„Visi dviratininkai žino, kad jie yra lygiaverčiai eismo dalyviai, tačiau taip nesijaučia. Taip yra, nes vairuotojai to nežino. Svorio kategorija ne ta. Keliuose viskas paremta galios ir dydžio principais. Kuo didesnis džipas ar kuo galingesnis BMW, tuo įžūliau važinėja“, – sako vilnietis Algimantas. Jis dviračiu važinėja ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą.
Dažniausiai problemų kelyje jam iškyla dėl prieš pat nosį atidaromų automobilių durelių, o konfliktai – dėl to, kur galima dviračiu kirsti gatvę, o kur privalu jį persivesti.
„Vairuotojai nežino, kas yra pėsčiųjų perėja, kur dviratininkas privalo nulipt nuo dviračio. Jiems kiekviena sankryža yra perėja, o apie galiojančius dangos ženklinimus jie negalvoja, nes nieko apie tai negirdėjo. Paskutinis jų argumentas būna, kad jei jie mane būtų nukalę, pasėkmės man būtų buvusios liūdnos, nesvarbu, ar aš teisus, ar ne pagal galiojančias kelių eismo taisykles (KET)“, – patirtimi dalijosi dviratininkas.
Net Lenkijoje ir Latvijoje geriau
Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas Linas Vainius, pats dviratį minantis jau 30 metų, pastebi, kad vairuotojų kultūra Lietuvoje gerėja, bet nepakankamai greitai. Daugeliui dviratininkų vis dar tenka patirti vairuotojų nepakantumą ir dėl to atsidurti pavojingose situacijose.
„Didžiausia grėsmė – kai vairuotojas labai nesaugiu atstumu lenkia dviratininką, važiuojantį ta pačią kryptimi. Automobilis pravažiuoja pro šalį vos kelių centimetrų atstumu. Sunku supaisyti, ar tai daroma piktybiškai, ar tiesiog vairuotojas nepastebi dviratininkų. Manau, kad tokiems chuliganams iš viso teises reikėtų atimti. Kiekvienas turėtų žinoti, kad dviratininką reikia lenkti saugiu, maždaug pusantro metro atstumu“, – sako L. Vainius.
Kita bėda – kad vairuotojai nerodo posūkio signalo. Dažnai jie aplenkia dviratininką ir suka į dešinę užkirsdami jam kelią. O juk paprastai dviratininkai juda ne taip jau ir lėtai – maždaug 20 ar 30 kilometrų per valandą greičiu.
„Kitas atvejis: važiuoju pagrindiniu keliu, matau, kad šalutiniame kelyje ar prie išvažiavimo iš kiemo stovi automobilis, suka į kairę, jam reikia kirsti mano važiavimo trajektoriją. Aš atvažiuoju jo kryptimi, jis turėtų mane matyti kaip ir visus kitus eismo dalyvius, bet dažniausiai nepaisydamas nieko vairuotojas vos ne prieš pat nosį išvažiuoja.
Kai kurie viešojo transporto vairuotojai taip pat dažnai ignoruoja dviratininkus. Neseniai mačiau vaizdo įrašą internete, kai vienas dviratininkas su eismo registratoriumi nufilmavo jį pavojingai aplenkusį autobusą. Jis buvo tiesiog prispaustas prie kelkraščio. Tokių atvejų daug, kai autobusų ar troleibusų vairuotojai elgiasi chuliganiškai. Rašome skundus policijai, bet paprastai pareigūnai nesiima veiksmų tol, kol nėra sužeistųjų. O juk viešojo transporto vairuotojams turėtų būti keliami aukštesni reikalavimai, juk jie – vairuotojai-profesionalai“, – įsitikinęs Lietuvos dviratininkų bendrijos atstovas.
L. Vainius dažnai dviračiu keliauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jis tikina, kad net Lenkijoje ir Latvijoje vairuotojų kultūra yra kur kas geresnė, o Vakarų Europoje, kur dviratininkų apskritai labai daug, galioja principas, kad stipresnis eismo dalyvis saugo silpnesnį eismo dalyvį.
„O kuo labiau į Rytus, tuo ryškesnė taisyklė, kad stipresnis eismo dalyvis agresyviai elgiasi silpnesnio eismo dalyvio atžvilgiu – ar tai būtų dviratininkas, ar pėstysis“, – sako L. Vainius.
Miestas – pavojinga vieta motociklininkams
Motociklininkų padėtis Lietuvos keliuose taip pat gan sudėtinga. Jų nėra daug, o ir važinėja jie tik šiltuoju metų laiku, vairuotojai nėra prie jų pripratę, todėl dažnai net nepastebi. Motociklininkų klubo „Ursus“ prezidentas Vytautas tikina, kad automobilių vairuotojai motociklininkų nėra pratę vertinti kaip lygiaverčių eismo dalyvių.
