Šimto vaikų mama: įvaikinimo istorijos pravirkdo net teisėjus

 (85)
Mylėti bemaž šimtą svetimų vaikų nelengva. Graudu ir matyti vaikystę valdiškoje įstaigoje, ir atsisveikinti, kai mažyliai išvažiuoja į naujas šeimas. „Bet jie – ne svetimi, o mano!“ – sako Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Viktorija Grežėnienė. Dar prieš kelerius metus moteris prekiavo baldais, bet atsitiktinai pamatyta TV laida pakuždėjo: laikas keisti gyvenimą.
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Jei būčiau ėjusi į sostinės Antakalnio rajono gilumoje įsikūrusią įstaigą norėdama įsivaikinti ar padėti, pirmiausia būčiau sukusi pas vaikus. Atvažiavau pasikalbėti su vadove V. Grežėniene, tad pas mažiukus nė nesiprašiau. Ji pati pakvietė į grupes. Panašiose vietose nejauku. Svarstau: kaip bendrauti su tėvų paliktais vaikais, ar nepradės vadinti manęs mama ir prašyti pasiimti su savimi, ar turėčiau pamyluoti kiekvieną mažylį, kad kuris nepasijustų nuskriaustas, ar man nusisukus neapsipils ašaromis, o jei atsidursiu prie neįgalaus?

Kiekvienas – kaip savo

Užteko praverti duris į vieną grupę, ir nerimas dingo. Prie manęs iškart pribėgo kelios dvejų ar trejų metukų mergaitės ir ėmė kalbinti. Vika į šonus styrančiomis kasomis ir šypsena nuo ausies iki ausies drąsiai ištiesė delnus į viršų, – pakelk! Mergaitė stipriai apsivijo kaklą ir prisiglaudė skruostu prie manojo. Ji gimė pirma laiko, bet dabar sveikatos problemas išduoda nebent akinukai. Didesniųjų grupėje pati iškart pasisiūliau pakelti vieną mergaitę. Kol ji mąstė, kaip reaguoti, rankas ištiesė greta stovintis gudruolis. „Ne ne, damoms pirmenybė“, – juokdamasi paaiškinau. Kažin, ar berniukas pokštą suprato, bet neįsižeidė.

Mažiausius kūdikius radome terasoje. Ji įrengta neseniai, bet yra labai reikalinga. Tereikia auklėtojoms čia išstumti rėmėjų padovanotus vežimėlius, ir vaikučiai atsiduria gryname ore. Palinkusi prie vieno vežimėlio, auklėtoja ramino knirkiančią mergaitę. „Antai brolis kuo ramiausiai miega“, – mostelėjo ranka. Kažkas valstybei globoti paliko vos gimusius dvynukus… Našlaičių čia nėra. Vienas dar visai neseniai gyveno, bet pernai išvažiavo pas švedus. „Nepaprastai džiaugėmės. Viačeslavas buvo vyresnis nei ketverių metų, taigi – „ant ribos“, kai vaikai perkeliami į globos namus. Galvojome: negi taip ir nesulauks įtėvių, – pasakojo V. Grežėnienė. – Visus buvo apėmusi euforija. Labiausiai džiaugiamės, kai įvaikinami tie, kurie turi išeiti iš mūsų į globos namus.“

Mažieji iš kūdikių į vaikų globos namus paprastai perkeliami ketverių. Neįgalūs lieka iki septynerių, paskui išvažiuoja į pensionus. Tada rūpesčių darbuotojams gal ir sumažėja, bet širdį skauda. „Kiekvieną išleidi kaip savo. Sunku nusakyti, ką jaučiu atiduodama vaiką, juk jis – lyg dalelė manęs. Išleidi į nežinomybę“, – kalbėjo pašnekovė. Dėl to moteris stengiasi prie mažųjų neprisirišti, tik nesiseka. Visus globotinius ji vadina vardais, žino amžių ir praeitį. Dvejopi jausmai apima mažylius išlydint ir į naujas šeimas – ir džiugu, ir baugina nežinia, ar neteks grįžti atgal.

