Iš tikrųjų – danguje žvaigždynų nėra. Tai tik trimatėje erdvėje išsidėsčiusių žvaigždžių projekcija į dvimatę plokštumą. Žvaigždynų ribos, žvaigždžių skaičius juose, pavadinimai – vien vaizduotės padarinys. Štai kodėl skirtingos tautos tas pačias dangaus vietas vadino skirtingais vardais.
Bene geriausias pavyzdys – Didžiosios Lokės žvaigždynas. Mūsų protėviai įžvelgė tik dalį Lokės ir vadino ją Didžiuoju Samčiu arba Didžiaisiais Grįžulo Ratais. Įvairiose kultūrose šis žvaigždynas dar buvo vadinamas Briedžiu, Elniu, Žirgu. Mokslo istoriko, prof. Liberto Klimkos teigimu lietuviai dar žinojo Paukščių taką (Vėlių kelią), Sietyną (Plejadas), Jukštandį (Kasiopėją), Kūlėjus ir Spragilą (Persėją), Stalą (Pegasą), Šienpjovius (Orioną) ir kitus žvaigždynus. Žvaigždės, planetos, jų palydovai taip pat savaime neturi vardų – kaip pavadinsi – taip nebus blogai. Pavyzdžiui Veneros planetą mūsų protėviai vadino net dviem vardais: Aušrine ir Vakarine – nelygu kuriuo paros metu ji buvo matoma danguje. Šiuolaikinius daugumos planetų vardus paveldėjome iš antikinio pasaulio, o žvaigždžių pavadinimai yra daugiausia arabiški. Kitaip ir negali būti. Juk geriausi praeities astronomai buvo klajoklių tautos. Europoje tai graikai ir arabai. Vieniems dangaus reikėjo keliaujant jūromis, o kitiems – neaprėpiamais dykumų smėlynais.
Dangaus kūnų pavadinimai – ir su mūsų krašto sąsajomis
XVI – XVII amžiuje teisę dangaus šviesuliams teikti vardus perėmė žymūs astronomai. Jie sudarinėjo žinomų žvaigždžių katalogus, braižė dangaus žemėlapius. Ne vienas jų bandė įterpti danguje ką nors artimo savo kraštui, pagerbti žymius valdovus, mecenatus, globėjus. Tokiu būdu danguje atsirado pirmieji pavadinimai, turintys sąsajų su mūsų kraštu. Garsusis Gdansko astronomas Janas Hevelijus (1611 – 1687) atskiru žvaigždynu išskyrė nedidelę žvaigždžių grupę tarp Šaulio, Gyvatės ir Erelio žvaigždynų ir 1684 metais pavadino jį Sobieskio Skydu. Tokiu būdu buvo pažymėta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio vadovaujamos kariuomenės 1683 metų pergalė prieš Osmanų imperijos kariauną prie Vienos. Esą Sobieskis lyg skydas pridengė Europą nuo „netikėlių”. Iš tikro J. Hevelijus tokiu būdu norėjo atsidėkoti valdovui už paramą atstatant po 1679 metų gaisro sunaikintą Gdansko observatoriją.
Štai kaip apie tai rašo vienas žymiausių Lietuvoje mokslo istorikų, prof. Libertas Klimka: „1773 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus astronomai drįso paskelbti, kad atrado naują žvaigždyną. Stebėjimų žurnale užrašyti tokie M. Počobuto samprotavimai: „…toje dangaus dalyje, kuri yra į vakarus nuo Gyvatnešio, mes atkreipėme dėmesį į dešimtį gražių žvaigždžių, … imamės patikslinti jų padėtį, kad suformuoti naują žvaigždyną. Sobieskio skydas, žėrintis arti ištirtųjų žvaigždžių, davė mintį, pasekus didžiuoju lenkų astronomu, pagerbti mūsų valdovą…” Naujasis žvaigždynas buvo pavadintas tuometinio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio garbei Stanislovo Augusto Poniatovskio Jautuku (Taurus Poniatovii). Ir štai kodėl: tiriamųjų žvaigždžių išsidėstymas priminė Zodiako jautį, gi karaliaus herbe jėgą ir energiją simbolizavo jautuko figūra. Žinoma, lėmė ir praktiniai sumetimai. M. Počobutas siekė atkreipti valdovo dėmesį į mokslo reikalus, rūpinosi tuo metu pertvarkomo Vilniaus universiteto ateitimi.”
XXa. pradžioje pavadinimai buvo monopolizuoti
Nors Sobieskio Skydo ir Poniatovskio Jautuko žvaigždynus buvo pripažinę kitos garsiausios to meto observatorijos (tarp jų ir Grinvičo bei Paryžiaus), vėliau vieno jų žvaigždėlapiuose nebeliko, o kitas virto paprasčiausiu Skydu. XIX amžiaus II pusėje buvo ryški tendencija atsisakyti politizuotų, su konkrečiomis valstybėmis ar valdovais siejamų žvaigždynų. Taip pradingo ne vien Poniatovskio Jautukas, bet ir Karolio širdis, Frydricho garbė, Brandenburgo skeptras... Kitą vertus buvo siekiama stambinti žvaigždynus, mažinti jų skaičių. Tuo tikslu smulkieji, naujaisiais laikais „sukurti” žvaigždynai buvo jungiami prie senųjų, didelių, žinomų dar nuo antikos laikų (daugumą jų buvo aprašęs Klaudijus Ptolemėjas savo „Almageste”). Čia daug prisidėjo dar vienas lietuviškos kilmės astronomas – Klaipėdoje gimęs Fridrichas Vilhelmas Augustas Argelanderis (1799 – 1875). Jis 1843 m. Knygoje „Naujoji Uranometrija” nubraižė daugumos šiuolaikinių žvaigždynų ribas, o vėliau, 1852 – 1859 metais, kartu su kolegomis paskelbė išsamiausią ir garsiausią to meto žvaigždžių katalogą „Bonner Durchmusterung”. Dabartinius 88 žvaigždynų vardus ir ribas patvirtino Tarptautinė astronomų sąjunga 1922 ir 1925 metais. Apie „lietuviškuosius” Sobieskio Skydą ir Poniatovskio Jautuką mena tik freskos restauruotame senosios Vilniaus universiteto observatorijos pastate (dabar VU biblioteka).
Taigi, XX amžiaus pradžioje Tarptautinė astronomų sąjunga įgijo dangaus objektų pavadinimų teikimo „monopoliją”. Laikas parodė – tai buvo teisingas žingsnis. Dabar organizacijai priklauso 65 šalys ir beveik 10 000 individualių narių. Pavadinimų tvirtinimu užsiima Tarptautinės astronomų sąjungos darbo grupės. Perkantiems žvaigždžių vardus verta atsiminti, kad visuotinai pripažįstami tik tie dangaus objektų pavadinimai, kuriuos patvirtina Tarptautinė astronomų sąjunga. „Žvaigždės pirkimo” atveju apie pavadinimą paprastai žino tik du žmonės – tas kuris sumokėjo pinigus ir tas, kuris tuos pinigus paėmė. Ir čia visai nesvarbu ar pardavėjo Jums išduotas sertifikatas yra labai gražus ar nelabai. Šiais laikais yra priimta žvaigždes numeruoti. Visuotinai pripažinti tik istoriškai susiklostę, dažniausiai arabiški, ryškiausių žvaigždžių pavadinimai. Kitos, naujai atrandamos žvaigždės, yra numeruojamos.
Pagal Tarptautinės astronomų sąjungos taisykles pavadinimus siūlyti gali visi organizacijos nariai. Paprastai siūlomi teminiai pavadinimai (žinoma, visada atsiranda vietos mokslininkų, atlikusių konkrečios planetos tyrimus pavardėms). Pavyzdžiui, ištyrus Veneros paviršių buvo nuspręsta, kad šios planetos „geografiniai” objektai turi būti vadinami mitologiniais ir žymių moterų vardais; Menulio – žymių astronomų pavardėmis, Marso – Žemėje esančių miestų ir kitų geografinių objektų pavadinimais, asteroido Eroto „geografija” susijusi su meile ir t.t. Pagal susiklosčiusias tradicijas kometos vadinamos atradėjų pavardėmis, o naujai atrastų asteroidų (mažųjų planetėlių) vardų siūlyme prioritetą turi atradėjai.
Dangaus objektuose – daugybė lietuviškų vardų
Šiuolaikiniuose dangaus objektų pavadinimų sąrašuose turime labai daug lietuviškų vardų. Čia pasidarbavo lietuvių astronomai, Tarptautinės astronomų sąjungos nariai. Kai kurie, su Lietuva susiję vardai buvo suteikti rusų, lenkų astronomų dėka. Merkurijaus vardų sąraše pavyko aptikti 100 km skersmens Adomo Mickevičiaus kraterį. Ypač daug lietuviškų vardų Veneroje. Įvairūs šios planetos „geografiniai” dariniai (lygumos, žemės, slėniai, terasos, kalvos ir kt.) pavadinti Lazdonos, Medeinos, Žvėrinės, Jūratės, Birutės, Danutės, Denos, Gražinos, Nomedos, Ugnės, Virgos, Živilės, Auskos, Aušros, Bezlėjos, Brėkštos, Saulės, Vaivos, Praurimės, Aleksotos, Eglės, Mildos, Nijolės, Julijos Žemaitės (pasakojama, kad tai mėgiama vieno lietuvių astronomo rašytoja), Audros, Undinės, Neringos, Gabijos, Vaidilutės, Gegutės, Giltinės, Laimos, Verpėjos, Vakarinės, Raganos, Laumės, Dėklos, Janinos, Javinės, Krūminės, Žemynos, Neringos vardais. Didžiausios yra Undinės lyguma (skersmuo 2800 km) ir Vaidilutės terasa (2000 km.).