Vis dar yra tokių vairuotojų, kurie į motociklininką žiūri kaip į konkurentą. Pavyzdžiui, taksi arba BMW automobilių vairuotojai kažkodėl dažnai nenori užleisti, bent kiek pasitraukti, kad motociklininkas galėtų pravažiuoti, dar ir specialiai užspaudžia. Taip pat pasisaugome moterų ir jaunų vairuotojų, nes jie ne visada užmeta akį į veidrodėlius, nespėja sureaguoti į atlekiantį motociklą“, – patirtimi dalijasi Vytautas.
Jis pastebėjo, kad motociklų Lietuvos keliuose mažėja. Jie tarsi tampa prabangos preke.
„Dar prieš keletą metų motociklų matydavau kur kas daugiau. Dabar tie, kurie įsigyja motociklus, daugiau keliauja užsienyje ir stengiasi mažiau trintis mieste, nes miestas – pavojinga vieta motociklininkams“, – tikina baikeris.
Partrenkė, nes nepastebėjo
„Pagrindinė taisyklė važiuojantiems motoroleriais ir kitomis dviratėmis transporto priemonėmis – įsivaizduok, kad niekas tavęs nemato. Galbūt nepiktybiškai, bet tiesiog nemato“, – pataria motoroleriu į darbą šiltuoju metų laiku keliaujantis vilnietis Mindaugas Grinius.
Motoroleriu jis važinėja šešerius metus. Vyras tikina nejaučiantis pykčio iš vairuotojų, tačiau kartą kelyje vos išvengė mirties dėl vairuotojo neatidumo – išgelbėjo tvirtas šalmas.
„Gyvenu užmiestyje, todėl į darbą geru oru važiuodavau motoroleriu. Kartą Vilniuje, norėdamas išvengti spūsčių, nuo Šeškinės kalno važiavau autobusų juosta. Pagal taisykles, transporto priemonei, kurios variklio darbinis tūris yra iki 49 kubinių centimetrų, galima važiuoti autobusų juosta. Tuo metu vairuotoja moteris sankryžoje suko į kairę, į Paribio gatvę ir manęs nepamatė, užkirto kelią ir aš plojausi į automobilio šoną, perskridau jį, šalmu ar užpakaliu trenkiausi į bagažinę ir nukritau. Visa laimė, kad turėjau gerą šalmą, jis mane ir išgelbėjo. Po susidūrimo šalmą draudikai pripažino nebetinkamu naudoti“, – pasakoja M. Grinius.
„Važiuodamas motoroleriu nejaučiau pykčio iš vairuotojų, jie manęs nespausdavo ir nedarydavo piktybinių veiksmų. Vienas blogas dalykas, kad motorolerių gatvėse nėra daug ir vairuotojai nėra prie jų pratę. Kai pavasarį jie išvažiuoja į gatves, tuomet ir būna pavojingiausia.
Daug kas priklauso ir nuo paties motorolerio. Pagal taisykles, motorolerių iki 44 kubinių centimetrų tūrio gamybinis greitis yra ne didesnis kaip 45 kilometrai per valandą. Bet mieste, bent jau Vilniuje, automobilių srautas juda apie 60 kilometrų per valandą greičiu. Todėl, kai riedi motoroleriu 45 kilometrų per valandą greičiu tampi tikra rakštimi tam tikroje vietoje – trukdai visiems, stabdai eismą, tada vairuotojai pradeda lenkti, stumti į šoną, o tai jau yra pavojinga. Todėl dažniausiai motorolerių vairuotojai nusiima vadinamus greičio ribotumus, tada galima važiuoti 70-80 kilometrų per valandą greičiu. Gal tai nėra visai leistina, bet kai važiuoji tokiu pat greičiu, kaip srautas, tada įsilieji į jį ir niekam netrukdai. Tai paradoksalus dalykas, bet gamintojų nustatytas greitis mieste yra per mažas“, – sako M. Grinius.
Statistika
Policijos kelių policijos duomenimis, praėjusiais metais įvyko 3325 eismo įvykiai, kuriuose žuvo 265 žmonės. Susidūrimų su dviračiais užfiksuota 276, tai yra šešiais įvykiais daugiau nei 2013 metais. Avarijų, kuriose su įvairiomis transporto priemonėmis susidūrė motociklai, pernai buvo 61, tai yra dešimčia įvykių daugiau nei 2013 metais. Eismo įvykių su mopedais sumažėjo nuo 45-ių 2013 metais iki 28-ių pernai.
Praėjusiais metais Lietuvos keliuose žuvo 19 dviratininkų (2013 metais – 18), 12 motociklų vairuotojų ir keleivių (2013 metais – 15) ir vienas motorolerio vairuotojas (2013 metais – 4).
