Iš apmirusio kaimo daro turistų traukos centrą: esame bepročiai

 (84)
Į mažą kaimelį, iki kurio užmiesčio keliais nuo Klaipėdos tenka vingiuoti apie 30 kilometrų, rodos, galėtų užsukti tik paklydėlis arba vietinis gyventojas. Šalia Vilhelmo kanalo įsikūręs Drevernos kaimas – sena žvejų gyvenvietė be jokių turizmo šaknų. Čia niekada neužklysdavo pailsėti ponai, nesustodavo nuvargę keliautojai ir ramybės neieškojo nuo šurmulio pavargusios poros. Čia tyliai virė žvejų gyvenimas – pamaryje savo laimikius gaudantys vietiniai tikėdavosi, kad pavyks sučiupti didžiausią žuvį.
Dreverna
© Skaitytojo nuotr.

Skamba visai romantiškai, bet į šį kaimą ilgą laiką traukti nebuvo ko – nei paslaugų, kurių nori prie komforto pripratę miestiečiai, nei populiarių lankytinų objektų. Tačiau ledai pajudėjo 2003-iais metais, kai Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė pasiraitojusi rankoves ėmėsi vietinius verslininkus it gyvas priekaištas baksnoti, jog reikia atgaivinti prisnūdusį kaimą ir garsiai pašaukti turistus pilnomis piniginėmis. Nuo 2003-ųjų prasidėjusios kalbos po 10 metų virto darbais. Įkurtas Pamario turizmo klasteris, kurio sūkurys įsisuko Drevernoje, pamažu kelia kaimą naujam gyvenimui ir tampa vis dažniau turistų aplankomu objektu. Tiesa, D. Buivydienė pripažįsta – lengva nebuvo, o ir tobulinti dar yra ką. Kol kas klasterio dalyviai vienas į kitą žiūri kaip į konkurentus ir šis požiūris, anot D. Buivydienės, nėra varomasis variklis. Pašnekovė juokiasi: „Noriu, kad jie vienas kitą vadintų iš „k“ raidės, bet ne konkurentais, o kolegomis“.

Šiuo metu Pamario turizmo klasteris jungia 19 verslininkų, organizacijų ir įmonių Klaipėdos ir Šilutės rajonuose. Klasteris jungia turistų ir žvejybos mėgėjų kraštą, kuriame, kaip teigiama Klaipėdos turizmo informacijos centro informaciniuose pranešimuose, galima mėgautis romantišku poilsiu, pamario kultūros vertybėmis,pramoginiu plaukiojimu, galimybe pasigauti žuvį ar skanauti žuvies patiekalus, ekstremaliais potyriais tramdant jėgos aitvarą ar buriuojant bei praplėsti akiratį dalyvaujant edukacinėse programose.

Pamario turizmo klasteris smalsumą siūlo patenkinti plaukiant kulinariniu vandens turizmo maršrutu „Žuvies kelias“. Šis kruizas gali trukti nuo keturių valandų iki kelių parų. Jis organizuojamas grupėms, o kaina asmeniui gali svyruoti nuo 11 iki beveik 23 eurų asmeniui.

Daiva Buivydienė
Daiva Buivydienė
© DELFI

Pamario turizmo klasterio idėjos autorė D. Buivydienė DELFI sutiko papasakoti, kaip gimė idėja išjudinti užsisėdėjusius verslininkus, suburti klasterį ir su kokiais sunkumais turizmo tradicijų neturinčiame kaimelyje tenka susidurti šiandien.

- Koks buvo jūsų pačios kelias į turizmo verslą?

- Studijavau Žemės ūkio universitete ekonomiką ir mano laisvalaikis buvo ne tik choras, oratorystė, bet ir turizmo klubas. Kol studijavau, gavau turizmo instruktoriaus pažymėjimą. Mes mokėmės ir teoriją, ir keliavome. Atsimenu, man ekonomikos dekanas sako: „Ateik ateik čia. Ekonomika ar turizmas?“ Aš sakau: „Ekonomika, dekane, ekonomika“. Man visada reikėdavo išsiprašyti iš paskaitų, kad galėčiau išskristi ar išvažiuoti į kažkokį žygį ne Lietuvoje. Jei tai būdavo ne per šventes, reikėdavo prašyti dekano leidimo (juokiasi).

