Graudi įvaikintos moters istorija: kartais net skaudu prieš savo tikrąją mamą

 (15)
Buvau įvaikinta. Rašau buvau, nes tai buvo taip seniai... Ir mano tėvų seniai nebėra. Nebėra, bet mano Mama, kuri mane įsivaikino, tebėra mano mintyse ir maldose kasdien.
© Shutterstock nuotr.

Buvo pokario metai, vieni negrįžo, kiti laukė... Mano tikroji mama buvo laukiančioji. Laukė vyro, kaip buvo kalbama „plechavičiuko“, nes jo gretose jis buvo, palikęs jaunutę žmoną su 4 vaikais... Nesulaukė, pasiligojo 28-metė moteris.

Tris vyresniuosius priglobė vaikų namai. Jauniausioji, aš, „netilpau“ į priėmimo standartus – nebuvau sulaukusi trejų metų... Gailestingieji kaimynai patarė mirštančiai motinai prašyti pagalbos pagyvenusios kaimynės, kuri karo metu, radusi pamestinukę, ją augino, kol atsiradęs rusas karininkas atsiėmė tris metus globotą jo dukrą, pažadėjęs dažnai rašyti, kaip jai sekasi... O pradingo visam laikui. Iki šiol menu kaip dažnai mano Mama kankindavosi mintimis: kaip jai, mano mažylei, sekasi?

Sutiko antroji mano Mama paimti mane savo globon, nors tam nepritarė jos vyras. Įsivaikino mane, davus sutikimą mano tikrajai mamai, kuri buvo laiminga žinodama, kad ir jos mažiausioji turi mamą, naują mamą.

O kur giminaičiai, paklausit jūs? Jie buvo ir jų nemažai... Bet nesmerkiu jų, nepridėjusių dar vienos burnos prie savo pokarinės šeimos. Vienus kamavo skurdas, kitus – sovietų persekiojimas... Mama, kuri pagal metus man tiko į močiutes, – nuostabiausia, kas man nutiko. Tai – nuostabios meilės, pakantumo, draugystės, ištikimybės pamokos. Viešpatie, dėkoju Tau, kad mano gyvenime buvo Mama, mano Mama. Nors gerieji kaimynai, aplinkiniai pasistengė mane, mažą, išsigandusį padarėlį, apšviesti, kad tai ne mano Mama... Mane tik įsidukrino.Tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie nustebdavo – ir kokios jūs abi panašios... Būdavau tokia laiminga.

Jei ir ką blogai būčiau padariusi gyvenime, save raminu, kad savo Mamą labai mylėjau. Man, mažai mergaičiukei, pagyvenusi, nuvargusi, paliegusi Mama buvo gražiausia, geriausia visam pasaulyje. Nemeluoju... Iki šiol menu: jei jai suskausdavo širdį, gulėdama šalia ilgai neužmigavau, vis klausydama, ar kvėpuoja, ar gyva... Ir melsdavau Dievą – pasiimk mane, Viešpatie, tik ne ją... Aš ją taip myliu. Ji, svetima moteris, atidavė man viską, ką tik galėjo – savo begalinę meilę.

Iškyla senas nugirstas pokalbis... Mano Mama kalbasi su kaimyne. Abi ką tik susėdo pasikalbėti po vaikų išleistuvių vakaro. Girdžiu, nors jos net nenumano apie tai. Mano Mamai sako:

– Tai va,baigė tavoji mokslus, lai eina fabrikan dirbt, gi ne tavo ji...

Mama klausia:

– O taviškis irgi eis?

– Ne, į mokslus leisis..., – atsako ana.

Mano Mama atsako:

– Aš, paimdama auginti vaiką, pažadėjau mirštančiai motinai, kad ji bus mano Vaikas... Ir ji yra mano vaikas. Jei tu leidi savąjį į mokslus, kodėl manoji turi dirbt fabrike?

Viešpatie, kaip aš Tau esu dėkinga už savo Mamą... Kiek daug aš apie ją galėčiau parašyti... Kartais net skaudu prieš savo tikrąją Mamą, kad ją atmenu ir miniu maldose rečiau nei mane išauginusią Mamą. O juk tik mano tikrosios Mamos dėka, jos širdies nuojautos dėka aš pakliuvau į geriausios pasaulyje Mamos rankas...