V. Grežėnienė papasakojo apie ketverių mergaitę ir kiek vyresnį jos brolį. Abu seniai galėjo rasti naują šeimą, bet įvaikinti neleido mama – aiškino, kad susigrąžins atžalas, kai tik ras darbą. Tik darbo ieško, deja, jau ne vienus metus. Kartą sūnus aplankiusios mamos paklausė, kada jį pasiims. Ta, negalėdama pasiteisinti, nusuko akis į direktorę. Šiai ir teko sukti lankytoją iš padėties. „Bandžiau ginti mamą berniuko akyse. Sakiau, kad ieško darbo, kad dar reikia truputį palaukti... O ką daugiau sakyti? Negi – tiesą? Atimsi viltį. Kelis mėnesius vietos nerandu. Berniukas, nors ir vyresnis, labai jautrus. Sesė psichologiškai stipresnė, galės už save pakovoti. Ne kartą su darbuotojais kalbėjome, kad tam vaikui bus labai sunku“ – sakė pašnekovė. Po šių žodžių ji nebesuvaldė ašarų.

Pakeitė vertybes

Broliams ir seserims geriausia būti įvaikintiems kartu. V. Grežėnienė prisiminė du broliukus – trejų ir ketverių metų, kurie išvažiavo pas ispanus į Tenerifę. Bevaikė pora gal aštuonerius metus laukė, kol bus pasiūlyti mažyliai. Abu berniukai iškart rado ryšį su įtėviais. Kūdikių namai dabar sulaukia skambučių iš Tenerifės, žinių ar filmuotos medžiagos apie brolius, sveikinimų Kalėdų proga. Šie vaikai – vienam buvo vieni metai, kitam dveji – rasti autobusų stotelėje žiemą. „Ar galite įsivaizduoti, tokio amžiaus mažylius vienus stotelėje šaltą žiemos vakarą? Tas vaizdas man ilgai stovėjo akyse“, – pasakojo moteris.

Iš lietuvių tokių sėkmės istorijų vargiai galima tikėtis. Dauguma mūsų tautiečių ieško kuo mažesnių vaikų ir būtinai – blondinių mėlynomis akimis. Kruopščiai išklausinėja apie sveikatą. Būna, ir atsisako mažylio. „Kai būsimiems įtėviams pasiūlomas konkretus vaikas, jie turi ateiti susipažinti. Tai ne vienas lietuvis pirmiausia keliauja pas medikus, – neslėpė direktorė. – Išklausinėja iki panagių: kas bloga, kas gresia. Taip norisi pasakyti: „Pažiūrėkite į vaiką, pajuskite jį, gal problemos ne tokios ir didelės, kaip ant popieriaus surašyta.“

Neįgaliųjų mūsų tautiečiai nenori. Priežastis gana objektyvi. Lietuvoje bet kuriuo atveju – ar paimi auginti neįgalų vaiką, ar įvaikiui tiesiog sunku prisitaikyti naujoje šeimoje – turi suktis pats. Kitose šalyje tu nesi vienas – veikia pagalbos sistema. V. Grežėnienė neprisiminė, kad užsieniečiai būtų grąžinę vaiką. Lietuvių taip pasielgusių yra.

Trylika šios įstaigos globotinių turi sunkią ir vidutinę negalią, visai sveikų pernai buvo tik devyni. Kadangi nedideles sveikatos problemas, direktorės žodžiais, ilgainiui galima bent iš dalies įveikti, įstaigos pavadinimas Sutrikusio vystymosi kūdikių namai jai nepatinka. Be to, uždeda žymę visam gyvenimui, net jei vaikas sveikas. Tad V. Grežėnienė savo vadovaujamą įstaigą pristato kaip kūdikių namus.

Dauguma iš 90 globotinių – visai mažiukai. Paimti iš alkoholikų, narkomanų, asocialių šeimų, kur buvo menkai prižiūrimi. „Vaikai neturi čia augti. Jiems trūksta paprastų gyvenimiškų dalykų – kloti lovą, eiti į parduotuvę, kartu gaminti valgyti. Jie visi kolektyviai keliasi tam tikru laiku, eina valgyti ar į lauką, gula pokaičio, bet tie vaikai superiniai: gražūs, gudrūs, guvūs, linksmi, smalsūs ir laisvi, kiek tik tai įmanoma augant tokioje aplinkoje. Tikėjausi kitokio vaizdo.

