Dirba tobulą darbą: kai kurie stebėdami net apsiverkia

 (5)
Prieš penkerius metus pirmieji klounai aplankė sergančius Lietuvos vaikus. Tuo metu atsargiai beldėsi į palatos duris ir tikrai ne visada žinojo, kas laukia už jų. Dabar organizacijai „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ priklausantys gydytojai klounai jau yra aplankę tūkstančius vaikų ir netgi keliauja į „karštuosius“ Europos taškus: žmonėms nuotaiką jie skaidrino ir Ukrainoje, ir Palestinoje.
"RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai" Palestinoje
© Organizatorių archyvas

Per penkerius veiklos metus organizacijai pasisekė išauginti tris gydytojų klounų kartas. Gimus trečiajai, susibūrė dabartinė gydytojų klounų komanda. 2013 m. „Raudonos nosys“ tapo tarptautinės organizacijos „Red Noses Clowndoctors International“ (RNI) nariais, o tada jau kilo ir reikalavimai. Pasirodo, kad klounas privalo ne tik vaidinti, bet ir nuolat tobulinti savo muzikinius ar žongliravimo įgūdžius.

„Mes dar esame jauni, nors tokiais ir nesijaučiame: lyginant su austrais, kurie dirba šioje srityje daugiau nei 20 metų ir turi arti šimto klounų, mes su penkerių metų patirtimi ir 9 klounais gal ir neturime tiek daug žinių. Nepaisant šių skaičių, tarptautiniu lygiu atrodome ne taip ir prastai“, – pasakojo viena organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ įkūrėjų, vadybininkė Viltautė Žemelytė, kuri atsakė į DELFI klausimus ne tik apie veiklą Lietuvoje, bet ir apie tarptautinį bendradarbiavimą bei raudonų nosių keliones.

Per 2014 m. gydytojai klounai aplankė beveik 8 tūkst. vaikų, suorganizavo beveik 300 vizitų į ligonines ir kitas įstaigas.

– Kai kam klounai asocijuojasi su siaubo filmais, kitiems – su primygtiniu cukraus vatos siūlymu cirke. Kaip savo klounus pristatote jūs? Kas jie tokie?

– Klounas pirmiausia yra charakteris, personažas. Priešingai nei daug kas įsivaizduoja, tai nėra ryškus makiažas ar pats ryškumas. Tai – personažas, kuriame išdidinamos visos žmogaus charakterio savybės. Kažkuris mūsų lektorių sakė, kad klounas – žmogiškumo esencija, žmogaus išgryninimas su visu jo gėriu ir visomis klaidomis, dideliu entuziazmu. Tai – visa tai, kas yra žmogus, tik padidinta 200 proc.

Kai aktorius nusprendžia tapti klounu, jis turi priimti save tokį, koks yra, ir daug dirbti su savimi, siekdamas atrasti įvairiausias savo emocijas ir charakterio savybes. Vėliau atrasti ir sukurti charakteriai valomi, taip pat prisideda triukų, akrobatikos, griuvinėjimų, žongliravimo, lėlių teatro, muzikos, dainavimo mokymasis. Tai prideda charakteriams daug spalvų.

Klounas turi būti atviras ir viską priimantis aplinkui, nes jis pakliūva į pačias įvairiausias situacijas, turi jas perprasti, įvertinti, o tada padėti joms pasikeisti: klouno užduotis yra pakeisti situaciją iš stresinės į lengvesnę, iš konflikto – į pozityvesnę, iš liūdnos – į šviesesnę. Reikia pajausti, ko toje palatoje trūksta: o gal tam vaikui reikia išvaryti kažką iš palatos? Džiaugsimės, jei gydytojo klouno išvarymas taps vaiko pergale, juk gali būti, kad ji tą dieną vienintelė.

Kartais būna, kad klounai užsuka į reanimaciją, o ten – vaikas be sąmonės, tik tėvas šalia: vėlgi klounui reikia išlikti jautriam ir nustatyti, kaip reikia elgtis, kad situacija toje palatoje pakistų. Kartais to reikia vaikui, kartais – jo tėvui, gydytojui ar net šalia esančiai valytojai. Bendraujame su visais žmonėmis, kuriuos aptinkame palatoje.

– Kokius gydytojų klounų personažus esate sukūrę?

– Mūsų klounai yra labai paprasti, beveik be makiažo, neryškiais rūbais. Tiesa, ne visi. Turime vieną „pačią gražiausią pasaulyje“ klounę, mėgstančią būti dėmesio centre, įsivaizduojančią, kad ją myli visas pasaulis. Aišku, ji ir pati myli visus, tačiau svarbiausia, kad ji pati būtų mylima – kitaip gi būti negali. Kaip ir priklauso, ji turi labai gražią suknelę, padailintą blizgučiais.

