinti kažkuriam mažyliui patirtą skausmą, tada tikrai šaunu, kad galvojate apie įsivaikinimą ir apie tai papasakojote savo antrajai pusei. Priešingai, jei apie globą ar įsivaikinimą galvojate kaip apie asmeninį savęs realizavimą, tarsi vaistą nuo nesėkmės dėl galimybės patiems susilaukti vaikų, tikrai nebūsite laiminga nei jūs, nei vyras, nei vaikutis. Būsimiems įtėviams labai svarbu įsisąmoninti ir aiškiai suvokti savo lūkesčius.

Minėjote, kad Jūsų vyrui mintis apie įsivaikinimą buvo nauja ir kaip jis ir pats pasakė, jam reikia laiko. Iškelta vyrui alternatyva „arba-arba" suteiktų Jums norimą rezultatą dabar ir, labai tikėtina, visiškai nepageidaujamą rezultatą ateityje.

Įsivaikinti turi norėti abu tėvai, priešingu atveju negatyvi atmosfera dėl kiekvieno reikšmingo ir nereikšmingo, su įvaikintu vaiku, susijusi įvykio yra tiesiog neišvengiama.

Vienintelis raktas į Jūsų vyro širdį – nuoširdus pokalbis su pačiais nepatogiausiais klausimais, aptariant galimus sunkumus ir baimes. Atsirandant daugiau aiškumo, jūsų vyras labiau supras savo jausmus. Ir kas žino, gal netrukus jūsų namuose trepsės mažos pėdutės ir skambės vaikiškas juokas?

Tavovaikas.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Sprendimas – GLOBA

Atvirai: kaip gyvena vaikus priglaudusios šeimos (7)

Kaip gyvena šeima, kurios dalimi tapo tikrųjų tėvų paliktas mažylis? Tai – mitais ir paslaptimis apipinta tema. DELFI dar pavasarį paprašė skaitytojų įkvėpti drąsos kitus ir papasakoti apie savo patirtį – 5 šeimos išdrįso atskleisti tai, ką daugelis palieka už savo namų durų.

Daivos išpažintis: negalėjo pastoti, įsivaikino, o tada įvyko stebuklas (23)

Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.

Mažytė svajonė turėti šeimą (1)

„Šeima gyveno viename kambaryje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir, žinoma, vietą, skirtą baliams, ten buvo atjungta šiluma ir nupjauti radiatoriai. Kai reikėjo vaikus paimti, mes jų ieškojome tarp skudurų ir šiukšlių.“ Taip apie dieną, kai Vilius (vardas pakeistas, aut. past.) ir jo broliai pateko į SOS vaikų kaimą, pasakojo šios institucijos vadovė Rita Padervinskienė.

Globoti ar įvaikinti? (2)

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Menininkai remia šalies be vaikų namų idėją (21)

„Gyvenimas prasideda šeimoje“ – sako Algirdas ir Remigijus Gataveckai, buvę vaikų globos namų auklėtiniai, o dabar – menininkai, šokėjai, aktyvūs visuomenės nariai. Paremdami iniciatyvą „Šalis be vaikų namų“, jie papuošė vieną Vilniaus gatvių lietaus užrašu „Ar tu pastebi mane?“, primenančiu mums, kad ne visi vaikai turi galimybę augti šeimose ir gyventi mums įprastą gyvenimą, laisvai užsiimti kūryba ir saviraiška.