Auganti tendencija: mokiniai iš profkių graibstomi darbdavių

 (67)
Nors kai kuriems pasakyti, kad mokosi profesinėje mokykloje vis dar yra gėda, yra tokių, kurie didžiuojasi mokslus krimtę profkėje. DELFI kalbintas Aleksandras Mišuras teigė, nė kiek nesigailintis Vilniaus Turizmo ir prekybos verslo mokykloje baigęs kulinarijos kursus, ir džiaugiasi dirbantis mėgiamą darbą pagal savo specialybę.
© DELFI / Tomas Vinickas

DELFI atlikta apklausa atskleidė, kad visuomenės nuomonė apie mokslą profesinėse mokyklose – gerėja, beveik pusė apklaustųjų tvirtina, kad profesinės mokyklos nuvertinamos neteisingai – jos ne tik paruošia specialistus, bet ir suteikia galimybes įgyti naudingos praktikos, dirbti pas realius darbdavius.

Nors Aleksandras tvirtino, kad kai kuriems tai atrodo žema, apie 16 proc. žmonių teigė, kad mokytis profesinėse mokyklose nėra nieko žeminančio, nes reikia visokių specialybių darbuotojų. Beveik trečdaliui atrodo, kad kiekvienas mokytis turi ten, kur jam patinka, nesvarbu, ar tai universitetas, ar kita profesinė mokykla. Ir tik apie 9 proc. respondentų pareiškė, kad šiose mokyklose mokosi mažiau gabūs, į aukštojo mokslo įstaigas įstoti negalintys, ar tokiam mokslui neimlūs mokiniai.

Vietoje mokyklos suolo – realus darbas

Kasmet profesinis mokymas darosi vis populiaresnis, kelerius metus iš eilės į šias mokyklas įstoja 10 proc. daugiau mokinių nei ankstesniais metais. Artinant profesinį mokymą prie darbo rinkos, populiarėja pameistrystė – rengimas realioje darbo vietoje. Ši mokymo forma profesinių mokyklų mokiniams suteikia ne tik galimybę gauti daugiau praktikos, bet ir tapti tikrais savo srities meistrais.

„Iš tikrųjų pameistrystė gyvuoja jau labai seniai, tačiau buvo pamiršta ir galbūt kitaip vadinama. Jau prieš 500 metų buvo tam tikros taisyklės, kaip meistrai turėtų mokyti pameistrius. Dabar ši mokymo forma yra atgijusi ir reglamentuota teisiškai, nors dar nepakankamai“, - tvirtina Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktorius Mindaugas Černius.

Pameistrystė vis labiau populiarėja, iš viso jau mokosi apie 900 pameistrių. M. Černius sako, kad profesinių mokyklų mokiniai gali dalyvauti įprastoje mokymo įstaigos programoje, įgauti teorines žinias, bet tuo pačiu būti pameistriais ir iš karto, nelaukdami praktikos, dirbti konkrečioje darbo vietoje. Be to, pameistriais gali būti ne tik šių mokyklų mokiniai.

„Esmė ta, kad pameistrys mokosi neimituodamas, o realiai. Jis iš karto pradeda dirbti savarankiškai, padeda meistrui. Tai mokymasis kuriant pridėtinę vertę. Tas laikas gali būti įvairiai derinamas, pavyzdžiui, pusę dienos jis gali dalyvauti teoriniuose įmonės užsiėmimuose, stebėti, kaip, tarkime, prie staklių dirba įmonės darbuotojai, o po teorijos gali pats bandyti paleisti tas stakles ir su jomis dirbti. Taigi pusę laiko jis skiria teoriniams dalykams, o kitą pusę gali būti normaliu įmonės darbuotoju“, - sako M. Černius.

Gali ir pasilikti

M. Černius teigia, kad pameistrystė tinkama įgyti praktiškai visoms profesijoms, tačiau ne visi sutinka įdarbinti pameistrius: „Iš vienos pusės – pameistrys kuria pridėtinę vertę, iš kitos – darbdaviui tai yra našta. Juk jis turi finansuoti šią veiklą arba iš kažkur gauti finansavimą. Daugelis profesinių mokyklų finansuojamos iš biudžeto, todėl, jei su mokiniu sutariama, kad mokslas bus organizuojamas pameistrystės forma, iš karto turi būti ieškomas darbdavys, kuris gaus finansavimą.“

Jis pripažįsta, kad kai kurie darbdaviai nenori įdarbinti pameistrių, nes jiems turi skirti dėmesio ir laiko. Atsitinka ir taip, kad vienoje įmonėje paruoštus pameistrius nuvilioja kita įmonė, mokėdama jam didesnį atlyginimą. „Tokiai įmonei ne tik nereikia investuoti į pameistrius, bet ji gauna jau paruoštus meistrus. Dėl šios priežasties turėtų būti sukurta normali darbdavių skatinimo sistema, nes įtemptoje konkurencinėje aplinkoje tam laiko skyrę darbdaviai – pralošia“, - sako jis.

Inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius Gintaras Vilda teigia, kad vis dėlto daugelis įmonių mielai priima pameistrius, didesnėse darbuojasi apie 5-6 pameistriai: „Labai didelė įmonė pajėgi priimti kad ir visą suvirintojų kursą. Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet šiuo metu svarbiausia, kad ši mokymo forma būtų tinkamai reglamentuota. Darbo kodekse ruošiama įvesti pameistrio sąvoką, sudaryti sąlygas gauti pameistrio sutartis, nes dabar dažnai traktuojama, kad pameistrys – tiesiog įmonės darbuotojas.“

Pasirinkimo skalė inžinerinės pramonės asociacijos vienijančiose įmonėse yra pati plačiausia – mokiniai gali tapti suvirintojais, stalių operatoriais, gamybos logistais, šlifuotojais ir t.t. G. Vilda džiaugiasi, kad dažnai jie įmonėse lieka dirbti ir šis mokymas pavirsta ilgalaikiais darbiniais santykiais.

Tobulinasi ir mokytojai

„Kaip taisyklė, visada atsiranda nemotyvuotų pameistrių, tačiau jei dėl kažkokios priežasties mokinys motyvaciją prarado, išmintingi įmonės vadovai ar meistrai visada gali motyvuoti papildomai. Nors tai yra finansinė investicija, kurią galima tiksliai pamatuoti pinigais, darbdavys taip pat tikisi gražių, ilgalaikių santykių“, - sako G. Vilda.

Anot jo, pameistrio darbas yra apmokamas, todėl tokių nemotyvuotojų nėra daug. Be to, verslo bendrovės ne tik aktyviai prisideda prie būsimų darbuotojų ruošimo, bet ir priima pasitobulinti profesijos mokytojus. Laikinai tapę pameistriais jie susipažįsta su savo mokinių darbo aplinka, kylančiais iššūkiais.

„Manau, kad Lietuvoje vyrauja blogas požiūris ne į profesinį mokymą, bet apskritai į profesinį darbą. Daugelis bando mokytis aukštosiose mokyklose, kad po to būtų saugūs ir nors žino, kad dirbs darbininko darbą, jaučiasi saugesni turėdami aukštąjį išsilavinimą. Gal prestižą sumenkina ir tai, kad darbininkams sunku gauti atlyginimą, kurio norėtųsi“, - svarsto M. Černius

G. Vilda tikisi, kad pameistrystės diegimas pagerins profesinio mokymo įvaizdį ir sako, kad bent kol kas einama teisinga linkme: „Profesinis mokymas jau nebėra toks, koks buvo prieš 10 metų – 100 procentų, kad profesinio mokymo įvaizdis pagerės. 2007-2013 metais valstybė itin daug investavo į šį mokymą, buvo stipriai modernizuoti profesinio mokymo centrai, aprūpinti moderniausia įranga, todėl tikrai galima paruošti gerus specialistus.“

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš svarbiausių NPP programos tikslų – švietimo kokybės gerinimas. Modernizuojamos mokyklos, kuriamos naujos elektroninės mokymo priemonės, daugiau dėmesio skiriama tokioms gyvenime reikalingoms kompetencijoms kaip kūrybiškumas ir verslumas ugdyti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

DELFI naujienos

Apie tai kalbėti bijoma: problemos, su kuriomis susiduria visų profesijų žmonės (2)

Emociniai sutrikimai, dvasinės problemos, pakrikusi psichinė sveikata – bėdos, apie kurias šiandien kalbėti vis dar nejauku.

Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu! (12)

Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.