Ar pameni, Mama, kai studijuodama nepamiršdavau Tau kartą per savaitę būtinai parašyti, pameni, kai siųsdavai man laiške tris rublius, kurie padėdavo išgyventi man ir mano sesei, išaugusiai vaiknamiuose? Pameni, kaip tu mane, o aš Tave mylėjau? Ir iki šiol myliu. Ilsėkis ramybėje, Mama. Tu mano širdyje iki tol, kol aš gyva... Myliu Tave, prisimenu Tave, ilgiuosi Tavęs.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Mama ar tėtis – žmonės, į kuriuos gali kreiptis, kad ir kas benutiktų. Deja, ne visi turi laimę surinkę devynių skaičių kombinaciją pasidžiaugti jų parama – kartais žmonės, kurie turėtų būti artimiausi pasaulyje, tokių skambučių nelaukia arba ragelio pakelti jau nebegali... Ir jų vaikams tenka gyventi be tėvų.

Kartais apie skaudžius dalykus reikia kalbėti garsiai ir šįkart prašome tai padaryti jūsų. Padėkite nuimti šydą nuo gandais apipinto vaikystę globos namuose praleidusio žmogaus gyvenimo – jei kadaise tokia buvo Jūsų kasdienybė, prašome pasidalinti patirtimi: su kokiais sunkumais susidūrėte, ką išgyvenote ir kas jus paskatino sėkmingai judėti toliau? Galbūt patekote pas nuostabius įtėvius ir norite jiems tarti viešą dėkingumą žodį?

O gal esate vieni tų drąsių žmonių, kurie nuoširdžiai į savo šeimą priėmė jos neturėjusį mažylį? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir papasakokite, ko nereiktų bijoti tėvams, galvojantiems apie tokį sprendimą.

Konkurso taisyklės:

1. Konkursas vyksta nuo nuo gegužės 19 d. iki birželio 5 d.

2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;

3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. birželio 6 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojai skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.

4. Konkurso prizas – dešimt 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratų;

5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.

Laukiame Jūsų pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“, mintimis taip pat galite pasidalinti spausdami ant pilko mygtuko, naudodamiesi šia nuoroda, iki birželio 5 d. 10 istorijų autorių padovanosime 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Sprendimas – GLOBA

Atvirai: kaip gyvena vaikus priglaudusios šeimos (7)

Kaip gyvena šeima, kurios dalimi tapo tikrųjų tėvų paliktas mažylis? Tai – mitais ir paslaptimis apipinta tema. DELFI dar pavasarį paprašė skaitytojų įkvėpti drąsos kitus ir papasakoti apie savo patirtį – 5 šeimos išdrįso atskleisti tai, ką daugelis palieka už savo namų durų.

Daivos išpažintis: negalėjo pastoti, įsivaikino, o tada įvyko stebuklas (23)

Daivai kelerius metus gydytojai aiškino, kad juodu su vyru natūraliai vaikų sulaukti negalės. Moteris, susitaikiusi su likimu, ryžosi ne brangioms dirbtinio apvaisinimo procedūroms, o įvaikinimui. Po kelerių metų gimė jųdviejų su vyru sūnus.

Mažytė svajonė turėti šeimą (1)

„Šeima gyveno viename kambaryje, kuris atstojo ir virtuvę, ir miegamąjį, ir, žinoma, vietą, skirtą baliams, ten buvo atjungta šiluma ir nupjauti radiatoriai. Kai reikėjo vaikus paimti, mes jų ieškojome tarp skudurų ir šiukšlių.“ Taip apie dieną, kai Vilius (vardas pakeistas, aut. past.) ir jo broliai pateko į SOS vaikų kaimą, pasakojo šios institucijos vadovė Rita Padervinskienė.

Globoti ar įvaikinti? (2)

Mintis įsivaikinti ar paimti globoti be tėvų meilės likusį vaikutį, ko gero, bent kartą yra atėjusi į galvą dažnam žmogui. Vieniems tai tėra momentinis jausmas, kiti apie tai galvoja rimčiau, bet viešumoje sklandantys mitai entuziazmą neretai atvėsina. Kurie iš jų teisingi, o kurie – ne?

Menininkai remia šalies be vaikų namų idėją (21)

„Gyvenimas prasideda šeimoje“ – sako Algirdas ir Remigijus Gataveckai, buvę vaikų globos namų auklėtiniai, o dabar – menininkai, šokėjai, aktyvūs visuomenės nariai. Paremdami iniciatyvą „Šalis be vaikų namų“, jie papuošė vieną Vilniaus gatvių lietaus užrašu „Ar tu pastebi mane?“, primenančiu mums, kad ne visi vaikai turi galimybę augti šeimose ir gyventi mums įprastą gyvenimą, laisvai užsiimti kūryba ir saviraiška.