Bet kažkodėl labai retai aš jos paklausau. Dažniausiai sprendimus priima protas. Bet kartą supratau, jog vis dėl to verta paklausyti savo širdies, nes protas dažnai būna savanaudiškas ir kartais pataria elgtis ne pagal moralės normas. O širdelė tuo tarpu taip smarkiai spurda, bet uždengiu savo ausis ir jos nesiklausau. Bet dabar viskas kitaip...
Beveik prieš metus laiko, savo bendruomenės internetinėje svetainėje pamačiau straipsnį, kuriame buvo rašoma apie žurnalistų konkursą. Visada mano svajonė buvo rašyti straipsnius. Vos tik perskaičiau, kad tai kažkas susiję su žurnalistika, širdis iš karto pasakė: „Pabandyk, tau turi pasisekti“. O protas labai šaltai atrėžė: „Atrinks tik 25 dalyvius, tu nesi patyrusi šioje srityje, todėl net nesivargink. Tau nepavyks, o tada liūdėsi.“ Bet širdis, atrodė, tuoj iššoks laukan, todėl paėmiau ir parsisiunčiau anketą. Pamačius klausimus ir reikalaujamos patirties, protas vėl pradėjo juoktis: „Mažai esi dalyvavusi mokymuose, projektuose, o be patirties nieko nelaimėsi.“
Bet užsispyriau ir nusprendžiau paklausyti širdies balso. Ir visai netikėtai jau po savaitės laiko gavau atsakymą, kad patekau į antrąjį etapą, kuriame jau reikėjo rinktis temas ir rašyti straipsnius. Su begaliniu pasiryžimu atlikau savo darbą ir buvau įvertinta – pakviesta į mokymus. Viskas atrodė nuostabu, bet štai – šalyje siautėja kiaulių gripas, nėra kaip nuvykti į Zarasus, o mokymai vyks savaitgalį ir baigsis sekmadienį po pietų, o būtent sekmadienį ryte man koncertas ir mama baiminasi, kad nesusirgčiau.
Akimirką pagalvojau, kad reikėjo klausyti proto balso ir net nepildyti anketos, nes dabar tik liūdesys ir apmaudas. Bet širdelė pasiūlė pasitarti su vadovais dėl atvykimo ir rizikuoti. Tiesa, daug kas serga gripu, bet širdelė pakuždėjo, kad liksiu sveika ir spėsiu į koncertą. Ir ką jūs galvojate? Manoji patarėja buvo teisi. Vadovai sutiko mane paimti iš Vilniaus, su tėčiu susitariau, kad šeštadienį po paskaitų mane parsiveš ir suspėsiu į koncertą. Ir viskas įvyko. Dalyvavau mokymuose, įgavau neįkainojamos patirties ir grojau koncerte su ansambliu operos solistui Liudui Mikalauskui. Dar ir dabar negaliu nustoti džiaugtis ir dėkoti savo mažai širdelei. Ji buvo teisi.
Taip pat praėjusį pavasarį turėjau savo solinį koncertą. Gėda, bet nebuvau išmokusi visko idealiai. Ir buvo dvejonių – daryti savo koncertą ar ne, baimė apsikvailinti. Tačiau širdis kuždėjo: „Koncertuok, pradžiugink savo mamą ir tave palaikančius draugus, viskas bus gerai.“ Nusprendžiau paklausyti jos patarimo, nors ir nelabai ryžtingai. Ir jūs nepatikėsite. Viskas buvo nuostabu. Sulaukiau pilnos salės klausytojų. Visi šypsojosi, plojo ir palaikė mane. Nors ir buvo klaidelių, bet visi sveikino ir manimi didžiavosi. O mano širdis buvo kupina laimės, kad galėjau padovanoti savo koncertą mane palaikantiems ir mylintiems draugams. Esu labai laiminga ir dėkinga būtent savo širdies patarimams. Nes jeigu ne ji, turbūt ir nežinočiau to jausmo, kuris užplūsta tave, kai tu groji, visi tau ploja ir gauni pilną glėbį gėlių. Ačiū tau, širdele.
Dabar mokykloje, ypač kontrolinių metu, dažnai dvejoju. Širdies ir proto balsas vis dar kovoja, bet kuo dažniau pasikliaunu širdimi, tuo tampu laimingesnė. Galbūt kartais pažymį geresnį gaučiau paklausiusi proto balso, bet vis dėlto viskas pasisuka taip, jog šypsenos manajame veide būna daugiau tuomet, kai pasikliaunu širdimi.
Taigi mano pavyzdys tik vienas iš galybės, kuris įrodo, jog labai gerai įsiklausius širdelės pakuždėjimo, gali pasiekti savo tikslus ir įveikti visus troškimus. Nes širdis yra tarsi tavo geriausia draugė, kuri nori tau padėti, jog taptum laimingas. Nebijokime ir dažniau pasikliaukime jos patarimais. Tuomet ir pasaulis bus gražesnis.
Živilė
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
