Svetima piniginė. Už kiek V. Radzevičius Vietname pasisiuvo kostiumą?

 (14)
„Pinigų kartos“ rubrika „Svetima piniginė“ šįkart prašo žurnalisto, keliautojo, komentatoriaus, radijo stoties „M-1 Plius“ programų direktoriaus Vytaro Radzevičiaus atverti savo piniginę. Pašnekovas tvirtina, kad, keliaudamas po svetimas šalis, stengiasi neišlaidauti, tačiau prisipažįsta, kad yra prisipirkęs ir visiškai nereikalingų daiktų, pavyzdžiui, avikailio kepurę Uzbekistane.
Vytaras Radzevičius
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Tai būna tokia emocinė būsena, kai, būdamas kurioje nors šalyje, užsimanai kažkokio daikto, bet parsivežęs pamatai, kad jis tau visiškai nereikalingas“, – pasakoja V. Radzevičius.

- Esate minėjęs, kad, kai keliaujate, stengiatės neišlaidauti. Kaip tai pavyksta?

- Tai priklauso nuo žmogaus poreikių – mano poreikiai maži, tai aš mažiau ir išleidžiu. Važiuojame į vadinamąsias mažo biudžeto keliones. Nėra didelio poreikio leisti asmenines lėšas: mažiau valgai, mažiau perki, renkiesi žemesnės klasės nakvynės vietas – taip ir susitaupo.

Jei kažkur nori patekti, sudalyvauti ar kažką pamatyti, pasitaupai iš anksto, turi tikslą ir susidėlioji išlaidas. Svarbu yra planavimas.

- Kurioje šalyje keliaudamas patyrėte mažiausiai išlaidų?

- Man susidarė įspūdis, kad tai buvo Vietnamas prieš kelerius metus. Bet manau, kad situacija dabar keičiasi, nes ten labai greitai plėtojasi laisvoji rinka, labai aktyvus smulkusis verslas, žmonės – darbštūs, sparčiai kyla ekonomika. O tuo metu, kai keliavau, viskas buvo stebėtinai nebrangu. Mes ten siuvomės kostiumus – norėjome išbandyti, per kiek laiko juos pasius. Vyriškas kostiumas (švarkas ir kelnės), privačiai pasiūtas per šešias valandas, kainavo apie šimtą JAV dolerių. Manau, Lietuvoje už tiek nepasisiūtum.
Dar pigesnė šalis buvo Gruzija krizės laikais. Turėdamas 20 litų kišenėje, buvai turtingas žmogus. Bet ten, žinoma, irgi laikai pasikeitė.

- Ar leidžiate pinigus suvenyrams?

- Pirmose kelionėse visada nusipirkdavau kokį nors menkniekį. Dabar jau nebeperku, nebent randu nematytą paveikslėlį, kurį galima pasikabinti ant sienos. Namie turiu tokią sieną, ant kurios ir renku tuos paveikslėlius. Kitų suvenyrų neperku, juolab kad jie globalizacijos laikais gaminami vienoje vietoje, sunku rasti autentišką suvenyrą.

Dažnai tai būna tokia emocinė būsena, kai, būdamas kurioje nors šalyje, užsimanai kažkokio daikto, bet parsivežęs pamatai, kad jis tau visiškai nereikalingas. Kai buvau Uzbekistane, nusipirkau avikailio kepurę, nes tiesiog labai jos tuo metu norėjau. Bet po to aš ją atidaviau į LRT rekvizito skyrių.

- Ar esate taupus žmogus?

- Ne, tikrai nesu taupus. Neužsibūna pas mane pinigai. Kai aš jų turiu, tai turiu, kai neturiu, tai neturiu, bet niekada galvos dėl to nesuku. Buvo krizinių atvejų gyvenime, kai buvau jaunas, reikėjo imti paskolą butui, tada turėjau, nori ar nenori, sukaupti tuos pinigus ir dengti paskolą.

- Ar stebite, kam daugiausiai be reikalo išleidžiate pinigų?