Po mokslų pradėjau dirbti pagal specialybę. Gavosi taip, kad ir leliukai gimė. Vaikus užauginau ir atėjo laikas vėl grįžti į darbo rinką. Tuo metu buvau kaimo turizmo asociacijos narė, nes beaugindama vaikus priiminėdavau ir svečius. Atėjo mintis, kad čia reikia turizmo informacijos centro, nes Klaipėdos rajonas jo neturėjo. Valdžia sako: „Čia niekam ir nereikia, nes turistų nėra. Visi turistai važiuoja į Klaipėdą, o čia nėra ko lankyti, nes visi važiuoja prie jūros“. Aš į tą kraštą buvau atitekėjusi iš Biržų ir galvoju: „Ką jie čia kalba. Kaip tai nėra? Čia tiek visko daug“. Galvoju, jeigu aš toliau užsiimsiu kaimo turizmo verslu, tai man reikia turizmo informacijos centro – MAN labai reikia turizmo informacijos centro, reikia pakelti turizmo lygį, kad man būtų asmeninė nauda – mano sodybai, mano ūkui (juokiasi).

- Kaip viskas klostėsi toliau?

- Savo rajone būtų buvę lengviausia. Galėjau nežiūrėti į tą Dreverną, sukurti Klaipėdos rajono turizmo klasterį ir būtų buvę labai lengva. O dabar uch kaip sunku (juokiasi). Pati gyvenu netoliese, Dovilų seniūnijoje. Valdžios atstovams turėjau įrodyti, kad turizmo informacijos centro čia tikrai reikia, nes jų nusistatymas buvo: „kam?“ Tada taryboje atradau verslininkų, kurie tam pritarė, nes jie matė, kad sėkmingai dirbu su Kaimo turizmo asociacija ir Ūkininkių draugija. Viskas ir atėjo nuo Ūkininkių draugijos. Aš jas subūriau ir mes mokėmės verslumo, kai visos kitos dainavo, renginukus darė. Mes darėm seminarus ir mokėmės verslumo, kulinarijos, namų tvarkymo, dekoravimo, žiemomis mokėmės anglų kalbos. Ir iš to verslumo perėjom į kaimo turizmą, nes jos viską mokėjo – ir anglų kalbą, ir kulinarijos pagrindus, ir stalų serviravimą, svečių priėmimą.

Aš turėjau tokią idėją: moterys neturi sėdėti įsikabinusios į karvės uodegą. Jeigu jau ūkininkė, tai ji galvoja, kad tik daržai, vaikai, karvės ir viskas. Sakau: „Bet mes kaip švedų moterys papildomai į namus galim priimti svečių“. Mes puoselėjam namus, taisom vyrams valgyti, vyrai ūkininkauja, o mes priimam svečius. Svečiai reikalingi tam, kad būtume pasitempusios: sodyba būtų išpuoselėta, namai būtų tvarkingi, valgyt prigaminta, vaikai prižiūrėti ir mes gražios. Tokiu būdu mes pritraukiame papildomų pinigų į savo ūkį, o iš tų pinigų moteris gali dar gražiau tvarkyti savo buitį.

- Kodėl nepasilikote kaimo turizmo versle?

- Aš atėjau į turizmą savanaudškais tikslais, nes man reikėjo susikurti darbo vietą. Aš ėjau ir ten, ir ten, ir žiūriu, kad manęs niekas nebenori priimti, nes su vaikais, Žemės ūkio ekonomistė. Kitur – aš nenoriu dirbti. Labai norėjau dirbti turizmo informacijos centre, nes kaimo turizme man buvo per mažai žmonių. Paskui pagalvojau, kad Švedijoje pensininkai dirba su kaimo turizmu. Galvoju ir aš, kai išeisiu į pensiją, tuo užsiimsiu. Tai aš ir susikūriau tą darbo vietą.

- Kaip kilo idėja gaivinti seną žvejų kaimą ir bandyti pritraukti į jį turistus?

- Ir kaip kilo idėja padaryti viską sunkiau, nei visi kiti Lietuvoje daro (juokiasi)? Todėl, kad esam bepročiai. Iš tikrųjų tokios idėjos sklandė jau nuo 2003-ųjų metų. Kai pradėjom dirbti Gargžduose, žiūriu, kad tie Gargždai nėra labai lankomi. Nėra jų dėl ko lankyti. Gargždiškiai pyksta, kad aš taip šneku. Bet matėsi, kad trauka bus čia. Neringoje, Juodkrantėje, Kintuose, Ventėje – visame šiame krante – vyksta judėjimas, o čia tokia apmirusi oazė.

Pamenu, 2003-iaisiais atėjau į bendruomenės susirinkimą sename kultūrnamyje ir kaip turizmo informacijos centro direktorė pradėjau aiškinti, kad „jūs neišnaudojate galimybių, nors turite tokias sąlygas – senas žvejų kaimas, buvusi žvejybos prieplauka, tiek vandens kelių, karaliaus Vilhelmo kanalas. Čia galima kruizą padaryti“. Tuomet jau buvo kalbos, kad bus ribojama verslinė žvejyba, tai sakau: „Kuo tada užsiimsite, iš ko gyvensite? Gal dalis galėtumėte į rekreacines paslaugas pereiti, atsidaryti namuose svečių namus? Reikia, kad būtų kavinės, parduotuvės, apgyvendinimas, nuomotumėte laivus pramoginei, o ne verslinei žvejybai, rūkytumėt žuvį, pardavinėtumėt žuvis, atsidarytų žuvies parduotuvėlės. Mes iš savivaldos pusės restauruosime sodybą. Bus žmonių trauka į muziejų. Ten vyks įvairūs renginiai ir tai taip pat pritrauks žmones. Bus rekonstruota nauja pratęsta rekreacinė prieplauka (dabar mažųjų laivų uostas) ir tai didins trauką. Atsiveš daugiau laivų čia laikyti, bus daugiau judėjimo, naudosis daugiau maršrutų ir reikės tų papildomų paslaugų“. O jie taip žiūrėjo į mane ir galvojo... (juokiasi pirštu prie smilkinio sukiodama).

- Kada baigėsi kalbos ir prasidėjo pirmieji žingsniai?

- Pirmą paraišką pateikėme 2003-iaisias metais. Joje buvo ta teorinė dalis, kad reikia įrengti rekreacinį uostą, nes čia yra žvejybinis ir jis privatus. Dabartinis uostas buvo padarytas savivaldybės žemėje, visiškame nendryne, pelkyne. Tuo projektu suruošėme tik dokumentaciją, buvo detalieji planai, techniniai projektai. Nuo 2003-iųjų buvo vienas, kitas, trečias projektas. Buvo pastatyta prieplauka, surekontruota Jono Gižo sodyba, o iš paskutiniojo projekto pastatėme laivą. Galvojome statysime Kurėną, kaip kad statydavo laivadirbys, o laivadirbiai iš Šilutės sako: „baikit, statykit rimtesnį laivą, čia užtenka pinigų“ (juokiasi). Pastatėme geresnį laivą ir mūsų projektai kaip ir užsibaigė.

- Kol kūrėte pagrindus, reikalingus kaime plėtoti turizmo paslaugas Drevernoje, ką veikė vietiniai verslininkai? Ar pradėjo žiūrėti patikliau, ėmėsi iniciatyvos?

- Drevernoje dar gyvuoja žuvininkystės vietos veiklos grupė ir per tą grupę gyventojai teikia paraiškas. Teikė ir viešasis sektorius – buvo pastatytas laivas. Muziejus teikė paraišką – pastatė apžvalgos bokštelį. Kultūros centras įsigijo tautinius rūbus. O verslas pasidarė svečių namus, pritaikė laivus rekreaciniams plaukiojimams, užsiveisė žuvų uždarose recirkuliacinėse sistemose. Susikūrė visa reikalinga infrastruktūra iš kurios galima formuoti paslaugų paketus. Prieš 10 metų mes visai negalėjome pajudėti, nes turistas nori kažko konkretaus. Dabar keturioms valandoms jis gali nusipirkti edukacinę programą „Žuvies kelias“ kaip pilną paslaugų paketą, į kurį įeis ir muziejaus ekspozicijos lankymas, ir ekskursija pas žuvininką, ekskursija į kapinaites, folklorinio ansamblio pasirodymas, žuviene bus pavaišintas, ir laivu paplaukios. Viskas labai konkretu.

