Gyvenimo išbandymas: ar galiu užauginti svetimą vaiką?apklausa

 (16)
Daugelis šeimų svajoja apie akimirką, kai jų namuose suskambės vaiko juokas. Toks tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Vieniems tai devynis mėnesius trunkantis laukimas, ligoninė, gimdymas ir grįžimas kartu į namus. Kitiems – noras ir apsisprendimas padovanoti galimybę augti šeimoje tiems, kurių tikrieji tėvai to padaryti nesugebėjo.
Daugiavaikė šeima
© Shutterstock nuotr.

Šis procesas – tai ne tik klaidžiojimas po biurokratinius labirintus, tvarkant reikalingus dokumentus. Pirmiausiai tai apsipratimas su mintimi, jog ir laimėje, ir varge paimtas globoti ar įvaikintas vaikas yra tavo visomis prasmėmis. O įvertinimas, ar lemiama akimirka jau atėjo ir esi pasiruošęs, nenustatomas pasinaudojus kokiu nors paprastu testu.

Apsisprendimas gyventi dėl kito

Renata ir Darius dar prieš susituokdami savo būsimoje didelėje šeimoje jau svajojo auginti ir iš globos namų paimtą vaiką. Tačiau likimas pakoregavo jų planus – šeima išgirdo nevaisingumo nuosprendį. Bet jauna pora savo svajonės turėti didelę šeimą neatsisakė.

“Draugaudami galvojome, kad du ar tris vaikiukus turėsime biologinius ir dar vieną „širdies“ angeliuką. Tik gyvenime viskas susiklostė kitaip. Kol kas turime du „širdies“ angeliukus. Jie mūsų šeimoje apsigyveno praėjus metams nuo dokumentų tvarkymo pradžios“, - savo istoriją pasakoja Renata.

Netgi jau metų metus žinant, kad norite savo namuose padovanoti tikrą vaikystę apie tai svajojančiam globos namų auklėtiniui, klausimų vis tik kyla. Svarbiausia, kad šalia būtų kas nors, galintis padėti į juos atsakyti ir parodyti, jog nereikia tikėtis rožėmis kloto kelio.

„Kylantys klausimai susiję su kiekvieno mūsų baimėmis, patirtimis, nežinomybe. Todėl labai džiaugiamės, kad galėjome lankyti specialius kursus, kuriuos vedė Laima Nausėdaitė ir psichologė Asta Zabarauskaitė. Juose turėjome galimybę nusiimti „rožinius“ akinius ir išsigryninti savo troškimus. Daug įtakos apsisprendimui taip pat turėjo ir susitikimai su kitomis įsivaikinusiomis ir globojančiomis šeimomis. Tuo metu išsklaidėme nemažai baimių ir klaidingų stereotipų“, - apie būtinybę ieškoti pagalbos ir kiek įmanoma prisiliesti prie būsimos realybės pasakoja pašnekovė.

Nepaisant viso pasiruošimo, pasirengimo imti globon arba įvaikinti momento negalima įvertinti pagal gautų pamokų ar lankytų kursų skaičių. Tai akimirka, kuri yra ne tik apsisprendimas, bet ir jausmas.

„Kad jau esu pasirengusi įvaikinimui supratau tada, kai aiškiai apsisprendžiau išeiti iš savo komforto zonos ir pradėti naują gyvenimo etapą dėl kito. Tada noras dalintis tuo, ką turi, pasidarė didesnis už baimes, nežinomybę ir gąsdinančius naujus iššūkius“, - išgyvenimais dalijasi Renata.

Vienintelis kelias – mylėti kaip savo

Tinkamą pasiruošimą globai ir įvaikinimui akcentuoja ir vaikų psichikos sveikatos specialistai. Medicinos mokslų daktaras Dainius Pūras teigia, kad prieš tokius sudėtingus ir rimtus pokyčius šeima privalo atsakingai pasiruošti ir turėtų pasinaudoti valstybės institucijų siūloma pagalba. Tuo tarpu valstybės su savo institucijomis turėtų tokią pagalbą užtikrinti.

„Globoti ar įsivaikinti planuojanti pora ar asmuo turėtų kreiptis į savo savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Čia jie turi gauti atsakymus į visus kylančius klausimus, būti supažindinti su vaiko atėjimo į šeimą procesu ir, žinoma, sudalyvauti tam tikruose mokymuose, kurie turi būti ne per ilgi ir ne per trumpi. Veiksmingi, praktiški mokymai yra labai gerai visiems, planuojantiems paimti vaiką iš globos institucijos į šeimą. Tokia praktika yra įprasta visame pasaulyje”, - tvirtina specialistas.