- Turbūt prekybos centruose. Dabar gyvenu Užupyje, čia gali nueiti į mažas parduotuvėles ir nusipirkti tai, ko reikia. O anksčiau nuvažiuodavau į prekybos centrą, ten nusipirkdavau to, ko reikia, ir dar tiek pat to, ko nereikia. Tai buvo nereikalingas išlaidavimas.

- Ar mokote savo vaikus elgtis su pinigais?

- Mokau, nes, kaip sakoma, geriausias bankininkas yra tėvas, kuris išmoko, kaip elgtis su pinigais. Tai turbūt viena vertingiausių pamokų vaikui, nes reikia suprasti, kad pinigai neauga ant medžių, kad ne viskas yra perkama ir parduodama. Mano dukra pradėjo dirbti nuo ankstyvos paauglystės, sūnus auga, tikiuosi, kad irgi viskas bus gerai.

- Koks buvo Jūsų pirmasis darbas?

Pradėjau dirbti, kai man buvo 16 metų. Reikėjo matuoti vandens lygį gręžiniuose. Su dviračiu atvažiuodavau, reikėdavo pakelti tokį dangtį, nusileisti į šachtą ir išmatuoti požeminio vandens lygį. Uždirbdavau 40 rublių per mėnesį. Tai buvo man iš tiesų dideli pinigai, bet aš jų neišleidau. Grįžęs po armijos, nusipirkau drabužių ir nešiojamą magnetofoną.

O po to, kai mokiausi žurnalistikos, pirmame kurse praktiką atlikau Kupiškyje – tėčio tėviškėje. Dirbdamas laikraštyje gavau algą, iš jos pirmas pirkinys buvo švarkas, kurį ilgai nešiojau.

Pinigų karta
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Svetima piniginė

I. Stonkuvienė silpnybę jaučia ne tik batams ir suknelėms (3)

Kai kam galbūt ji tik aktoriaus, laidų vedėjo ir humoristo Manto Stonkaus žmona. Kai kam ji – jauna verslininkė, dviejų vaikų mama ir žmona. Indrė Stonkuvienė šiandien „Pinigų kartos“ skaitytojams praveria ne tik savo, bet ir šeimos piniginę.

Stilistė A. Gilytė: kaip kiti eina pirkti obuolių, aš taip perku džinsus (7)

Jos požiūris į drabužius praktiškas labiau nei labai. Paklausus, ką per šiuos metus pirko, ji net nepamena, nes yra išmokusi stiliaus gudrybių, kurios padeda ne tik gerai atrodyti, bet ir sutaupyti. Ir tokį požiūrį ji rekomenduoja visoms Lietuvos moterims: „Nereikia eiti pirkti džinsų, o išeiti su rankine“.

Kokiose parduotuvėse E. Daugėlaitė-Kryževičienė jaučiasi lyg vaikas tarp žaislų? (2)

„Labas rytas, Lietuva“- kas rytą taria Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė lietuvaičiams, o šiandien žurnalistė ir laidų vedėja sutiko praverti piniginę „Pinigų kartos“ skaitytojams.

I. Laurso pirmasis verslas - nelegalus, bet pelningas (8)

Naujos kartos verslininkas, mobiliųjų aplikacijų bendrovės "GetJar" įkūrėjas Ilja Laurs nedrįso atvirauti apie asmeninius finansus, bet "Pinigų kartos" skaitytojams papasakojo apie pirmąjį savo verslą mokykloje, pirmus didelius pinigus jau subrendus ir atskleidė, kaip turimus sukauptus turtus padidinti keliasdešimt kartų.

M. Tyla: norint sukurti žvaigždę, pradžiai reikia 10 tūkst. eurų (107)

Populiariausių Lietuvos atlikėjų prodiuseris, muzikinių apdovanojimų „M.A.M.A“ asociacijos pirmininkas Martynas Tyla šiandien drąsiai pasakoja „Pinigų kartos“ skaitytojams apie pinigus muzikos pasaulyje.