Kitas klounas – žmogus, kuris visą gyvenimą praleido vienas miške. Blankiais rūbeliais pasipuošęs, jis visada atvažiuoja į ligoninę pas vaikus ir nustemba: kiek daug ten visko įdomaus ir keisto.

Klounas Kazimieras – berniukas iš licėjaus. Jis labai kuklus, visada pasimeta prie mergaičių, nors visada yra pasitempęs, apsiavęs baltomis kojinytėmis iki kelių, su kepuryte.

Tarp personažų yra ir senmergė mokytoja, kuri labai nori meilės, tačiau niekam to neprisipažįsta ir nepasakoja. Ji dažnai patenka į tas situacijas, kuriose labai pasimeta. Kai tik pasimeta, taip ir supyksta, kad pasimeta.

Personažai laikas nuo laiko keičiasi, nes aktoriui pradeda patikti kas nors naujo. Tada prie charakterio prisideda naujų spalvų.

– Keliaujate ne tik po Lietuvos ligonines, buvote ir Palestinoje, ir Ukrainoje. Ką veikėte tose šalyse?

– Abiejų kelionių tikslai buvo labai skirtingi. Pirmoje kelionėje į Ukrainą dalyvavo tarptautinė komanda, kurios pagrindas buvo dvi Lietuvos klounės ir projekto koordinatorė Indrė Vileitė, taip pat dalyvavo klounai slovakas ir čekas. Visi jie keliavo į Ukrainos sostinėje Kijeve esančias vidaus pabėgėlių stovyklas. Jie ten buvo pora savaičių ir vedė kūrybines dirbtuves, pristatė keletą pasirodymų žmonėms, palikusiems Ukrainos rytines teritorijas.

„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ Ukrainoje
„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ Ukrainoje
© Organizatorių archyvas

Norint įsivaizduoti kontekstą, retas kuris jų turi darbą, visi gyvena amžinoje įtampoje ir strese. Mūsų kelionės tikslas buvo pasiūlyti jiems smagią veiklą, padedančią atsipalaiduoti ir kiek apraminti susikaustymą ir didelę įtampą, kilusią iš netikrumo ir nežinojimo dėl ateities.

Dirbome vietinėje pabėgėlių stovykloje, įrengtoje vieno verslininko atiduotame verslo centre. Ten buvo iš anksto paskelbta, kad žmonės gali ateiti ir dalyvauti klounų organizuojamuose pasirodymuose ir kūrybinėse dirbtuvėse, prisirinko labai daug norinčiųjų. Kaip visada viskas prasidėjo nuo klounų prisistatymo, vėliau vyko pasirodymas, dar vėliau visi pakviesti į kūrybines dirbtuves, kurių pagrindinė tema buvo „Kelionė namo“. Vaikai, dalyvavę kūrybinėse dirbtuvėse ir išmokę labai paprastų cirko numerių, spektaklyje atrodė stebuklingai: atlikdami įvaldytus triukus, vėl patikėję, kad gali kažko išmokti ir kažką veikti, jie atrado paprastumo magiją ir gal net rado kelią namo. Pasirodyme dalyvavo ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės, vaikus atvedę į kūrybines dirbtuves.

„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ Ukrainoje
„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ Ukrainoje
© Organizatorių archyvas

Aktoriai iš Ukrainos grįžo pavargę ir susigraudinę: ukrainiečiai vis dar keliauja į namų pusę – rytus – pažiūrėti, kaip laikosi jų namai. Kai kurie jų džiaugiasi radę išmuštą tik vieną langą – o gal dar galės grįžti į tikrus namus... Ten nukeliavę klounai pabandė išmušti užgniaužtų emocijų kamščius, surasti ir paskatinti pozityvias emocijas. Tiesa, ten rengiamės važiuoti vėl, tik trauksime arčiau rytinių zonų, kur daugiau pabėgėlių stovyklų.

Šį projektą per ES „Kūrybiško Europos“ programą finansavo „Red Noses Clowndoctors International“ – skėtinė organizacija, kuriai mes priklausome ir kuri vienija dešimtyje šalių įsikūrusias gydytojų klounų organizacijas.

– Ką veikėte Palestinoje?

– Rugsėjo pradžioje komanda, sudaryta iš trijų klounų ir manęs – kuratorės bei koordinatorės, vykome į Palestiną pasikeisti savo patirtimi. Taip sugalvojome dėl to, kad mūsų motininei asociacijai priklauso ir gydytojų-klounų komanda Palestinoje, tačiau jie labai retai atkeliauja į mūsų bendras kūrybines dirbtuves, retai kas užklysta ir į tą šalį. Negana to, į šalį patekti labai sunku, dar sunkiau iš jos išvažiuoti.

Iš antro bandymo Užsienio reikalų ministerijoje gavome finansavimą šiam projektui ir surengėme „klounų mainus“. Tai gana įprasta praktika: skirtingos klounų grupės vyksta į svečias šalis ir dalijasi savo patirtimi, kartu lanko ligonines.

Teko patirti, kad valstybinėse šios šalies ligoninėse labai daug vaikų, dvigubai daugiau tėvų. Tada ir pasijuto lietuviškos ir Palestinos ligoninės skirtumai: čia vaidiname keturiems – šešiems žmonėms palatoje, ten teko vaidinti dvidešimčiai. Ligoninėse aplankėme apie 200 vaikų, dar dvigubai tiek – tėvų. Grįžome su mintimi, kad sergantis vaikas Lietuvoje ir sergantis vaikas Palestinoje yra sergantis vaikas, o galiausiai – tiesiog vaikas. Jie visi pažįsta tam tikrus universalius kodus, o juokas – vienas jų.

Palestiniečiams buvo labai svarbu pamatyti, kad gydytojų klounų veikla užsiima ir užsieniečiai – ne tik savi. Tikiu, kad po mūsų vizito Palestinos ligoninėse tenykščius gydytojus klounus vertins geriau ir lengviau įsileis į ligonines, pripažins ir pažins, nes nuvykę surengėme ir viešinimo akciją, kurioje pasakojome ne tik apie Lietuvą, bet ir apie gydytojus-klounus ir ką jie veikia Palestinoje. Tikiuosi, kad Palestinos komandai tai pridėjo pasididžiavimo savimi, įkvėpė. Labai norėtume, jog kitais metais palestiniečiai atvažiuotų į Lietuvą: kartu rengtume seminarus, kūrybines dirbtuves ir drauge eitume į ligonines, nes galime daug pasimokyti vieni iš kitų.

– Lietuvoje dirbate jau penkerius metus, esate gana gerai žinomi. Kaip buvo pačioje veiklos pradžioje: ar buvote priimti maloniai?

–Vaikų ligoninė yra labai atsargi ir labai jautri vieta, kurioje yra ir labai sunkių ligonių. Gydytojų darbas yra gydyti, o tai – sudėtingas procesas, reikalaujantis ir poilsio režimo, ir higienos kontrolės. Suprasdami tai, pačioje pradžioje susitikome su ligoninės administracija. Kalbėjomės ir aiškinome, koks mūsų tikslas, ką mes darysim, ko norime, kaip viskas bus atlikta.

Atsakinga atranka – gydytojų nešama atsakomybė: reikia griežtai atsirinkti tarp visų, siūlančių pagalbą, nes tikrai ne visi norintys gali padėti. Eksperimentuoti su vaikas negalima, nes jiems labai lengva pakenkti. Kai jau praėjome ligoninės administracijos atsargumo filtrą, buvome priimti gana šiltai, tačiau teko susipažinti su gydytojais ir seselėmis, kurie pačioje veiklos pradžioje į mus irgi žvelgė atsargiai.

Pirmaisiais veiklos metais ėjome ne į visus Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės skyrius, tačiau palaipsniui mus įsileido vis daugiau jų, o dabar jau lankomės ir infekciniame skyriuje, kur su vaikais bendraujame tik per langą. Keliaujame beveik į visus, ir gauname daug gerų atsiliepimų dėl savo veiklos: daugelis ligoninės personalo darbuotojų ir net patys vaikai klausia, kada mes grįšime. Netgi gauname rekomendacijų, kuriuos vaikus reikėtų būtinai aplankyti: skyriaus priežiūros poste mums iškart pasako, kad kažkurioje palatoje šiandien berniukas labai liūdnas arba kitas jau tuoj keliaus į operaciją, gal verta jam nuimti dalį įtampos pajuokaujant.

– Kiek ligoninių aplankote ir ką dar veikiate?

– Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės skyrių veiklos pradžioje aplankydavome kartą per savaitę, o dabar ten lankomės keturiskart. Apeiname visą ligoninę, kurioje vienu metu būna apie keli šimtai vaikų. Be to, kiekvieną pirmadienį lankomės Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo Vaikų skyriuje, o kas antrą ketvirtadienį važiuojame į Kauno klinikų Vaikų kliniką ar Klaipėdos vaikų ligoninę.