Čia pasikeitė mano vertybės. Viskas – kuo esi apsirengęs, kokią mašiną vairuoji – tapo nereikšminga. Žmonėms sakau: „Jei negera gyventi, ateikite ir pamatysite, kokie laimingi esate – vien todėl, kad sveiki yra jūsų vaikai. Pas mus gyveno mergaitė – prastai matanti, paralyžiuota, maitinama per vamzdelį, bet pakalbinta ji visada šypsodavosi. Mama man kartais skundžiasi: tas blogai, anas… Kas blogai? Saulė šviečia, sveikata nepašlijusi. Vaikų gyvenimas be tėvų, negalia – tai yra bėda“, – pasakojo pašnekovė.

Labiausiai vaikams stinga prisirišimo, bendravimo, ryšio su žmonėmis. Todėl darbuotojams padedančių savanorių, o jų yra keturios dešimtys, prašoma ne sienas dažyti ar remontuoti, o bendrauti su vaikais: kalbėti, žaisti, eiti į lauką... V. Grežėnienė tiki, kad vieną dieną panašių institucijų Lietuvoje neliks, o vaikai augs šeimynose, pas globėjus, įtėvius, kaip numatyta valdžios planuose, ar bus grąžinti biologiniams tėvams. Netekti darbo jai nebaisu, – darbuotojai turėtų kuo užsiimti, net jei paimtų visus globotinius. Įstaiga pasirūpino licencijomis steigti vadinamuosius atokvėpio ir dienos centrus. Į pirmąjį šeimos galėtų atvežti negalią turintį vaiką savaitgaliui, savaitei ar mėnesiui, antrasis veiktų lyg neįgalių vaikų, kuriems reikalinga medikų priežiūra, darželis. Paslaugas šeimose augantiems tokiems vaikučiams jau teikia patyrusi ankstyvosios reabilitacijos komanda.

Labiausiai bijojo emocijų

V. Grežėnienė augo vienturtė, nepažinojo nė vienos įvaikių turinčios šeimos, giminėje gausių šeimų irgi nebuvo, pati užaugino du sūnus, tad iš kur tiek meilės kone šimtui svetimų vaikų? „Jie – ne svetimi, o mano, – sakė pašnekovė. – Vaikai iš kitų globos namų ar einantys gatve su tėveliais irgi mieli, bet mūsiškiai yra mano. Brangūs jie ne man vienai – visiems čia dirbantiems žmonėms. Išgyvename dėl kiekvieno. Kiekvieną siūlydami šeimai kalbame, kad tik patiktų. Laukdami galimų įtėvių vaikus papuošiame, stengiamės, kad būtų geros nuotaikos.“

Anksčiau V. Grežėnienė, nors gyvena visai šalia, kūdikių namuose nesilankė. „Dabar atidirbinėju už viską“, – sakė su šypsena. O atvedė šią moterį čia atsitiktinumas. Jei ne įjungtas televizorius, V. Grežėnienė Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų durų taip gal ir nebūtų pravėrusi. 17 metų ji sukosi versle – turėjo įmonę, prekiavo baldais.

„Viskas buvo pabodę, norėjau pokyčių, o ko, nežinojau. Dažnai pagalvodavau, kad būtų gerai pakeisti darbo pobūdį. Sykį per televiziją pamačiau laidą apie kūdikių namus. Kalbėjo pareigas laikinai einanti direktorė. Pagalvojau: turėtų būti konkursas. Ėmiau skaityti teisės aktus, sekti, kada „Valstybės žiniose“ bus paskelbtas konkursas, bet iliuzijų laimėti ar apskritai dirbti tokioje įstaigoje neturėjau. Konkurse dalyvavo tik keletas kūdikių namų darbuotojų, ir aš laimėjau. Nežinau, pasisekė ar ne…“

Netiesa, tikino pašnekovė, kad po kietos, gal kiek vyriškos veiklos teko mikliai tapti būrio vaikų mama. Vadyba nesanti kietas reikalas, be to, jos prireikia ir dabar. Laimėti konkursą padėjo ir visai kita ligtolinė sritis – ir vienur, ir kitur reikia išmanyti teisės aktus, sugebėti vadovauti. Vis dėlto naujos pareigos buvo iššūkis. Labiausiai kamavo nerimas, ar pavyks susitvarkyti su emocijomis. Šį V. Grežėnienė vis ginė šalin ir stengėsi galvoti, kaip susitvarkyti su dokumentais, nes niekada nebuvo dirbusi valstybinėje įstaigoje.

