Rokas ir Aistė Radzevičiai pasakoja, paskutinis grupės albumas „Broliai“ būtent ir gimė kaip priešprieša ir protestas prieš sustabarėjusią, nuvalkiotą ir nuobodžią patriotizmo sampratą.
„Norėjome parodyti, kad apie esminius Lietuvai dalykus galima kalbėti įdomiai, meniškai, subtiliai, be patoso, be pykčio“, - patikino R. Radzevičius.
- Susibūrėte lemtingai Lietuvai metu. Kokios mintys tuomet virė galvoje? Kodėl susibūrėte?
-Tuo metu kai susibūrėme, visi buvome įvairių Vilniaus universiteto fakultetų pirmųjų kursų studentai. Susibūrėme dėl to, kad visada svajojome groti roko grupėje ir jautėme, kad turime ką pasakyti ir savo muzika, ir tekstais. Dainavome apie tai, kas skauda ir nesistengėm niekam pataikaut. Mūsų veikla buvo tam tikras socialinis protestas prieš stereotipinį mąstymą, alternatyva ne tik pop muzikai, bet ir pačiai tuometinės alternatyvios muzikos sampratai. Tai puikiai iliustruoja tas faktas, kad nors jau buvome įrašę kelis albumus, niekaip negalėjome patekti net į tuomet vykusį „Blogiausių grupių festivalį”, kuriame pasirodydavo gyvai grojančios alternatyvios pakraipos grupės. Savo kūryboje tuomet blaškėmės nuo saviironijos ir lyrizmo iki siurrealistinio pankroko. Idėja mums buvo svarbiau už formą. Nors visi buvom pavyzdingi VU studentai, tokia muzikinė saviraiška buvo svetima tuometinei universiteto vadovybei. Iš pradžių mus stumdę iš vieno rūsio į kitą, galop išmetė į gatvę. Tačiau netgi tai neužmušė mūsų idealizmo ir entuziazmo – keletą metų repetavome namuose ir nenustojom įrašinėt albumų.
- Neretai esate priskiriami patriotinės muzikos atlikėjams. Jūsų muzika ir tekstai tarsi alsuoja meile tėvynei. Kodėl pasirinkote tokią kūrybinę kryptį?
- Greičiausiai visuomet buvome patriotai, nes kūrėme ir tebekuriame lietuviškai, mūsų pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai nuo pradžių buvo ir lieka Lietuvos istorija, mitologija, kultūra, gamta. Per 23 grupės gyvavimo metus mums buvo lipdomos įvairios klišės – pankroko, bardų, underground, neofolk, pagoniškos ir net krikšioniškos muzikos. Paskutiniu metu kažkaip bandoma prikabinti patriotinės muzikos puoselėtojų etiketė. Iš esmės visi apibūdinimai yra iš dalies teisingi, nes jie siejasi su vienu ar kitu albumu, kurie yra ganėtinai skirtingi. Antai paskutinis teminis albumas „Broliai” buvo skirtas Lietuvos laisvės kovotojams, tad šiuo metu esame įvardinti kaip patriotinė grupė. Žiūrint giliau, šis albumas iš esmės gimė kaip tam tikras mūsų protestas prieš sustabarėjusią, nuvalkiotą ir nuobodžią patriotizmo sampratą. Norėjome parodyti, kad apie esminius Lietuvai dalykus galima kalbėti įdomiai, meniškai, subtiliai, be patoso, be pykčio.
Na, o kalbant apie bendrą mūsų kūrybinės krypties vardiklį, aš pasakyčiau, kad tai visada buvo ir bus rokas plačiąja prasme, o jo esmė – ne tik gitarų kauksmas, bet nuolatinis aplinkos užčiuopimas „atviru nervu” bei užsistovėjusių vandenų drumstimas, siekiant įlieti gyvybingumo. Dar vienas mūsų kūrybinės krypties bruožas – sveiko ir „auksinio” vidurio paieškos, pastangos iš praeities palikimo, šiuolaikinių srovių, pasaulio margumo iškristalizuoti savo „čia ir dabar”.
- Kokią žinią savo veikla siekiate perduoti žmonėms?
-Savo kūryba tarsi bandome kirsti skylę į paralelinį pasaulį – nuo buities, purvo, banalybių atsietą erdvę, mėginame priartėti prie amžinųjų vertybių ir amžinybės apskritai. Na, o savo kasdienine veikla bandome perduoti žinią, kad tikras džiaugsmas yra kurti, o ne beždžioniauti, auginti draugus, o ne ieškoti priešų, duoti, o ne imti, apčiuopti savo šaknis ir į jas remtis. Didžiausias džiaugsmas gyvenime yra su meile ir kūrybiškumu dirbti savo darbą ir dalintis darbo vaisiais su kitais. Kūrybiškumas – laisvo žmogaus bruožas. Peržvelgus didžiulį mūsų tautosakos lobyną, galima būtų teigti, kad kūrybiškumas buvo lietuvybės pagrindas. Noriu tikėt, kad šiuo metu įsigalėjęs mėgdžiojimas tėra tik tam tikri laikini nepilnavertiškumo kompleksais susirgusios mūsų visuomenės požymiai ir, ankščiau ar vėliau grįšim prie visuomenės, kur žmogus kils savo talento, o ne konjunktūros dėka.
-Kas yra jūsų klausytojas? Neretai pasigirsta kalbų, kad patriotinė muzika tėra skirta močiutėms ar agresyviems nacionalistams. Ar tai tiesa?
- Na manome, kad meilės tėvynei monopolizuoti negali jokios visuomenės grupės, visi turi teisę savo šalį mylėti ir tą meilę reikšti savaip. O savo klausytojų nerūšiuojam. Koncertuose „kaip ir į bažnyčią” vienodai priimam visus. Tikime, kad nuoširdi meno kalba gali būti universali, vienodai suprantama tiek vaikams, tiek močiutėms, tiek kairiems, tiek dešiniems – tai kalba, kuri žmones dvasiškai augina, praturtina, o ne smukdo ir žeidžia.
- Ką jums reiškia patriotizmas?
- Kūrybingas gyvenimas, savo aplinkos ir vertybių puoselėjimas, nuolat jaučiant pagrindinę kryptį – vardan Tos.