Tinkamas pasiruošimas ir mokymai svarbūs ne tik dėl įgyjamų bendravimo su vaikais įgūdžių ir susipažinimo su potencialiomis problemomis. Jų metu taip pat gaunama informacijos, padedančios objektyviai įvertinti savo pasirinkimą ir jo pasekmes.

„Laikinieji globėjai turi žinoti, kad keliamas tikslas vaiką grąžinti į jo tikrąją šeimą. Taigi globojanti šeima pasirenka vykdyti altruistinį aktą. Jeigu įvaikinimas turi tam tikrą dozę sveiko egoizmo – mes įsivaikiname ir turime savo vaiką, tai laikinoji globa susieta su žinojimu, jog vaiką globojame laikinai – tik tol, kol susitvarkys reikalai jo biologinėje šeimoje”, - apie informacijos sklaidą ir jos teisingo supratimo svarbą kalba profesorius.

Iš kitos pusės, svarbiausia yra gilintis į savo jausmus ir pasirengimą priimti į šeimą ateisiantį vaiką. Svarbiausia mintis – vaiko atsikraustymas į šeimą reiškia ne tik begalę džiaugsmo, bet ir didelę atsakomybę bei iššūkius.

“Pirmiausiai reikia išsigryninti, kokie yra globoti ar įsivaikinti norinčios šeimos motyvai. Juk ne šuniuką, ne kačiuką namo parsinešame. Vaikas yra asmenybė, pilietis su visomis savo teisėmis ir laisvėmis. Taip pat visomis problemomis, kurių pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime. Būtent tai įtėviams ir globėjams reikia pasiruošti ir išmokti atlaikyti”, - apsisprendusių šeimų laukiančius išbandymus vardija vaikų ir paauglių psichiatras.

Anot D. Pūro, reikalingas jausmas, jog asmuo ar šeima visada pajėgs vaiką mylėti, kad ir kaip jam ar jiems būtų sunku iškilus problemoms. Kad ta meilė būtų besąlygiška ir nė minties nekiltų apie tai, jog savo sprendimą kada nors būtų galima atšaukti.

„Norintys įsivaikinti ar globoti turi įsivertinti, ar jie iš tikrųjų yra pasirengę žiūrėti ir mylėti šitą vaiką taip besąlygiškai, kaip tėvai myli savo biologinius vaikus. Juk kai tėvai augina savo biologinį vaiką, jie net vaikystėje ar paauglystėje atsiradus elgesio ar emocinėms problemoms, beveik niekada nepasako, jog ne tokio vaiko norėjome. O su globojamais ar įvaikinamais vaikais, taip, deja, nutinka. Taigi, taikomi tokie dvigubi standartai. Reikalaujama daugiau, tarsi būtų norima iš vaiko ypatingo dėkingumo, jo elgesys stebimas per padidinamąjį stiklą. Jau vien tai gali sukelti globojamo ar įvaikinto vaiko neigiamas reakcijas ir įtampą šeimoje.“

Jei susidūrėte su globos klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. paštu info@vaikoteises.lt .

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Sprendimas – GLOBA

Atvirai: kaip gyvena vaikus priglaudusios šeimos (7)

Kaip gyvena šeima, kurios dalimi tapo tikrųjų tėvų paliktas mažylis? Tai – mitais ir paslaptimis apipinta tema. DELFI dar pavasarį paprašė skaitytojų įkvėpti drąsos kitus ir papasakoti apie savo patirtį – 5 šeimos išdrįso atskleisti tai, ką daugelis palieka už savo namų durų.

Daivos išpažintis: negalėjo pastoti, įsivaikino, o tada įvyko stebuklas (23)

Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.

Mažytė svajonė turėti šeimą (1)

„Šeima gyveno viename kambaryje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir, žinoma, vietą, skirtą baliams, ten buvo atjungta šiluma ir nupjauti radiatoriai. Kai reikėjo vaikus paimti, mes jų ieškojome tarp skudurų ir šiukšlių.“ Taip apie dieną, kai Vilius (vardas pakeistas, aut. past.) ir jo broliai pateko į SOS vaikų kaimą, pasakojo šios institucijos vadovė Rita Padervinskienė.

Globoti ar įvaikinti? (2)

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Menininkai remia šalies be vaikų namų idėją (21)

„Gyvenimas prasideda šeimoje“ – sako Algirdas ir Remigijus Gataveckai, buvę vaikų globos namų auklėtiniai, o dabar – menininkai, šokėjai, aktyvūs visuomenės nariai. Paremdami iniciatyvą „Šalis be vaikų namų“, jie papuošė vieną Vilniaus gatvių lietaus užrašu „Ar tu pastebi mane?“, primenančiu mums, kad ne visi vaikai turi galimybę augti šeimose ir gyventi mums įprastą gyvenimą, laisvai užsiimti kūryba ir saviraiška.