Mokslininkai nustatė, kodėl vieni vaikai drąsūs, o kiti drovūs

 (11)
Psichologijos profesorius Jerome Kaganas, trisdešimt metų tyrinėjęs drovumo savybę, pristatė tyrimų rezultatus, kurie byloja, kad drovumo tendencija yra paveldėta biologinė savybė, kurią galima stebėti net tokiems mažiems kaip keturių mėnesių kūdikiams.
© Shutterstock nuotr.

Vienas svarbiausių J. Kagano darbo atradimų - tai, kad vaikų drovumas yra nedeterministinė charakterio savybė. Psichologijos departamento vadovas J. Kaganas nustatė, kad paveldėtas drovumas gali mažėti sulig metais dėl aplinkos veiksnių, tačiau kad ne tokie drovūs vaikai buvo mažiau linkę rodyti elgesio pokyčius.

Edukologijos profesorius Howardas E. Gardneris sutiko su šiuo teiginiu, sakydamas, kad „jei mes patalpinsime drovų vaiką į aplinką, kurioje šis elgesys gali būti pakeistas, drovumo galima atsikratyti. Niekas nėra pasmerktas nuo pat gimimo.“

Pusė vaikų, kurie keturių mėnesių buvo drovūs, pasižymėjo ta pačia drovumo savybe pradėję eiti į mokyklą, ir tik ketvirtadalis šią savybę išlaikė suaugę. Likę trys ketvirtadaliai, kurie iš pat pradžių buvo drovūs, nebus itin intravertiški suaugę, pastebėjo J. Kaganas.

Vaikai, kurie nuo pat mažumės nepasižymi drovumu, daug nuosekliau išlaiko šias savybes. J. Kaganas teigia, kad trisdešimt procentų vaikų, kuriuos jis tyrė, demonstravo ankstyvas ekstravertiškumo tendencijas. Būdami keturių mėnesių, šie vaikai ne itin aktyviai reagavo į stimulus ir daug neverkė.

Daugiau nei devyniasdešimt procentų šių vaikų išsaugos šias drąsumo savybes sulaukę dvejų ir trijų metų, daugiau nei aštuoniasdešimt procentų - sulaukę penkerių, ir septyniasdešimt procentų bus ekstravertiški suaugę. Mokslininko nuomone, šis elgesio nuoseklumas susijęs su tėvų įsikišimo nebuvimu. Drovių vaikų tėvai rūpinasi, kaip pakeisti šią vaiko savybę, o drąsių vaikų tėvai tokio pat dėmesio nerodo.

Nors apie pusė J. Kagano testuotų vaikų pademonstravo ryškias drovumo arba drąsumo savybes, dauguma vaikų buvo kažkur per vidurį, nei labai drovūs, nei itin drąsūs.

„Mes turime suprasti, kad tik labai stipriai išreikštas drovumas nepasiduoda pokyčiams, - sakė H.E. Gardneris. - Dauguma mūsų patenka kažkur per vidurį. Dar daugiau, daug lemia šeimos aplinka. Drąsesnis vaikas gali pasidaryti drovaus brolio ar sesers kompanijoje.“

J. Kaganas sukūrė testų seriją, kuriais galima nustatyti fiziologinę ir psichologinę drovumo esmę. Jis teigia, kad drovūs vaikai ir drąsūs vaikai gali būti atskirti pagal jų fiziologines reakcijas į prieš tai nematytus stimulus.

Pavyzdžiui, šie vaikai skirtingai reaguos susidūrę su plastikiniais raktais, garsajuoste su moters balsu, sakančiu nesąmoningus skiemenis.

„Po penkiolikos metų darbo, - sako J. Kaganas, - nustatėme, kad penkiolika procentų tų vaikų, kuriuos tyrinėjome, paveldėjo drovumo savybę.“

Pasak mokslininko, šiek vaikai, būdami keturių mėnesių amžiaus, labai reagavo į jo testų stimulus verkimu ir gestais.

Du trečdaliai vaikų, pademonstravusių ankstyvą drovumo tendenciją, išlaikė šią tendenciją iki dvejų metų amžiaus. Pasak J. Kagano, šiek vaikai bus „atsargūs, drovūs ir uždari.“

Jis pradėjo tyrinėti psichologines vaikų charakteristikas 1960-taisiais, gavęs priėjimą prie didžiulės vaikų iki penkiolikos metų psichologinių duomenų bazės. Mokslininkas įvertino juos sulaukusius dvidešimties, ir vienintelė stabili išlikusi savybė buvo drovumas.

Dalį savo tyrimo duomenų J. Kaganas įtraukė į savo dėstomą kursą, „Biologija, Kultūra ir Žmogaus Raida“. Jis mano, kad jo testai ateityje bus plačiai taikomi.

„Susirūpinę tėvai nuves savo vaiką pas pediatrą, kad nustatytų jo polinkį į drovumą“, - sako jis. Tačiau primena, kad prieš tokiu būdu naudojant testus, jie turi būti standartizuoti, taip pat pediatrai turi jais susidomėti. Pasak J. Kagano, jo darbas atveria naujas mokslines galimybes.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją