Nors įprastai dešrainiai kaip ir mėsainiai priskiriami greito ir paprasto maisto kategorijai, jų renesansas šiek tiek pakoregavo ingredientų sudėtį ir šiam patiekalui iškovojo vietą gurmaniškų restoranų meniu. Pasak „Biovela Group“ maisto eksperto Luko Semeževičiaus, kitaip nei priimta manyti, iš kokybiškų produktų pagamintas dešrainis yra puikus ir visavertis patiekalas, rašoma bendrovės išplatintame pranešime spaudai.
„Kaip atsirado dešrainis ir jo pavadinimas, kulinarijos istorikai iki šiol neturi vieningos nuomonės: viena versijų teigia, kad 1904 m. bavaras Antonas Feuchtwangeris Luizianoje vykusioje prekybos parodoje pardavinėjo karštas dešreles ir, kad turtingi pirkėjai nenusidegintų ir neišsiteptų rankų, kartu su dešrele duodavo baltas pirštines – kad jomis mūvėtų valgydami. Kadangi dauguma pirštinių taip ir nebūdavo grąžinamos, A. Feuchtwangeris jų ėmė katastrofiškai trūkti. Jis paprašė pagalbos savo pusbrolio kepėjo, kuris iškepė dešrelės ilgio bandelių, į kurias šios būdavo įdedamos – taip atsirado dešrainių pirmtakas“, – sako L. Semeževičius.
Kita versija, rašoma pranešime, skelbia visai kitą dešrainio atsiradimo istoriją: hot-dog terminas jau buvo vartojamas 1894 m. Jeilyje, kur prie studentų bendrabučių stovėdavo taip vadinami pailgi „šunų vagonėliai“, iš kurių pardavinėdavo karštas dešreles. Tačiau kiti šaltiniai rodo dar ankstesnį „karštų šunų“ termino atsiradimą – teigiama, kad „dachshund” dešreles į Ameriką atvežė vokiečių emigrantai, kurių atsivežti taksų veislės šuniukai sulaukė pašaipų ir palyginimų su dešrelėmis. Šis pavadinimas vėliau prilipo ir vokiečių mėgstamoms Frankfurto dešrelėms – „mažiems šunims”, kuris dar vėliau transformavosi į mums žinomą hot-dog.
„Šiais laikais dešrainis tapo amerikiečių simboliu, tad jų gamybą standartiškai reglamentuoja JAV įstatymai – dešrelės gali būti gaminamos skirtingų dydžių, iš vienos rūšies mėsos ar įvairių mišinių. Tik bandelės „užpildų“ įvairovė vis didėja ir keičiasi – nuo tradicinių kopūstų ir svogūnų, iki aitrių pupelių ir traškios šoninės gabaliukų. Šiam patiekalui ypač svarbus padažas, kuris dažniausiai pilamas karštas, – sako L. Semeževičius. – Dešrainių mėgėjai net turi savo etiketą, kaip dešrainius gaminti ir valgyti: svarbu žinoti, kad ne bandelė, o dešrelė skaninama padažais ir pagardais, tad juos reikėtų dėti vėliausiai – ant dešrelės, o pats dešrainis turėtų būti valgomas rankomis, ne įrankiais ir „įveikiamas“ penkiais kąsniais“.
Pašnekovas pateikia kelis dešrainių receptus.
Niujorko dešrainis
„Niujorkiečiai suvalgo turbūt daugiausia dešrainių pasaulyje, lyginant su kitų šalių miestais, tačiau jų gatvėse parduodama šio patiekalo variacija – bene paprasčiausia. Jums reikės griliui skirtų klasikinių dešrelių, dešrainių bandelės, delikatesinių garstyčių ir smulkiai kapotų baltųjų svogūnų. Dešrelę pakepame ant griliaus, orkaitėje arba keptuvėje, įdedame į bandelę, užpilame garstyčių ir užbarstome svogūnų,“ – receptu dalinasi specialistas.
Čikagos dešrainis
Šis dešrainis – priešingybė niujorkietiškam, nes čia viskas spalvota ir visko daug: reikės dešrainio bandelės su aguonomis, geltonųjų garstyčių, kubeliais pjaustytų svogūnų, pomidorų gabaliukų, jalapeno pipiro, griliui skirtų klasikinių dešrelių su džiovintais pomidorais ir pjaustytų lengvai sūdytų salierų stiebų.
Kanzaso dešrainis
„Paragavę šio dešrainio, pasiruoškite ledinuką, nes virtos pieniškos dešrelės, rauginti kopūstai, svogūnų žiedai ir ant viršaus užtarkuotas olandiškas sūris gaivos jūsų burnos kvapui nesuteiks“, – juokiasi pašnekovas.
Teksaso dešrainis
Kaip ir reikia numanyti, šiame dešrainyje nestigs aštrumo, tad jis puikiai tiks ir meksikietiško maisto gerbėjams: jam pagaminti reikės dešrainių bandelių, virtų pieniškų dešrelių, kurios paskanintos prieskoninėmis žolelėmis, su švelniai juntamu imbiero, kardamono ir muskato riešuto prieskoniu, smulkiai sukapotų jalapeno ir čili pipirų bei tarkuoto sūrio.