O kaip reagavo artimieji ir draugai? Ar negąsdino mažesniu atlyginimu, darbo biudžetinėje įstaigoje – ir dar tokioje nelengvoje srityje, kur reikia vienodai mylėti būrį svetimų vaikų, pobūdžiu? Priešingai – aplinkiniai moterį palaikė, nes matė, kad jai reikia pokyčių. Tik iš pradžių žiūrėjo, kaip seksis. Ir pati V. Grežėnienė save stebėjo. Guodėsi mintimi, kad, jei nepasiseks, galės išeiti ir grįžti į verslą. Šį perleido mamai. Beje, mama iki tol dirbo dukros įsteigtoje įmonėje direktore, bet, perėmusi verslą, suprato, kad jis nebevilioja, ir įmonę pardavė.

Kūdikių namų direktorės vieta nėra šilta, bet trauktis, kaip ir kitiems 140 darbuotojų, neleidžia vaikai. Su jais tiesiogiai dirba 90 auklėtojų, auklyčių, slaugytojų. Kiti – ankstyvosios reabilitacijos komandos nariai, medikai. Virėjos ne tik keturis kartus per dieną gamina valgyti, bet ir globotinių gimtadienių proga iškepa pyragų. Veikia sava skalbykla. Direktorei skaudu, kad tokią atsakomybę turintys ir lyg pro mikroskopą stebimi žmonės gauna menkus atlyginimus – minimumą ar kiek daugiau. „Savanoriaujame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę“, – sakė ji.

Pirmas darbas – rasti sauskelnių

Kūdikių namuose naujoji direktorė rado nekokią situaciją. „Čiužiniai gal 30 metų nekeisti, antklodės ir pagalvės – vatinės, sušokusios guzais – likusios nuo sovietmečio. Kolektyvas susiskaldęs, pasinėręs į teismo procesus. Net sauskelnių nebuvo. Atsisėdau į va tą kėdę, – pasakė mostelėdama ranka stalo, kurį prieš pat tuomečio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio vizitą padovanojo bičiuliai, kad būtų kur kabinete susėsti svečiams, link – ir susimąsčiau: ką dabar daryti? Puoliau skambinti draugams, pažįstamiems, kolegoms ir prašyti: „Padėkite su sauskelnėmis!“ Toks buvo startas 2012-ųjų rugpjūčio 20-ąją.“

Pirma penkerių metų – tiek vadovauja kūdikių namams – pusė V. Grežėnienei atrodo sėkminga. Nuo pradžių užsibrėžti tikslai – „pakrikštyti vaikus, įrengti vaizdo stebėjimo kameras, kuo daugiau teigiamų emocijų globotiniams ir kad darbuotojai eitų į darbą su šypsena“ – įgyvendinti, nors buvo visko. Darbuotojai priešinosi kameroms, todėl naujajai vadovei teko įtikinėti: jos – ne tik dėl vaikų, bet ir dėl jūsų – nuo šmeižto apsaugoti. Pavyzdžiui, vaikas prasiskėlė kaktą. Įrašas iškart parodys, ar auklėtoja tuo metu buvo išėjusi, ar laikė rankose kitą globotinį, o vaikas bėgo artyn ir pagriuvo susipynus kojoms. Pabūgę tokios priežiūros, keli žmonės išėjo iš darbo.

Kūdikių namų darbuotojai ne tik kviečia visus norinčiuosius apsilankyti, bet ir veža vaikus į senamiestį, prekybos centrą, turgų – parodyti tikro gyvenimo. Kai atidarė atnaujintą Bernardinų sodą, mažyliai prie vartų stovėjo pirmi. Ne kartą yra buvę Operos ir baleto teatre, Kauno zoologijos sode (gaila, kelionė iki jo pasirodė per ilga ir sunki), Trakuose. „Pernai vienai mergaitei pasakiau, kad važiuos į Trakus. Ji ranka tik perbraukė per kaktą: „Ir vėl į Trakus…“ Na, žinote, vaikai…“ – juokėsi direktorė, globotinių vadinama „dilektole“. Į auklėtojas ir auklytes mažyliai kreipiasi vardais. Mama nevadina nė vienos.

Padedami rėmėjų, darbuotojai sutvarkė aikštelę – apsėjo žole, avarinės būklės pavėsines pakeitė naujomis, nupirko sūpynių, neįgaliems vaikams įrengė specialią aikštelę su nuožulnuma. Vasarą lauke pastatomas geradarių paskolintas skėtis. „Visas žaidimų kambarys – stalai, lentynos, žaislai... – padovanotas“, – sakė V. Grežėnienė. Valstybės pinigų užtenka algoms išmokėti, maistui ir medikamentams nupirkti. Pirmus porą metų ji nenuilsdama ieškojo rėmėjų – juk vien sauskelnių per mėnesį reikia 7 tūkstančių. Kai kurie žmonės ir patys ateina.

„Darbuotojai žino – kiekvieną rėmėją, ar jis bananą atnešė, ar sauskelnių, ar pinigų, reikia sutikti nuoširdžiai, kad norėtų grįžti ir kitą žmogų atsivesti. Paskui kūdikių namus velkasi šleifas, esą čia vyksta daug negerų dalykų. Norisi, kad visuomenė žinotų, kad čia dirba tikrai atsidavę žmonės didelėmis širdimis. Čia kitaip neįmanoma.“

Todėl ir ašaros byra dažnai – ir iš džiaugsmo, kad vaikas iškeliauja pas įtėvius, ir iš užuojautos. Neseniai į Švediją išvažiavo berniukas, kūdikių namuose praleidęs penkerius metus. Niekam nebuvo reikalingas, niekas jo nelankydavo, todėl jis socialinę darbuotoją vis kamantinėdavo: „Kada mano mamą atvesi?“ „Kartą ta darbuotoja užėjo į mano kabinetą ir su ašaromis akyse pasakė: „Aš nebegaliu...“ Kai atkako įtėviai, vaikas užsiropštė direktorei ant kelių ir susijaudinęs, truputį sutrikęs pasigyrė: „Pas mane mama atvažiavo!“

V. Grežėnienė susigraudina net per teismo posėdžius, kai sprendžiamas įvaikinimo klausimas. Pasakodama, kaip šis penkiametis, laukdamas įtėvių, visą dieną prastovėjo prie medžio žiūrėdamas į vartus, ji pravirkdė ne tik įtėvius ir įvaikinimo tarnybos žmones, bet ir pačią teisėją. „Ne kartą esu pagalvojusi, kas dedasi vaikų širdelėse, kai jie atsigula miegoti, ką išgyvena... Sykį naktį per vaizdo kameras stebėjau, kaip jie miega. Buvo gal antra valanda. Viena mergaitė atsisėdo ir ėmė linguoti. Tai reiškia, kad vaikas jaučiasi nesaugus. Būtų šeimoje, bėgtų pas mamą ar tėtį. Auklytė kitame kambarėlyje kažką skaitė, bet mergaitė pas ją nebėgo, tik sėdėjo ir lingavo. Taip širdį suspaudė… Bent dieną nueini ir apkabini tą vaiką.“

Žurnalas
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Sprendimas – GLOBA

Atvirai: kaip gyvena vaikus priglaudusios šeimos (7)

Kaip gyvena šeima, kurios dalimi tapo tikrųjų tėvų paliktas mažylis? Tai – mitais ir paslaptimis apipinta tema. DELFI dar pavasarį paprašė skaitytojų įkvėpti drąsos kitus ir papasakoti apie savo patirtį – 5 šeimos išdrįso atskleisti tai, ką daugelis palieka už savo namų durų.

Daivos išpažintis: negalėjo pastoti, įsivaikino, o tada įvyko stebuklas (23)

Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.

Mažytė svajonė turėti šeimą (1)

„Šeima gyveno viename kambaryje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir, žinoma, vietą, skirtą baliams, ten buvo atjungta šiluma ir nupjauti radiatoriai. Kai reikėjo vaikus paimti, mes jų ieškojome tarp skudurų ir šiukšlių.“ Taip apie dieną, kai Vilius (vardas pakeistas, aut. past.) ir jo broliai pateko į SOS vaikų kaimą, pasakojo šios institucijos vadovė Rita Padervinskienė.

Globoti ar įvaikinti? (2)

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Menininkai remia šalies be vaikų namų idėją (21)

„Gyvenimas prasideda šeimoje“ – sako Algirdas ir Remigijus Gataveckai, buvę vaikų globos namų auklėtiniai, o dabar – menininkai, šokėjai, aktyvūs visuomenės nariai. Paremdami iniciatyvą „Šalis be vaikų namų“, jie papuošė vieną Vilniaus gatvių lietaus užrašu „Ar tu pastebi mane?“, primenančiu mums, kad ne visi vaikai turi galimybę augti šeimose ir gyventi mums įprastą gyvenimą, laisvai užsiimti kūryba ir saviraiška.