Sportas – remiamas, kūno kultūra – skatinama

 (12)
Vytautas Janušaitis
Vytautas Janušaitis
© lrv.lt nuotr.
Apie valstybės dėmesį sportui, kūno kultūrai ir sveikai gyvensenai kalbamės su Ministro Pirmininko patarėju sporto klausimais Vytautu Janušaičiu.

– Ar valstybė deda pakankamai pastangų ir lėšų, jog būtų sveiki mūsų kūnai ir sielos? Išvardinkite pagrindines plėtojamas sveikos gyvensenos kryptis ir programas.

– Teigčiau, kad sveikos gyvensenos krypčių ir programų tikrai pakanka. Tai ir Seimo patvirtinta 2011–2020 metų valstybinės sporto plėtros strategija, Vyriausybės patvirtintas šios strategijos įgyvendinimo tarpinstitucinis veiklos planas, ir prieš mestus mūsų parlamento patvirtinta rezoliucija „Dėl sporto politikos“.

Šešioliktosios Vyriausybės programoje sportui skirta atskira dalis, numatytos šios programos sporto dalies įgyvendinimo prioritetinės priemonės.

2013 metais, Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai metu, buvo priimta Tarybos rekomendacija dėl sveikatinamojo fizinio aktyvumo skatinimo įvairiuose sektoriuose (žinoma kaip HEPA rekomendacija). Šioje rekomendacijoje Europos Sąjungos valstybės narės raginamos stebėti fizinio aktyvumo lygį ir sveikatinamojo fizinio aktyvumo politikos įgyvendinimą. Šis instrumentas skirtas kaupti išsamesnę informaciją apie šalyse narėse vykdomą pažangą siekiant skatinti visuomenės fizinį aktyvumą ir priimti kompetentingus politinius sprendimus.

Kaip jau minėjau, sveikos gyvensenos krypčių ir programų pakanka, tačiau trūksta funkcijų pasiskirstymo tarp nevyriausybinių ir valstybės bei savivaldybių organizacijų, tinkamo nevyriausybinių kūno kultūros ir sporto organizacijų veiklų kofinansavimo valstybės ir savivaldybių lėšomis.

Pagal Konstituciją, valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą, taigi didelio meistriškumo sportą valstybė turi remti, o kūno kultūrą – skatinti. Šiuo metu didelio meistriškumo sportininkus daugiausia rengia savivaldybės ir tik pačio aukščiausio meistriškumo sportininkus– Kūno kultūros ir sporto departamento prie Vyriausybės Lietuvos olimpinis sporto centras. Didelio meistriškumo sportininkai visų pirma atstovauja valstybei, ne savivaldybėms. Valstybė neremia didelio meistriškumo sportininkų rengimo savivaldybėse, kadangi didžiausio šio rėmimo šaltinio – Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo didžioji dalis lėšų naudojama skėtinių kūno kultūros ir sporto organizacijų, nacionalinių sporto šakų federacijų programoms, o ne fondo projektams finansuoti. Taip vyksta todėl, kad lėšos nacionalinių sporto šakų programoms finansuoti per krizę nebuvo skirtos.

Naudodama Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšas pagal paskirtį, projektams remti, ir turėdama valstybės biudžeto lėšų nacionalinių sporto šakų federacijų programoms finansuoti, valstybė galėtų iš esmės suaktyvinti mano minėtų dokumentų nuostatų įgyvendinimą.
Geras yra nacionalinės neformaliojo vaikų švietimo, finansuojamo 15 eurų per mėnesį krepšeliu, programos įgyvendinimo pavyzdys.

– Didžioji dalis pinigų nuo seno keliauja krepšiniui, regionuose išdygo arenos, smagu, kad mokame ir galime jį žaisti visuose turnyruose. Tačiau ar nenukenčia dėl lėšų stygiaus kitos sporto šakos? Juk stačiai neįtikėtina, jog sostinėje nėra modernaus stadiono, šiuolaikinio baseino...

– Lietuvos sportas nuo seno garsėjo krepšinio pasiekimais, tiek klubiniame krepšinyje, tiek Lietuvos rinktinės lygiu. Tai buvo ta sporto šaka, kuri suvienydavo visą tautą. Nenuostabu, kad ir šiandien krepšinis pati populiariausia sporto šaka Lietuvoje ir jai skiriamas pats didžiausias dėmesys tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Šios sporto šakos pasiekimai taip pat nenuginčijami. Daug pasako ir tas faktas, kad jau septintą kartą iš eiles krepšinio rinktinė dalyvaus olimpinėse žaidynėse. Esame vieninteliai Europoje, kuriems tai pavyko.

Tačiau nenorėčiau sutikti su faktu, kad didžioji dalis pinigų keliauja krepšiniui. Pagal Kūno kultūros ir sporto departamento nustatytą tvarką sporto federacijoms skirti pinigai iš valstybės biudžeto paskirstomi pagal sportinius pasiekimus, masiškumą ir kitus kriterijus. Tad krepšinis iš valstybės gauna apytiksliai tik penktadalį savo biudžeto sumos. Kitą dalį krepšinis susirenka iš rėmėjų ir vykdomų renginių. Sutinku, kad kitoms sporto šakoms sunkiau pritraukti rėmėjų pinigų, nes krepšinis patrauklesnis marketingo prasme. Valstybė pagal objektyvius kriterijus finansuoja visas sporto šakas.

