Kai į šeimą priglaudėme pusketvirtų metų dvynius, jie vos kalbėjo

 (5)
Kai kaunietė Rasa L. baigė pasakoti savo ir savo vaikų istoriją, paprašiau šeimos nuotraukų - labai norėjosi visiems parodyti šią gražią šeimą, atsidavusią moterį. Tačiau moteris mandagiai pasakė: „Vaikų atsiklausiau, ar galiu pasakoti jų globos istoriją, jie leido, tačiau paprašė neviešinti nei jų, nei mano veidų.“
Ir aš sutikau su labai brandžiu dar nė paauglystės nepasiekusių vaikų noru.
© Fotolia nuotr.

„Viskas prasidėjo beveik prieš devynerius metus. Su vyru auginome keturiolikmetį sūnų, ruošėmės keltis į didesnį butą, planavome šeimos pagausėjimą...

Apie galimybę padėti užaugti dar vienam vaikeliui vis pasikalbėdavome su vyru, tačiau kol sūnus buvo mažesnis, kategoriškai prieštaravo, o gal ir mes dar nebuvome tam subrendę...

O kai sūnus dar paaugo, pasitarę, jau visi nusprendėme, kad tikrai turime galimybę į savo šeimą priimti dar vieną gyventoją. Vyras, pasiskambinęs į Vaikų gerovės centrą „Pastogė“, sužinojo, kad rudenį prasideda globėjų kursai ir mus užregistravo.

Toliau viskas vyko gana sklandžiai: lankėme kursus, tvarkėme sveikatos dokumentus, sulaukdavome atsakingų darbuotojų vizitų į namus, visuose pokalbiuose dalyvavo ir mūsų paauglys sūnus. Abejonių dėl savo pasiryžimo neturėjau niekada. Tuomet man atrodė, kad ir mano vyras neabejoja savo pasirinkimu, tačiau gyvenimas viską sudėlioja savaip...

Taigi, baigę kursus, įsirengę naujus namus, kuriuose vaikų kambario sienas išdažėme gelsvai, nes visi trys pagalvodavome apie mergaitę, laukėme stebuklo ir sulaukėme... Kažkaip dar lankant kursus buvome pagalvoję, kad jei atsirastų broliukas ir sesutė, tai tikrai neišskirtume ir augintume abu, todėl kai darbuotoja parodė nuotrauką su dviem mažyliais, nekilo jokių klausimų.

Taip Tadas ir Gabrielius, būdami trejų su puse metukų, prieš aštuonerius metus, vasaros pradžioje, apsigyveno SAVO namuose. SAVO rašau iš didžiosios raidės, nes viskas jiems tada buvo taip nauja ir neįtikėtina, pradedant SAVO lova, SAVO žaislais, SAVO dideliu broliu, SAVO šunimi ir dar daug daug SAVŲ dalykų, apie kuriuos net nežinojo, kad jie egzistuoja.

Parsivežus mažylius reikėjo rasti darželį ir mums labai pasisekė, kad visai šalia namų radome tokį, kuriame berniukai puikiai jautėsi. Nors buvo jau trejų su puse, tačiau abu broliukai labai sunkiai kalbėjo. Neparėjo nė pusmetis, ir jie kalbėjo jau visai aiškiai, ir Kalėdų seneliui deklamavo eilėraščius.

Žinoma, pirmas peršalimas ir pirmas nubrozdinimas sukėlė didžiausią išgąstį, o vėliau jau žinodavau, kad jei vienas sukosėjo, tai jau galiu imti biuletenį, nes brolis irgi susirgs. Dabar, prisiminus visą tai, ima juokas iš savo baimių, bet tuomet...Visko pradžia būna sunki dėl nežinojimo, dėl patirties stokos, bet visko išmokstame, sužinome, jei tik norime...

Deja, negalime priversti mokytis ir stengtis šalia esančio, bet gal ir nereikia...Todėl po pusmečio likę be tėčio, vėl mokėmės, stengėmės, pratinomės... Ir negaliu sakyti, kad buvo lengva, nes taip nebuvo... Buvo netgi labai sunku, kai reikėjo vienai suspėti ir darbus nudirbti, ir pasakas paskaityti, ir su paaugliu filmą pasižiūrėti... Ir man tiesiog labai pasisekė, kad iš savo šeimos ir iš visos giminės, iš draugų sulaukiau tikrai didelio palaikymo, net materialinės pagalbos, kai to labiausiai reikėjo. Ir ypač džiaugiuosi, kad šalia atsirado žmogus, kuris ištiesė tvirtą ranką, kad galėčiau toliau drąsiai eiti savo pasirinktu keliu, žinodama, jog turiu tvirtą užnugarį. Bet labiausiai man pasisekė, kad mano gyvenime buvo ir yra tikslas, dėl kurio kasdien einu į priekį, – mano vaikai.

Žinoma, mums šeimoje tenka ir susipykti, ir pasibarti, ir paniurzgėti - juk augo du vienmečiai, nuolat tarpusavy konkuruojantys. Ir visai nesvarbu, kuris – tavo biologinis ar globojamas vaikas – šiandien iš lovos išlipo ne ta koja... Bet kaip smagu po to taikytis, gerti virtuvėj arbatą, žiūrėti į spalvotą dangų ir šimtątūkstantąjį kartą pasakyti kaip juos visus myli...

Ko gero iš tos didelės meilės, mūsų namuose prieš metus apsigyveno – šešiametis Alanas. Dabar jam jau septyneri, jis lygiuojasi į vyresniuosius – kartu su Tadu ir Gabrieliumi žaidžia krepšinį, važinėja dviračiais, o pradėjęs lankyti pirmą klasę kartu lankys ir baseiną.

Visi trys berniukai žino, kad aš nesu ta mama, kuri juos pagimdė, bet tikrai esu ta mama, kuri yra ir bus šalia. Man visai nesvarbu kokias klaidas gyvenime padarė jų biologiniai Tėvai, kodėl jie pasielgė vienaip ar kitaip. Aš labai dėkinga Jiems, kad turiu galimybę parodyti vaikams kitokį gyvenimą ir stebėti kaip jie auga ir skleidžiasi.“

Vaida Kušlienė, Vaikų gerovės centro "Pastogė" Globojančių šeimų tarnybos vedėja

„Vaikai turi teisę gyventi savo tėvų šeimoje, tačiau realybėje ne visi gali tuo džiaugtis. Mūsų centre vaikai gyvena laikinai. Puiku, kuomet vaikai gali grįžti gyventi pas savo tėvus, pakeitusius ankstesnį gyvenimo būdą. Statistika rodo, kad kas antras vaikas, po socialinio darbo su tėvais, grįžta į savo šeimą. Deja, ne visiems vaikams ši laimė nusišypso. Todėl mes džiaugiamės, kai  tokiu atveju vaikui atsiranda globėjų ar įtėvių šeima, galinti jį užauginti. Smagu matyti, kai apleistas, silpnas vaikas, globėjų/ įtėvių šeimoje sustiprėja fiziškai ir emociškai. Turime daug pavyzdžių, kuomet vaikai globėjų šeimose tiesiog pražysta. Ypatingai tai pasimato mažuose vaikuose.

Kuomet vaikai apsigyvena globėjų/ įtėvių šeimose, džiugu matyti, kad jie atsigauna, jų anksčiau prigesę akutės – sužiba, o plaukučiai pradeda žvilgėti. Jeigu šeima priima vaiką tokį, koks jis yra, su jo traumomis, psichologinėmis žaizdomis ir dovanoja jam savo šilumą, besąlyginę meilę, rūpestį, laikui bėgant galima pamatyti didžiulius pokyčius to vaiko gyvenime. Tai, aišku, yra procesas, reikalaujantis iš globėjų/ įtėvių didžiulio atsidavimo, kantrybės.

Globėjų šeimų Lietuvoje trūksta. Vis dar daug vaikų auga institucijose. Todėl raginame nebūti abejingiems tėvų globos netekusiems vaikams ir padėti jiems užaugti. Globodami Jūs galite praturtinti savo gyvenimą, nes kaip byloja visiems žinomi, išmintingi žodžiai – „Imant prisipildo rieškučios, duodant – širdis“.“

moteris.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Sprendimas – GLOBA

Atvirai: kaip gyvena vaikus priglaudusios šeimos (7)

Kaip gyvena šeima, kurios dalimi tapo tikrųjų tėvų paliktas mažylis? Tai – mitais ir paslaptimis apipinta tema. DELFI dar pavasarį paprašė skaitytojų įkvėpti drąsos kitus ir papasakoti apie savo patirtį – 5 šeimos išdrįso atskleisti tai, ką daugelis palieka už savo namų durų.

Daivos išpažintis: negalėjo pastoti, įsivaikino, o tada įvyko stebuklas (23)

Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.

Mažytė svajonė turėti šeimą (1)

„Šeima gyveno viename kambaryje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir, žinoma, vietą, skirtą baliams, ten buvo atjungta šiluma ir nupjauti radiatoriai. Kai reikėjo vaikus paimti, mes jų ieškojome tarp skudurų ir šiukšlių.“ Taip apie dieną, kai Vilius (vardas pakeistas, aut. past.) ir jo broliai pateko į SOS vaikų kaimą, pasakojo šios institucijos vadovė Rita Padervinskienė.

Globoti ar įvaikinti? (2)

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Menininkai remia šalies be vaikų namų idėją (21)

„Gyvenimas prasideda šeimoje“ – sako Algirdas ir Remigijus Gataveckai, buvę vaikų globos namų auklėtiniai, o dabar – menininkai, šokėjai, aktyvūs visuomenės nariai. Paremdami iniciatyvą „Šalis be vaikų namų“, jie papuošė vieną Vilniaus gatvių lietaus užrašu „Ar tu pastebi mane?“, primenančiu mums, kad ne visi vaikai turi galimybę augti šeimose ir gyventi mums įprastą gyvenimą, laisvai užsiimti kūryba ir saviraiška.