Vestuvių planuotoja: už pasaką Italijoje lietuviai negaili ir 50-100 tūkst. eurų

50 – 100 tūkst. eurų – tiek lietuviai negaili savo vestuvėms saulėtoje Italijoje. Tačiau vestuvių planuotoja Olga Raškauskienė, rengianti tuoktuvių šventę tik šioje šalyje, skuba paneigti mitus: kelti vestuves Apeninų pusiasalyje gali sau leisti ir vidutines pajamas gaunantis lietuvis. „Jei pora gali sau leisti kelti jas Lietuvoje, tikrai gali ir Italijoje“, - atskleidžia šypsodamasi.

Pačios vestuvės tapo baisiu nusivylimu

Pati Olga vestuvių planuotoja jau dirba 4 metus. Nors anksčiau niekada nebuvo nei apie tai galvojusi, nei svajojusi, nuosavo vestuvių verslo idėja jai kilo iš savo karčios patirties, kurią iki šiol moteris pasakoja su šypsena veide, tačiau ir su juntamu kartėliu.

„Buvo mūsų su vyru sužadėtuvės ir jis sako man: žinai, aš nenoriu tų tradicinių lietuviškų vestuvių su visom tom nesąmonėm, nenoriu tiek žmonių ir panašiai. Tuomet aš jam pasiūliau nuvažiuoti į vieną vietą Italijoje, kurią labai mėgstu, ir nusprendėm tuoktis ten. Kreipiausi į italę, nes reikėjo žmogaus vietoje, kuris žinotų viską, bet vestuvių dieną pasigailėjau. Pasigailėjau, nes viskas vyko išvirkščiai – nuo pat pradžių. Jau žengiant prie altoriaus, mums pasakė: žinot, mes dar negavom leidimo iš vyskupijos tuoktis“, - prisimena Olga.

Išėjus iš bažnyčios turėjom gauti smagią mašinytę – tokį seną fiatą, o mes išeinam ir jos nėra. Ir sako man: žinai, neužsivedė, nedavažiavo iki to kalno. Supratau, kad tai nėra apie ką svajojom. Ir vienas pagrindinių dalykų vestuvėse – profesionalus fotografas, kuris turi pasakyti kaip ir kur stovėti, ką daryti, nukreipti tinkama linkme, kad rezultatas būtų superinis. Deja, aš šito neturiu. Iš viso. Fotografas buvo, bet jis buvo toks prastas, kad baisu buvo pažiūrėti į nuotraukas.

Olga Raškauskienė

Tuo metu atrodė, kad viskas slysta iš rankų, svajonių santuoką pora įsivaizdavo būtent toje Italijos bažnyčioje, o susituokti joje oficialiai negalėjo. „Žengiant iki altoriaus galvojau – kas bus tas bus, ir tada atvežė tą leidimą, kažkaip sugebėjo gauti. Išėjus iš bažnyčios turėjom gauti smagią mašinytę – tokį seną fiatą, o mes išeinam ir jos nėra. Ir sako man: žinai, neužsivedė, neprivažiavo iki to kalno. Supratau, kad tai nėra apie ką svajojom. Ir vienas pagrindinių dalykų vestuvėse – profesionalus fotografas, kuris turi pasakyti kaip ir kur stovėti, ką daryti, nukreipti tinkama linkme, kad rezultatas būtų superinis. Deja, aš šito neturiu. Iš viso. Fotografas buvo, bet jis buvo toks prastas, kad baisu buvo pažiūrėti į nuotraukas“, - pasakoja ji.

Tik vėliau, pradėjusi dirbti pati vestuvių versle, Olga suprato, jog fotografams įsidėti ne savo nuotraukas į portfolio – ne toks jau retas nutikimas Italijoje. Apskritai, italų mentalitetas visiškai kitoks nei lietuvių, tai stipriai juntama ir darbiniuose ryšiuose, todėl Olga galėtų nesustodama pasakoti, kokių išdaigų jie yra iškrėtę.