- Kodėl nutarėte, kad Drevernoje reikia konkretaus paslaugų paketo, nepakanka pavienių paslaugų?

- Kaip Turizmo informacijos centras gaudavom labai daug pastabų, kodėl nekuriam konkrečių paslaugų paketų. Aš galvoju: „Kur pas mus rajone pagauti tą teritoriją, kurioje jau yra visi man reikalingi komponentai – geras susisiekimas su Klaipėda, tvarkinga infrastruktūra toje teritorijoje (tvarkingi keliai, žaliakeliai pėstiesiems ir dviratininkams, suoleliai, informaciniai stendai, nuorodos), tvarkingas vizualus miestelio ar kaimelio vaizdas ir, aišku, rekreacinė infrastruktūra kaip prieplauka, apžvalgos bokštelis. Man reikalinga infrastruktūra atsirado su laiku. Dreverna kaip gyvenvietė dabar atrodo labai jaukiai. Čia pat Svencelė su savo buriuotojų meka. Jeigu to dar per mažai – jungiam Priekulę su Mažosios Lietuvos kultūra, kultūros centru, muziejais, gidais, paruoštais maršrutais. Galvoju: „Aha, jau yra ir maitinimas, ir apgyvendinimas nors ir silpnokas, ir laivų nuoma, žvejybos organizavimas, sportinės įrangos nuoma, ir edukacinės programos, kurias ruošia ir gintaro apdirbimo dirbtuvės, ir muziejus, ir turizmo informacijos centras. Iš to mes jau galėjom lipdyti paslaugų paketus.

- Kaip visa ši veikla išsirutuliojo į Pamario turizmo klasterį?

- Visai neseniai, prieš pora metų, Lietuvoje pradėjo kurtis turizmo klasteriai. Dažniausiai jų organizatoriai būna turizmo informacijos centrai. Pirmas turizmo klasteris buvo Biržuose. Mes buvome parodoje, jie kaip tik pristatinėjo savo klasterį ir pagalvojau – tai yra instrumentas parduoti paslaugų paketą, į kurį ateitų ir verslas, ir viešasis sektorius, ir mokslas. Tada pasikvietėm iš Vilniaus VŠĮ „Versli Lietuva“ konsultantą. Pusmetį prašinėjome ir prisiprašėme, kad padėtų (juokiasi). Jis pasižiūrėjo ir sako: „Kad jūs jau beveik viską esate padarę“. Sakau: „Teoriškai esame padarę, bet jūs ateikit kaip prievaizdas ir pabaikite viską sudėlioti“. Labai gerai suveikė, kad atvažiavo žmogus iš Vilniaus, iš rimtos institucijos, mums pavadovauti, nes verslininkai labai greitai nori rezultato – jei aš sumokėjau nario mokestį, tai kur čia tie mano pinigai, kurie atsipirko? O jis sudėliojo labai normaliai, kad „klasteris – tai yra procesas, kad vienais metais padarysite – tą , kitais – tą ir taip toliau eisite žingsnelis po žingsnelio. Niekas jums klientų už rankos neatves“.

- Kiek įstaigų ir įmonių šiandien jungia šis klasteris?

Šiandien mūsų yra 19. Kai pradėjom dirbti su „Verslia Lietuva“, apmąstėm, ką turėtume kviesti į klasterį, ir pasikvietėm tuos, kurie mums reikalingi. Į klasterį pakvietėm muziejų, Priekulės kultūros centrą, Drevernos kultūros namus, kaimo turizmo sodybą „Strykis“, nes jie teikia ir apgyvendinimą, ir maitinimą, ir lauko pobūvių salę turi, Stansaičio žuvybos įmonę. Mes dirbom kelis mėnesius ir mūsų konsultantas iš „Verslios Lietuvos“ sako: „Žinot, aš jums turiu tokį patarimą - jūs esat per maži. Jums nereikia imti viso rajono, bet viena Dreverna, Svencelė ir Priekulė vistiek per maža teritorija“. Kitose vietose, kuriose susikūrė klasteriai, Biržų, Anykščių, Žemaitijos, apima beveik visą rajoną. Aš nenorėjau imti viso rajono, nes jei imam viską, kas susiję su žvejyba, viskas išsiblaškytų . Mūsų rajonas susideda iš dviejų kultūrų, yra dvilypis, jis yra Mažoji ir Didžioji Lietuva. Sakau: „Mes norim susikoncentruoti į pamarį. Mus sieja vandenys, turizmo rinkoje mes save pozicionuojam kaip keturių vandenų kraštą“. Tuomet mūsų konsultantas sako: „Tai susijunkit pamariu su Šilute“. Šilutė sutiko ir visas darbas prasidėjo iš naujo (juokiasi). Pagalvojom, ką galim pakviesti iš jų pusės ir susidėliojo tokie mūsų taškai, kokie yra dabar. Klasteris apima pamarį, tik neturim prisišnekinę Rusnės salos – žmonės ten dar kažko nesupranta, baugštūs, tai jie prisijungs procese.

- Kokias paslaugas šiandien teikia klasterio nariai?

- Šiuo metu klasteryje teikiamos paslaugos: laivų nuoma, apgyvendinimas, maitinimas, buriavimo mokyklos pamokos, žuvies pardavimas, edukacinės programos. Visi reikalingi komponentai ir jų daugėja, kad kiekvieną kartą būtų iš ko rinktis – jeigu šis šiandien yra užsiėmęs, tai paimsi kitą žmogų. Net uostai klasteryje yra penki.

- Ar klasterio dalyviai turi mokėti nario mokestį?

- Taip, kadangi klasteris sukurtas asociacijos pagrindu yra nario mokestis, bet mes padarėm jį šiek tiek skirtingą: viešajam sektoriui – mažesnis, privačiam verslui – didesnis. Kai priėmėm nario mokestį litais, tai viešasis sektorius turėjo mokėti – 300 litų, o privatus – 500 litų. Mes įsikūrėm tik vasario mėnesį, o startavom šiais metais.

- Ar klasterį galima vadinti tarsi pagalbininku verslininkams?

- Klasteriai Lietuvoje yra susikūrę asociacijų pagrindu bendrai rinkodarai. Klasteris duoda stogą verslo subjektams ir viešajam sektoriui. Kiekvienas jų dirba savo versle – tas turi restoraną, tas turi laivą, tas rūko žuvį, o tas dar kažką daro – bet dėl to, kad yra pamario turizmo klasteryje papildomai gauna užsakymų. Mes jų pilnai aprūpinti dar nesugebame ir turbūt taip ir nebus.

- Kokie artimiausi Jūsų veiklos planai čia, Drevernoje? Kokie dar iššūkiai laukia?

- Dabar ką man reikia padaryti, stipriai užsukti pamario turizmo klasterį, nes žinau, kad tam man reikės dar poros metų. Daugiau tokių didelių iššūkių kaip ir neturiu. Pamario turizmo klasteris turi būti įdomus, o kad jis būtų įdomus, aš turiu medžioti įdomius komponentus. Ir vėl savanaudė, ir vėl ekonominiai išskaičiavimai (juokiasi). Ir vyrą susiradau tik pagal išskaičiavimus (juokiasi). Visiškai. Nes aš gyvenau Pasvalio krašte ir taip toli iki tos jūros būdavo kiekvienais metais važiuot. Ir sakydavau: „Kai užaugsiu jau tikrai gyvensiu prie jūros“. Su vyru susipažinau studijų metais šokiuose ir kai jis sako: „Aš iš vėžaičios“. Vėžaičia prie pat Gargždų! Jamam(juokiasi).

- Kaip gimė edukacinės programos „Žuvies kelias“ idėja ir ar tai susiję su pamario turizmo klasteriu?

- „Žuvies kelias“ kaip edukacinė programa startavo praėjusiais metais. Mes ją sukūrėme ne dėl klasterio. Edukacinė programa buvo kuriama naujai statomam laivui, kadangi jis neturėjo būti kaip eksponatas, jis turėjo dirbti. Dėl laivo ir sugalvojom, kad reikia padaryti edukacinę programą, kuri sujungtų ir sodybą, ir muziejų, ir etnografinį ansamblį, ir parodytų, kad čia – žvejų kaimas. Mes vaišiname žuviene, pristatome tautinį kostiumą ir detales, mokom Mažosios Lietuvos kalbos – kaip vadinasi žuvys, žvejas, kalvis ir t.t. Kai startavome su programa, buvome dar nepastatę laivo, tai paprasčiausiai plukdėme kitais laivais, bet laivo statyba vyko Drevernos mažųjų laivų uoste, todėl vykdavo ir to laivo statybos pristatymas. Šią edukacinę programą pavadinom „Žuvies keliu“, nes labai užsikabinom už biržiečių „Alaus kelio“. Pagalvojau, kad nei Šilutė, nei Nida neturi „Žuvies kelio“, tai mes būsim paskutiniai durniai, jei to neišnaudosim (juokiasi). Sukūrę edukacinę programą iš karto jos pavadinimą užpatentavom.

- Kas buvo sunkiausia bandant suburti verslininkus?

- Gavosi toks uždaras ratas – turistams nėra dėl ko važiuoti, o verslininkams nėra dėl ko daryti. Sakau: „Aišku, tada turi pirmiausiai startuoti viešasis sektorius, jis turi sudalyvauti labai daug projektų, kad turistai turėtų čia dėl ko važiuoti, bet jūs (verslininkai – DELFI) paraleliai turite daryti apgyvendinimo paslaugas. Tai, kur eina pinigai. Į viešąjį sektorių pinigai nenueis. Jūs turite sukurti svečių namus, restoranus, laivų nuomą – visas paslaugas, už kurias jūs, naudodamiesi viešąja infrastruktūra, imsite pinigus ir iš to gyvensite“.

Jiems tai reikia priminti kiekvienais metais, reikia nuolatos kalbėti.Reikia kviesti žmogų iš šalies, kad kaip tas žmogus iš Vilniaus, kuris pasakytų, kad ji šneka teisybę. Dar užkrečia geras kaimyno pavyzdys: „Tam rupūžiokui gerai sekasi, o dabar jis yra klasteryje ir jam sekasi dar geriau. Jei jis pardavinėja žuvį, tai man irgi reikia pardavinėti žuvį. Jei kaimynas verda žuvienę, tai aš irgi galiu išvirti ir dar skanesnę, ir pigiau parduoti“. Jei kaimynas susitvarkė sodybą, tai jau ir kitas pradeda tvarkyti. Ir dabar jau prasideda geometrinė progresija.

- Iš pradžių vietiniai verslininkai į klasterį, kaip pati minėjote, žiūrėjo atsargiai. Kaip yra dabar?

- Sulaukiame atsiliepimų. Yra toks verslininkų požiūris: „galėtų būti geriau ir visko daugiau“. Aš jiems sakau: „Palaukit, ne iš karto viskas, pirmiausiai ir patiems reikia daugiau iniciatyvos ir pasiūlymų“. Dabar praktiškai gaunasi, kad mes knaisiojamės po jų tinklalapius ir ieškome, ko jie mums nepasakė. Tai dar yra tik pati pradžia, tik sėkmingas startas.

- Įsivaizduojate, kaip Dreverna atrodys po penkerių metų?

- Aš jau prieš dešimtmetį, kai stovėjau ant scenos kultūros namuose, galvojau, kad reikia gero kelio, nes tada buvo toks siauras Prūsijos keliukas, apsodintas medžiais ir dar asfaltas išlaužytas. Išrovė tuos medžius, išplatino kelią, jau vien atvažiavimas geras. Tada galvojau, kultūros namai turėtų susitvarkyti parduotuvę, turėtų būti geras baras, gera rekreacinė prieplauka, kur gražios jachtos suplaukia. Drevernoje jau turim tą mažųjų laivų uostą, bet aš tikiuosi, kad dar atsiras toks jaukus, gražus viešbutėlis, vyno restoranas. Čia yra labai mažai šiltų dienų, tai reikia tokių paslaugų, kurios teiktų jaukumą, kad atvažiavęs į pasimatymą ar pabūti prieplaukoje, ar paplaukęs turėtum galimybę išgerti karšto vyno taurę, karštos kavos, labai reikėtų žuvies restoranėlio.

Ačiū už pokalbį.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – sukurti augimui ir konkurencingumui palankias aplinkos sąlygas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

DELFI naujienos

Apie tai kalbėti bijoma: problemos, su kuriomis susiduria visų profesijų žmonės (2)

Emociniai sutrikimai, dvasinės problemos, pakrikusi psichinė sveikata – bėdos, apie kurias šiandien kalbėti vis dar nejauku.

Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu! (12)

Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.