Jeigu kalbėtume apie sostinę, tai visiškai atskira tema. Deja, tenka pripažinti, kad Vilniuje nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys sportui ir infrastruktūrai (taip pat ir krepšiniui). Tačiau galiu pasidžiaugti, kad pastaruoju metu situacija keičiasi į gerąją pusę. Šešioliktoji Vyriausybė sportui skiria nemažą dėmesį. Šiuo metu projektuojamas naujas, modernus, atitinkantis visus tarptautinius standartus Lazdynų baseinas. Ruošiami konkursui dokumentai daugiafunkciam sporto kompleksui įgyvendinti. Taip pat modernizuojami futbolo stadionai ir sporto salės prie mokyklų. Geras to pavyzdys – rugsėjo 25-ąją oficialiai atidarytas Senvagės gimnazijos pilnų futbolo matmenų stadionas.

– Lyg ir nemažai žmonių dabartiniu metu ima sportuoti, renkasi tai bėgimą, tai įvairius sporto klubus. Ar pakankamas tas susirūpinimas sveika gyvensena? Kaip Lietuva šioje srityje atrodo greta kitų ES valstybių?

– Pagal Eurobarometro apklausos „Sportas ir fizinis aktyvumas” duomenis, paskelbtus 2014 metais, Lietuvoje 1–5 kartus per savaitę sportuoja ir mankštinasi 37 procentai gyventojų, Europos vidurkis – 41 procentai. Tuo atžvilgiu mes kiek atsiliekame nuo vidutinio europiečio. 2011 metais atlikta Lietuvos gyventojų apklausa dėl požiūrio ir dalyvavimo kūno kultūros ir sporto pratybose atskleidė, jog pagrindiniai trukdžiai dalyvauti šioje veikloje yra asmens noro, energijos, valios trūkumas, taip pat brangios sportavimo paslaugos bei sporto (judėjimo) įtakos sveikatai nevertinimas. Tokie tyrimo duomenys atskleidė vidinės motyvacijos būti fiziškai aktyviam trūkumą, kuri galbūt nebuvo suformuota ankstyvojoje vaikystėje ir išugdyta vėlesniuose asmens brendimo etapuose.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą kūno kultūros ir sporto plėtojimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, kurią įgyvendindamos savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šios funkcijos atlikimą. Todėl savivaldybėms tenka ypač svarbus vaidmuo skatinant jų teritorijos gyventojų sveikatą stiprinantį fizinį aktyvumą.

Lietuvoje kol kas nesuformuota sportinio ugdymo konkurencinė aplinka – nepadėti pagrindai šalyje veikti Europos sporto modeliui – nesusidarė išsivysčiusioms ES šalims būdinga sporto klubų sistema.

– Sveikam gyvenimo būdui, regis, nemažai įtakos turi šeimos tradicijos, mokyklos programos. Ar šalies švietimo įstaigų programose skiriamas reikiamas dėmesys savo kūno pažinimui, fizinio aktyvumo ugdymui?

– Švietimo įstaigose pakankamo fizinio krūvio kiekio vaikai negauna. Kūno kultūros ir sporto įstatyme įteisinta nuostata dėl trijų privalomų kūno kultūros pamokų bendrojo ugdymo mokyklose visuotinai nėra vykdoma. Švietimo ir mokslo ministerija pagal kompetenciją yra atsakinga už kūno kultūros ir sporto politikos formavimą ir vykdymą formaliojo ir neformaliojo švietimo programas vykdančiose įstaigose.

Pažymėtina, kad Lietuvoje veikia 99 savivaldybių sporto mokymo įstaigos, kurias lanko apie 46 tūkstančiai mokyklinio amžiaus vaikų, o sporto būrelių mokyklose lankomumas užima pirmą vietą tarp visų būrelių.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos šalių ministrai, atsakingi už sportą, generaliniai sporto direktoriai svarsto galimybes mokyklose vykdyti kūno kultūros pratybas ne mažiau kaip 60 minučių per dieną. Pavyzdžiui, Vengrijoje priimta nuostata, kad pradinėse ir vidurinėse mokyklose turi būti privalomos 5 kūno kultūros pamokos.

– Pakalbėkime apie masinio ir profesionalaus sporto santykį. Ar Lietuvoje čia vyrauja protingas balansas? Ką valstybė turėtų daugiau remti visų pirma lėšomis ir visomis kitoms išgalėmis?

– Balansas yra 50 proc. ir 50 proc. investicijų prasme, kadangi sritys yra tiesiogiai susijusios ir viena kitą papildo, su sąlyga, kad viso sporto nevadinsime profesionaliu. Profesionalaus sporto yra apie 10 proc., jo kaina – didžiausia. Valstybė turėtų remti didelio meistriškumo sportininkus ir skatinti, sudaryti sąlygas gyventojų kūno kultūrai, jų fiziniam aktyvumui. Savivaldybės turėtų užsiimti savo gyventojų fiziniu aktyvumu, o didelio meistriškumo sportininkus (nuo 16 iki 24 metų) remti tik iš dalies. Didžiausio meistriškumo sportininkus turėtų rengti nacionalinės sporto šakų federacijos Kūno kultūros ir sporto departamento prie Vyriausybės Lietuvos olimpiniame sporto centre arba savarankiškai.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – ugdyti sveikos gyvensenos savimonę, užtikrinti sveikatai palankią aplinką.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją