D. Ibelhauptaitės spektaklio kaina iki 300 tūkst., o batai – su 80% nuolaida

 (26)
Niujorkas, Londonas, Vilnius – sostinės, mačiusios režisierės Dalios Ibelhauptaitės operas ne kartą. Salė ploja atsistojusi damai, atiduodančiai visas jėgas ir širdį kultūrai. Tik štai visos kultūros Lietuvoje neišgelbės net D. Ibelhauptaitė, stovėdama gatvėje ir bedalindama bilietus į spektaklius. Apie tai ji šiandien pasakoja skaitytojams.
© Nuotr. autorė Monika Penkutė

„Vilnius City Opera“ meno vadovė neslėpė kritikos valdžios astovams, atsakingiems už kultūrą šalyje. Pašnekovės nuomone, dabar Lietuvoje situacija dar prastesnė nei prieš 20 metų. Režisierė atskleidė, kiek kainuoja pastatyti gerą operą ir patikino, kad pigiai sukurti kultūros produkto neįmanoma. Spektaklių pastatymo kainos iki 300 tūkst. eurų, bet štai drabužius D. Ibelhauptaitė perka tik su didelėmis nuolaidomis. „Bet apie drabužius ir batus – tik po kultūros“, - tikina ji.

Dalia, tai kiek pinigai svarbūs Lietuvos kultūroje?

Tam, kad kultūros gyvenimas egzistuotų, kad vyktų renginiai – reikia pinigų, o šie Lietuvoje yra problema numeris vienas. Be pinigų nesukursi jokių kultūros vertybių. Šiais laikais nerasi žmonių, kurie dirbtų ir kažką darytų už dyką. O kodėl jie ir turėtų tai daryti? Juk autobusų niekas už dyką nevairuoja, kaip ir griovių nekasa. Tai kodėl menininkai turėtų dirbti nemokamai? Kas pas tave ateis dainuoti, kas pas tave ateis dirbti, iš ko tu padarysi dekoracijas, kostiumus ir visa kita? Tiesiog be pinigų tu negalėsi pastatyti jokio spektaklio. Ar tu galėsi be pinigų surinkti simfoninį orkestrą? Negalėsi. Ar galės koks nors kompozitorius sėdėti du metus ir rašyti operą be pinigų? Tai iš ko jis valgys? Manau, kad visiška iliuzija sakyti, jog kultūrai pinigai nesvarbūs. Ir pasakymas, kad kuo žmogus biednesnis ir nedavalgęs, tai tuo jis daro geresnius darbus ir yra talentingesnis – visišką nesąmonė. Tai tarybinis palikimas ir, taip, tai didelė problema Lietuvoje, nes dar yra nemažai taip galvojančių. Vakaruose ši problema aiškiai suprantama – nėra pinigų, nėra kultūros produkto. Tiek žinių. Ten niekam neateina į galvą lakstyti taip, kaip aš lakstau dėl „Vilnius City Opera“ – prašyti kad žmonės dirbtų nemokamai, maldauti, kad vienas duotų tą, kitas aną, pagaliau, pačiai pardavinėti bilietus gatvėje. Tai labai žeminantys dalykai ir kultūros finansavimas, tiksliau jo politikos nebuvimas, yra Lietuvos kultūros didžiausia problema.

Kaip manote, nuo ko reikėtų pradėti, kad keistųsi ši situacija?

Turi keistis požiūris, politika. Kultūra visose valstybėse – pirmo būtinumo dalykas. Jeigu žmonės nebus išsilavinę ir apsišvietę, jeigu žmonės neturės platesnio akiračio, tai tada yra tik tas siauras, provincialaus, uždaro požiūrio žmogus. Tai jeigu nori turėti kultūringą, išsivysčiusią ir protingą visuomenę, turi investuoti į kultūrą, nes tik kultūra ir švietimas gali padėti tai padaryti. Finansų ministerija, žemės ūkio ministerija kultūros ir švietimo neišvystys. Švietimas ir kultūra turi būti valstybės prioritetas. O Lietuvoje kultūra paskutinėje eilėje.

Po tiek Nepriklausomybės atgavimo metų – ji vis dar paskutinėje vietoje?

Ne vis dar, o dar žemiau.

Esate pastačiusi daug operų. Ar įmanoma pastatyti gerą operą su mažu biudžetu?

Ne. Aš chaltūrų nedarau, todėl pigiai ir gerai nebūna. Kaip galima pastatyti pigiai darbą, kurį turi atlikti mažiausiai porą šimtų žmonių? Juk kai statoma opera tai prie jos dirba būtent tiek.

Koks yra geros operos biudžetas?

Labai priklauso nuo kūrinio ir kiek žmonių turėtų būti. Matot, operos – sudėtinis menas. Pačiuose didžiausiuose pastatymuose, gali dalyvauti iki 300 žmonių. Tai paskaičiuokit, kiek tai kainuoja, nes kiekvienam iš tų žmonių reikia sumokėti. Vidutinio dydžio pastatymas kainuoja apie 200 tūkst. eurų. Dideli pastatymai, turintys didelius chorus, su daug kostiumų, daug pasikeičiančių dekoracijų, jie gali kainuoti iki 300 tūkst. eurų. Spektakliai, neturintys choro, turintys tik kompaktiškus kamerinius orkestrus, keletą solistų, tai tokią operą būtų galima pastatyti už 100-120 tūkst. eurų. Jeigu klausiate, ar galima pastatyti pigiai, tai galima, bet tai vadinasi semi-staged (pusiau pastatytas, - red.)ir tai neturi nei kostiumų, nei dekoracijų, tiesiog koncertinis atlikimas.

Kuris Jūsų pastatytas spektaklis buvo brangiausias?

Jeigu kalbant ne apie pinigus, o emocijas, tai kiekvieną kartą statant naują darbą, tu turi jį mylėti labiausiai. Nes jeigu pradėsiu galvoti, kad mano geriausias darbas buvo prieš 5 ar 10 metų, tai aš niekada neprogresuosiu ir nejudėsiu į priekį. Manau, kad žmogus visada turi siekti padaryti geriau ir daugiau. O jeigu finansiškai brangiausias, tai priklauso nuo to, kokioje šalyje dirbi. Lietuvoje brangiausias projektas buvo „Svynis Todas: Demono kirpėjas“, kuris kainavo 318 582 tūkst. eurų, o vakaruose pastatymų kainos keturis ar penkis kartus didesnės.

Truputį pabėgant nuo teatro ir operos, pakalbėkime apie Jus ir Jūsų stilių ir jo kainas – kiek tam skiriate pinigų?

Stilius ir tai, kaip tu atrodai, dažnai nieko bendro neturi su pinigais. Niekada nereiškia, kad jeigu tu turėsi daug pinigų, tu puikiai atrodysi ir būsi kažkam įdomus. Pirmiausia labai svarbu žinoti, kaip tu save matai, koks tu nori būti, kokius tu nori drabužius nešioti ir juos įsigyti ne dėl to, kad brangūs, o dėl to, kad man tinka ir patinka. Tada turi sugalvoti, kaip padaryti taip, kad gautum pačius brangiausius daiktus, tau labai patinkančius, bet už kuriuos negali sumokėti tiek daug. Tai čia yra meistriškumas. Turi padaryti didelį tyrimą – sužinoti, ar tas daiktas bus parduotuvės išpardavimo metu, kur tai bus ir kada prasidės. Ir kai visa tai sužinai, tu turi būti pats pirmas, kad gautum galimybė nusipirkti tą daiktą su nuolaida. Aš visada taip darau ir matote – mano nuostabieji batai, kurie yra dizainerio Aleksandro Makvyno (Alexander McQueen). Niekada gyvenime negalėčiau leisti sau juos nusipirkti ir tiek pinigų batams tikrai neišleisčiau, bet aš juos nusipirkau su 80 proc. nuolaida ir sumokėjau 120 svarų, o pradinė kaina buvo 850 svarų. Aš esu praktiškas žmogus – mano tėveliai man atidavė viską, kad aš galėčiau užaugti ir nieko man netrūktų, bet pirmiausia man gyvenime buvo kultūra, išsilavinimas ir viskas, ką investavo tėvai į mano žinias, į sielą ir mintis, o drabužiai – mama visada sakė, kad būtinai reik, jog batai būtų nauji, nenunešioti, o drabužėliai svarbu, kad tvarkingi ir švarūs. Aš išmokau apsirengti taip, kaip man patinka ir neišleidžiu daug pinigų.

Pinigų karta
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Svetima piniginė

I. Stonkuvienė silpnybę jaučia ne tik batams ir suknelėms (3)

Kai kam galbūt ji tik aktoriaus, laidų vedėjo ir humoristo Manto Stonkaus žmona. Kai kam ji – jauna verslininkė, dviejų vaikų mama ir žmona. Indrė Stonkuvienė šiandien „Pinigų kartos“ skaitytojams praveria ne tik savo, bet ir šeimos piniginę.

Stilistė A. Gilytė: kaip kiti eina pirkti obuolių, aš taip perku džinsus (7)

Jos požiūris į drabužius praktiškas labiau nei labai. Paklausus, ką per šiuos metus pirko, ji net nepamena, nes yra išmokusi stiliaus gudrybių, kurios padeda ne tik gerai atrodyti, bet ir sutaupyti. Ir tokį požiūrį ji rekomenduoja visoms Lietuvos moterims: „Nereikia eiti pirkti džinsų, o išeiti su rankine“.

Kokiose parduotuvėse E. Daugėlaitė-Kryževičienė jaučiasi lyg vaikas tarp žaislų? (2)

„Labas rytas, Lietuva“- kas rytą taria Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė lietuvaičiams, o šiandien žurnalistė ir laidų vedėja sutiko praverti piniginę „Pinigų kartos“ skaitytojams.

I. Laurso pirmasis verslas - nelegalus, bet pelningas (8)

Naujos kartos verslininkas, mobiliųjų aplikacijų bendrovės "GetJar" įkūrėjas Ilja Laurs nedrįso atvirauti apie asmeninius finansus, bet "Pinigų kartos" skaitytojams papasakojo apie pirmąjį savo verslą mokykloje, pirmus didelius pinigus jau subrendus ir atskleidė, kaip turimus sukauptus turtus padidinti keliasdešimt kartų.

M. Tyla: norint sukurti žvaigždę, pradžiai reikia 10 tūkst. eurų (107)

Populiariausių Lietuvos atlikėjų prodiuseris, muzikinių apdovanojimų „M.A.M.A“ asociacijos pirmininkas Martynas Tyla šiandien drąsiai pasakoja „Pinigų kartos“ skaitytojams apie pinigus muzikos pasaulyje.