Įsivaizdavo kaip rojų, tačiau realybė buvo kitokia

Italija Olgą sužavėjo, kai jai buvo vos trylika. Atvykusi su tėvais, mergaitė įmetė porą monetų į fontaną, nes žinojo – čia tikrai sugrįš. Jau po trijų metų mergina išvyko į Neapolį pagal mainų programą, tačiau gyvenimas nebuvo toks rožėmis klotas, kokio tikėjosi:

„Kai tik atvažiavau, atrodė, kad čia fantastika, viskas taip gerai, bet iš tikrųjų nėra jokios romantikos. Po mėnesio supratau, kad negaliu čia gyventi, nes man trūksta palaikymo, mano šeimos ir mintys sukasi tik apie tai, kaip čia išgyventi. Patekau į aplinką, kur niekas net angliškai nekalbėjo, todėl supratau, kad turiu mokytis italų kalbos, turėjau kovoti už save“, - prisimena ji.

Kai trečią kartą grįžau, o grįžau galvodama, kad kursiu ten gyvenimą, supratau, kad tai ne man. Tu pamatai tą pačią vietą jau visai kitomis akimis. Supratau, kad nei man tinka italas vyras, nei tas miestas – megapolis, nes jame pasimetu, aš esu ne aš. Pačiam Neapolyje yra vien 3 mln. žmonių, aplink dar 2 mln. – tai kas tu ten esi? Niekas.

Olga Raškauskienė

Italija moterį žavėjo įspūdinga gamta ir vaizdais. Nors nebuvo lengva pritapti, nemokant kalbos, studijų Lietuvoje metu, ji vėl ryžosi išvyktį į šią šalį. Olga buvo įsitikinusi, kad tikrai norės ten ir pasilikti, kurti verslą, tačiau buvo visai ne taip:

„Kai trečią kartą grįžau, o grįžau galvodama, kad kursiu ten gyvenimą, supratau, kad tai tikrai ne man. Tu pamatai tą pačią vietą jau visai kitomis akimis. Supratau, kad nei man tinka italas vyras, nei tas miestas – megapolis, nes jame pasimetu, aš esu ne aš. Pačiam Neapolyje yra vien 3 mln. žmonių, aplink dar 2 mln. – tai kas tu ten esi? Niekas.“

Moteris grįžo į Lietuvą, nors suprato, kad Italijos paleisti ji irgi nenori. Gimtinėje Olga sutiko savo vyrą, su kuriuo susilaukė trijų vaikų ir kuris suteikė jai įkvėpimo. „Mano vyras yra verslininkas, kuris nenorėjo žmonos, sėdinčios prie puodų, ir jis pakeitė mano nuomonę, pasakė, kad visgi galiu kurti verslą čia, savo šalyje, kur gimiau, bet dirbti Italijoje. Galėjau juk čia Italiją atvežti, nes net nebuvo tų parduotuvėlių, kuriose parduodama itališka duona, aliejus. Buvo daug erdvės, galėjau kad ir su tikru italu piceriją čia atidaryti“, - prisimena ji.

Vis dėlto karti savų vestuvių patirtis įžiebė vestuvių verslo idėją, tereikėjo nuo kažko pradėti.

Prieš pradėdama turėjo žengti skaudų žingsnį

Šiandien moteris juokdamasi pasakoja, kad atėjo į verslą visiškai „žalia“, neturėdama jokios patirties. „Gavau tik porą patarimų iš vyro, kuris labai greit mane „paleido“ – ir daryk ką nori“, - nusijuokia. Tris vaikus turinti Olga pripažįsta, kad vis dėlto savo verslą paskatino kurti ne tik nevykusi jos vestuvių patirtis, bet ir motinystė:

„Dekretinės buvo gan ilgos, pradėjome su vaiku lankyti vaikų užsiėmimus. Ten buvo 6 mamos – ir visos susietos su mažu verslu, o viena būtent su vestuvėmis. Ji paskatino tą žingsnį padaryti anksčiau, nei kada vaikas pradėtų eiti į darželį, sakė – tavo vaikas tau netrukdo, tai tik pliusas.“