Taip pat turime keletą projektų. Vienas jų – „Cirko pacientas“, kuris jau trečius metus vyksta vaikų sanatorijose. Šio projekto metu keliaujame pas vaikus, kurie patiria ilgą sveikimo procesą po įvairiausių susirgimų, traumų ir kurį laiką būna atskirti nuo savo įprastos aplinkos. Kūrybinių dirbtuvių pabaigoje jie, pasirodydami ant scenos, pamato, kad gali kažką išmokti ir sužavėti žmones. Jie kuria stebuklus, tuo pačiu – atsipalaiduoja.

Pavyzdžiui, visai neseniai buvome vaikų pulmonologijos skyriuje „Valkininkų pušelė“. Ten net seselės ir auklytės stebėjosi bei negalėjo patikėti, kad vaikai taip maloniai elgsis ir bendradarbiaus, kad paaugliai pamirš savo maištingas asmenybes ir nustos provokuoti. Jos tvirtino, kad gydytojai klounai sutelkė sanatorijos bendruomenę.

Dar vienas projektas – spektaklis „Keliaujantis klounų orkestras“, skirtas proto negalią turintiems vaikams. Tai – labai specifinė vaikų grupė, prie kurios dažnai nedrįsta artintis kiti menininkai, tačiau kartu tai yra pati nuoširdžiausia publika, kokią jie gali surinkti, įgyti, turėti. Kiek man tekę matyti, tarp klounų ir vaikų gimsta labai jautrus ir gražus santykis, kuris priverčia apsipilti ašaromis visus stebinčiuosius.

– Kaip atrodo gydytojas klounas po darbo dienos?

– Klounai pasakoja, kad po darbo dienos jie jaučia „gerąjį nuovargį“ – yra fiziškai pavargę, tačiau pasikrovę geros energijos. Vienas klounas yra neseniai pasakęs: „Koks nuostabus mūsų darbas: darai, kas patinka ir kas turi prasmę, už tai gauni atlygį. Mėgaujiesi ne tik pats, bet ir aplinkiniai žmonės džiaugiasi tuo, ką darai. Tikra svajonė, net išlepti gali.“ Aišku, būna ir prastesnių dienų, tačiau jos ne tokios dažnos kaip džiaugsmas dėl atliekamo darbo.

– Ką manote apie juoką?

– Čia labai rimtas klausimas: turime klounų darbo grupę pavadinimu „Juoko kultūros Lietuvoje kėlimas“. Apie 10-12 žmonių susirenkame ir kalbame, koks yra humoras Lietuvoje, kas mums jame nepatinka. Svarstome, ką galime padaryti, kad juoko kultūra Lietuvoje keistųsi. Manau, kad po kokių dviejų metų, padarę išvadas, galėsime imtis veiksmų.

Mes esame įsitikinę, kad juokas yra labai svarbus potyris – universalus, galintis atpalaiduoti ir padedantis išreikšti emocijas, tačiau Lietuvoje pastebime tendenciją, kad juoktis yra lyg vulgaru, lyg nepatogu. Pas mus per daug netikro juoko, apsimestinio, taip pat kupina banalaus ir labai pigaus juokinimo.

Norime, kad žmonės pamėgtų juoktis, nes, lietuviai, esame per rimti. Gal mums tokią įtaką daro tamsa ir šaltis? Jei mes daugiau juoktumėmės toje rudeninėje ir ilgai trunkančioje tamsoje, tai gal jaustumėmės geriau? O gal mums per daug rūpi, ką galvoja žmonės? O gal mes galvojame, kad, kai juokiamės, tai negražiai atrodome? Buvau kažkokioje diskusijoje, ir ten buvo prieita prie išvados, kad juokas – vulgarus dalykas. Tada man pasidarė skaudu, nes išties jis yra pati pozityviausia ir tyriausia, nuoširdi ir nesuvaidinama emocija.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – užtikrinti sveikatai palankią aplinką, stiprinti ir saugoti Lietuvos gyventojų sveikatą, užtikrinti kokybišką, prieinamą ir tvarią sveikatos priežiūrą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

DELFI naujienos

Apie tai kalbėti bijoma: problemos, su kuriomis susiduria visų profesijų žmonės (2)

Emociniai sutrikimai, dvasinės problemos, pakrikusi psichinė sveikata – bėdos, apie kurias šiandien kalbėti vis dar nejauku.

Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu! (12)

Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.