Beje, F. G. V. Struvės nustatytą Žemės rutulio dydį pavyko patikslinti tik XX a., kosminių skrydžių pagalba. Struvės lankas tai puikaus įvairių mokslo šakų, šalių ir tautybių mokslininkų bendradarbiavimo pavyzdys. Dėl to 1993 metais Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti Struvės geodezinį lanką kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklą. 2005 metais šis objektas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Lietuviški krateriai egzistuoja net Marse
Kitose planetose rasime kiek mažiau „lietuviškų” pavadinimų. Štai Marse yra tik du krateriai. Vienas jų pavadintas Alytaus, o kitas žymaus astronomo, Vilniaus astronomijos observatorijos direktoriaus Matvejaus Matvejevičiaus Gusevo (1826 – 1866) garbei. M. M. Gusevas bene pirmasis pasaulyje Saulės tyrimams pradėjo taikyti tuo metu naują išradimą – fotografiją. Vilniaus universiteto bibliotekoje iki šių dienų yra išlikę M. M. Gusevo darytų Saulės fotografijų. Tirdamas Mėnulio nuotraukas šis mokslininkas nustatė, kad mūsų palydovas yra ištęstas Žemės kryptimi. Greta astronomijos mokslininkas domėjosi matematika, archeologija, istorija. Parašė Vilniaus observatorijos istoriją, ištyrė ir astronomiškai interpretavo spėjamą senovės lietuvių kalendorių, taip vadinamąjį „Gedimino skeptrą”.
Dar kelis pavadinimus rasime asteroiduose ir planetų palydovuose: Arijelyje yra Rimos ir Deivės krateriai, Erote Kastyčio krateris, Jupiterio palydove Io – Gabijos patera.
Atskirą lietuviškų kosminių vardų grupę sudaro mažųjų planetų (asteroidų) ir kometų pavadinimai. Pirmieji „lietuviški” asteroidai: Lietuva (Litva, Nr. 2577, apie 8 km skersmens), Vilnius (Nr. 3072, apie 6 km skersmens) ir Čiurlionis (Nr. 2420, apie 8 km. skersmens) atrasti 1975 – 1978 metais, Nikolajaus Stepanovičiaus Černych, Krymo astronomijos observatorijoje. Dar 7 asteroidai, kurių skersmenys 2 – 3 kilometrai, atrasti Molėtų astronomijos observatorijoje. Du iš jų pavadinti Lietuvos mistų vardais: Kaunas (Nr.73059 ir Molėtai (Nr. 124192); keturi – žymių šių laikų Lietuvos astronomų pavardėmis: Vytauto Straižio (Nr.68730), Algimanto Ažusienio (Nr. 95593), Gražinos Tautvaišienės (Nr. 135561) ir Antano Bartkevičiaus (Nr. 141496). Dar vienas pavadintas Striomgreno ir Vilniaus astrofotometrinės sistemos vardu – Stromvil (Nr. 95851). Lietuvos astronomai nuo 1973 metų taip pat yra atradę ne mažiau kaip 25 kometas. Dar 15 lietuvių nepriklausomai atrastų kometų kitų šalių atradėjų buvo įteisintos anksčiau. Kaip teigia žymiausias mūsų krašte kometų „medžiotojas” dr. Kazimieras Černis „visas Lietuvoje atrastas 25 kometas galima suskirstyti į tris grupes: a) 4 didelės kometos (jų branduoliai nuo 4 iki 60 km skersmens); b) 3 mažos SOHO kometos, nepriklausančios Kreico kometų grupei; c) 18 SOHO mažų kometų, priklausančių Kreico grupei (14 priklauso I pogrupiui ir 4 priklauso II pogrupiui), jos visos galėjo sudegti Saulės atmosferoje. Trys kometos pavadintos atradėjų pavardėmis (C/1980 O1 (Černis-Petrauskas), C/1983 O1 (Černis) ir 1990 E1 (Černis-Kiuchi-Nakamura)), jos buvo atrastos vizualiai, kitos kometos atrastos fotografiniu būdu: viena vadinasi SWAN kometa, o dar 21 kometa priskirta SOHO kometoms”.
Šiame straipsnyje išdėstytas sąrašas tikrai negalutinis. Aplink Saulę skriejančios kosminės stotys ištiria vis daugiau planetų palydovų, asteroidų, sudaromi tikslūs jų paviršių žemėlapiai ir Lietuvos astronomai, Tarptautinės astronomų sąjungos nariai, gali siūlyti vardus naujiems „geografiniams” objektams. Be to ir patys astronomai nuolat atranda naujų asteroidų, kometų ir, tokiu būdu, pildo lietuviškąją uranografiją.
Uranografija
Žodis sudarytas pagal astronomijos mūzos vardą – Uranija, sujungiant jį su graikiška šaknimi „grapho” – rašau. Savo prasme žodis artimas terminui „geografija”. Uranografija tai tarsi dangaus „geografija”. Šiuo žodžiu buvo vadinami senieji, XVII – XIX amžių dangaus aprašymai. Žymiausios yra Jano Hevelijaus 1690 metų, Džono Bevis 1750 metų, Johano Elerto Bodės 1801 metų „Uranografijos”. Kartais panašia prasme dar vartotas terminas „uranometrija”.