Paraginta Olga pradėjo važinėti į Italiją, metus bendravo vien su tiekėjais, mezgė ryšius, ieškojo gražių vietų ir bažnyčių, bendravo su vietiniais verslininkais. Vėliau moteris ryžosi itin skaudžiam žingsniui: „Aš paskelbiau bloge savo vestuvių nuotraukas, nors man tai buvo labai asmeniška, labai jautru ir tiesiog parašiau, kad yra galimybė kelti vestuves Italijoje, visos tuoktuvės yra oficialios, tai nėra tik perpardavimas viešbučių vestuvių paketo ir jos būtų pasakiškos“, - atskleidžia ji.

Visai netrukus ji iškėlė pirmąsias vestuves. Nors vestuvių verslas saulėtoje Italijoje skamba kaip svajonių darbas, Olga juokiasi, kad tai anaiptol nėra taip paprasta ir per kiekvieną šventę tenka prarasti daug nervinių ląstelių. Per jos darbo patirtį įvyko tokių kuriozų, dėl kurių moteriai norisi ir juoktis, ir verkti, ar tiesiog garsiai kvatotis. Verslininkė juokiasi, kad su viena nuotakų galvojo netgi rašyti knygą, kadangi dėl italų aplaidumo Italijoje juos teko sutuokti net tris kartus.

„Buvo patvirtina, kad dokumentai bažnyčiai bus laiku, tačiau vestuvių dieną jie neatvyko. Tada tikrai pagalvojau, kad aš sugadinau jiems šventę, negaliu jų sutuokti. Gerai, kad pasitaikė pasaulietiškas kunigas, kuris pasakė: „Turbūt padaryti tie dokumentai, tiesiog nespėjo ateiti. Aš jus sutuoksiu, bet sodelyje tik, nes bažnyčioje negaliu.“ Ir iš tikrųjų sutuokė avansu, buvo kaip palaiminimas jaunųjų, tada civilinės tuoktuvės ir po dviejų dienų, kai buvome dar Italijoje – atėjo ir dokumentai. Taigi dar keliavome į bažnyčią keliese ir buvo taip jautru, jaunieji verkė, tada supranti, kad viskas gerai, viskas įvyko, viską padarėme. Iššūkis buvo nerealus, bet dabar iki šiol juokiuosi, kad sutuokiau juos tris kartus“, - nestokoja geros nuotaikos.

Italų darbo ypatumai ir stereotipai

Pasakoti apie italų darbo ypatumus Olga galėtų neužsičiaupdama. Per ketverius darbo metus ne kartą teko įsitikinti, kad jie pasaulį ir darbą tiesiog suvokia visiškai kitaip nei lietuviai, nors iš pradžių tai buvo tikrai nelengva.

„Didžiausias iššūkis, aišku, buvo suprasti, kaip kovoti su italų mentalitetu. Ir iki šiol kovoju su tais iššūkiais, bet kaskart skirtingi dalykai išlenda. Ką bepasakytum – tai nereiškia, kad taip ir bus. Jiems nesvarbūs pinigai, kad daugiau gali sumokėti. Pasiūlai daugiau, o jam nesvarbu, nes šiandien, pavyzdžiui, jo sūnėno gimtadienis – ir tu daryk, ką nori, gali ieškoti kito tiekėjo“, - sako ji.

Didžiausias iššūkis, aišku, buvo suprasti, kaip kovoti su italų mentalitetu. Ir iki šiol kovoju su tais iššūkiais, bet kaskart skirtingi dalykai išlenda. Ką bepasakytum – tai nereiškia, kad taip ir bus. Jiems nesvarbūs pinigai, kad daugiau gali sumokėti. Pasiūlai daugiau, o jam nesvarbu, nes šiandien, pavyzdžiui, jo sūnėno gimtadienis – ir tu daryk, ką nori, gali ieškoti kito tiekėjo.

Olga Raškauskienė

Olga atskleidžia, kad italai žiūri į kiekvieną klientą trumpalaikiškai, jie nesupranta, kad jei viskas įvyks puikiai, nebus jokių nesklandumų, pora norės grįžti į tą pačią vietą po 5, po 10 metų švęsti savo vestuvių metinių ir kad kiekvienas klientas gali atnešti jų verslui dar daugiau pinigų.

„Pavyzdžiui, tu pasakai, kad servetėlės turi būti juodos su baltais taškiukais, o paskutinę minutę pamatai, kad jos baltos su kažkokiais juodais krapaliukais, nes jiems jokio skirtumo, ar raudonas, ar geltonas, jie to nesupranta. Todėl visur visur reikia tvirtos rankos“, - sako ji.

Verslininkė taip pat susidūrė su keista italų švenčių tendencija – šventė turi vykti tik iki 24 valandos vakaro ir ne daugiau: „Italai nesupranta, kodėl žmonės turi švęsti iki rytoj. Niekaip. Pas juos vidurnaktis, atpjauna jaunieji tortą ir vos gero. Visi išsilaksto ir nėra tokio klausimo, kur dar nueiti, kur dar pasilinksminti. Ne visada tai yra išsprendžiama, kad ir kaip besistengčiau, bet jei neleidžia ar tai išpučia biudžetą iki kosminių kainų, tiesiog ieškom kitos vietos.“

Moteris juokiasi, kad visi stereotipai apie italus yra absoliučiai teisingi. Jie ne stipriai atsipalaidavę, bet ir amžinai vėluoja. Nors Olga duoda jiems laiko pagalvę – jei reikia paslaugos 15 valandą, pasako, kad jos reikės 12 valandą, jie vis tiek sugeba pavėluoti.

„Vienose vestuvėse turėjo būti senas kolekcinis fiatas 1940-ųjų metų. Kadangi jis neturėjo bagažinės, gale automobilio sutarėme pritvirtinti lagaminėlį su užrašu „Just married“, tik lietuviškai. Ir vestuvių dieną aš laukiu laukiu, o automobiliuko kaip nėr – taip nėr. Ir svarbiausia, kad ne jie man skambina, o aš. Sako man: sprogo variklis. Sakau: tai man paskambinti, pranešti nereikia? Supratau, kad neturiu mašinos, kur man ją dabar rasti...O ji dar buvo tokios mėtinės spalvos, o mes giliame Italijos kaime“, - patirtą šoką pamena ji.

Galiausiai Olgai pavyko labai greitai rasti tų pačių metų fiatą ir nors buvo pranešta, jog jis bus šviesiai mėlynos spalvos, atvažiavo tamsiai mėlynos spalvos fiatas su ryškiai raudonu salonu. Lagaminėlis buvo nepritvirtintas, todėl moteris turėjo greit suktis ir sugalvoti, kaip jį pritvirtinti. „Net gėda prisipažinti, kaip pritvirtinau...Fotografui tik pasakiau, kad stengtųsi, jog nesimatytų nuotraukose tai ir kad važiuotų ramiai, o jei ką prilaikytų. Tuo momentu atrodė pasaulis krenta iš po kojų, bet buvo smagu“, - šypsosi.

Didžiausią nuostolį verslininkė patyrė, kai vietoje užsakytų 350 bordo spalvos kalijų gavo gelsvai raudonas.

„Nuotaka norėjo baltų karališkų kalijų, o aš pati įkalbėjau ją, kad geriau atrodytų raudonos. Nuvykstu atsiimti – ir jos visos skiriasi nuo mano užsakytų kai žemė nuo dangaus. Ir sako man: tokios užsakytos. Nuvykau į Neapolį, didelį gėlių sandėlį, buvo visos spalvos, tik ne bordo. Pasakiau: bus baltos, kaip nuotaka iš pradžių ir norėjo. Tai buvo didžiausias mano pinigų praradimas, nes grąžinti tų gelsvai raudonų kalijų negalėjau – jos jau buvo nuskintos, todėl padariau labdarą, vienam viešbučiui padovanojau jas“, - sako ji.

Mitai apie nuotakas siaubūnes

Per savo darbo patirtį Olga džiaugiasi nuotakų–siaubūnių nesutikusi, nors buvo pora atvejų, kai atrodė, jog jaunosios tikrai pratrūks.

„Turėjau labai nesmagų įvykį, kai fotografą patys jaunieji parinko, o jis pamiršo ir neatvyko į Italiją...Tada pagalvojau, kad dabar tai tikrai pamatysiu tą nuotaką siaubūnę, kuris ištaškys viską. Ašaros liejosi, bet mes toliau dažėme, šukavome, bandžiau rasti fotografą, kuris galėtų bent kažkiek jį pakeisti. Dienos pabaigoje pasakiau, kad labai ja žaviuosi, nes tikrai tikėjausi, kad išėjusi iš kampo jau pamatysiu tą pratrūkusią nuotaką, su kuria negalėsiu susitvarkyti. Psichologinių momentų būną visokių, pamatau ir verkiančias... Svarbi diena, daug emocijų“, - sako ji.

Sakykime, jei apie 20 žmonių – su 10 tūkst. eurų galima gauti tokias gan bazines paslaugas: vilos, dekoras, fotografas. Gauni ir tam tikrą transportavimą, bet ne kokią Alfa Romeo spider kolekcinę mašiną. Bet paprastai poros nori tų cinkelių, todėl leidžia sau daugiau, kad gautų tai, ko negalėtų gauti Lietuvoje. Kiti būtent dėl to ir išvažiuoja – dėl to kitoniškumo. Kai kurie negaili ir 50 tūkst. eurų.

Olga Raškauskienė

Olga paneigia mitus, kad kelti vestuves Italijoje – labai brangu. Ji drąsiai tvirtina: šventę gali leisti vidutines pajams uždirbanti pora, o su 10 tūkst. eurų tikrai galima įgyvendinti šią svajonę. „Kaina priklauso nuo žmonių skaičiaus, sakykime, jei apie 20 žmonių – su 10 tūkst. eurų galima gauti tokias gan bazines paslaugas: vilos, dekoras, fotografas. Gauni ir tam tikrą transportavimą, bet ne kokią Alfa Romeo spider kolekcinę mašiną. Bet paprastai poros nori tų cinkelių, todėl leidžia sau daugiau, kad gautų tai, ko negalėtų gauti Lietuvoje. Kiti būtent dėl to ir išvažiuoja – dėl to kitoniškumo. Kai kurie negaili ir 50 tūkst. eurų“, - šypteli.

Vis dėlto atskleisti, kiek kainavo brangiausios jos rengtos vestuvės, Olga negali, tačiau pripažįsta: kai kurie gali leisti išleisti ir 100 tūkst. eurų, ir daugiau. Ji atkreipia dėmesį, kad keliant vestuves Italijoje, dažniausiai kviečiami tik patys artimiausi žmonės, kadangi didelę išlaidų sumą sudaro atvykimas iki Italijos. „Nėra nei dėdžių, nei tetų, nei darbo kolegų. Žinokit, labai natūraliai jie atsisijoja“, - teigia ji.

Verslininkė džiaugiasi atradusi itin pelningą verslo nišą. Ji ne tik puikiai suderina darbą su šeima – tai, kas jai yra svarbiausia gyvenime, bet jau ne pirmus metus skaičiuoja pelną. „Pirmąjį sezoną baigiau „ant nulio“, o antri metai jau pradėjo man generuoti pelną. Tai yra pelningas verslas, bet jei to imčiausi dabar, neaišku, kaip būtų. Nes aš buvau teoriškai pirmoji, o dabar sudėtingiau, nes yra konkurentų, turi suprasti savo kainą, už kiek parduoti save ir Italiją.

Esu bėgantis arkliukas, turiu dvi aistras – savo šeimą ir darbą ir nenoriu, kad bent vienas kažką atimtų. Tad visada prašau naujų klientų būti atviriems, jeigu paprašysiu susitikti tada, o ne tada, kad suprastų, jog šitų dviejų dalykų aš negaliu dalinti, - sako ji ir priduria, – kol kas tai puikiai pavyksta.“