Visą vaikystę mamos lepinti gardžiausiais patiekalais ir išlavinę gerą skonį, jie niekaip negalėjo rasti Vilniuje vietų, kur pavalgyti būtų „skanu kaip pas mamą“. Pasidomėję, ko labiausiai trūksta jų mylimo Žvėryno gyventojams, nutarė atidaryti japonų virtuvės „restoranėlį“ „Sushi Stop“, esantį kone troleibusų stotelėje. Vėliau gretimose patalpose gimė dar vienas jau ne tik Žvėryno, bet ir viso Vilniaus gyventojų traukos centras - „Don Simon“ picos namai.
Apie tai, kokie yra šeimos verslo sėkmės ingredientai ir kodėl paragavę jų kepamų picų, klientai būtinai sugrįžta, DELFI kalbėjosi su Simu Krasniakovu ir Viktorija Sakalauskiene.
– Tai papasakokite, kaip viskas prasidėjo?
Simas: Po mokslų siekiau karjeros didelėje tarptautinėje kompanijoje, bet atėjus krizei, buvau atleistas iš darbo, kaip ir daugelis jaunų specialistų. Tada labai nusivyliau ir galvojau, kad jei eisiu kur nors kitur ir vėl labai stengsiuosi, dirbsiu viršvalandžius, mane vertins tik tol, kol įmonei bus gerai.
Būtent tada kolega pasiūlė kurti verslą. Turėjau daug patirties iš ankščiau – nes mano tėtis užsiėmė verslu maitinimo sferoje, taip pat ir pusbrolis turėjo daug restoranų, tad buvau daug girdėjęs ir dalyvavęs visame tame. Perėjau visus etapus – nuo bulvių skutimo iki prekių vežimo.
Taigi, nutarėme kurti savo verslą ir atidarėme kebabinę. Ji buvo sėkminga ir tada nusprendėme pasukti į japoniško maisto pusę, nes tuo metu Vilniuje tas maistas labai populiarėjo. Bet praėjus keliems metams, mūsų keliai išsiskyrė. Ir tada pasitarę su šeimos nariais – sese Viktorija ir mama Nijole, nusprendėme atidaryti suši „restoranėlį“ Žvėryne.
Viktorija: Jo labai trūko. Atsižvelgę į tai, kad Žvėryne gyvena išlavintą, gurmanišką skonį turintys žmonės, kurie galėtų mokėti už aukštą maisto kokybę, nutarėme, kad tokiame rajone privalo būti gera vieta suvalgyti suši.
Simas: Be to, esame daug keliavę ir daug ragavę, mėgstame restoranus ir žinome, ko žmonėms reikia, todėl nusprendėme sukurti kažką unikalaus.
Viktorija: Mūsų mama labai skaniai gamino ir mus lepino visuomet, todėl norėjosi, kad tai būtų „kaip pas mamą“.
– Norėjote „kaip pas mamą“. Ir nuo ko pradėjote?
Simas: Turėjau jau sukauptą patirtį iš ankstesnio verslo. Tuo pačiu buvo sukaupta ir nemažai klaidų, tai stengiausi jų nekartoti. Viktorija atsinešė didžiulę patirtį iš teisinės pusės, nes ji yra teisininkė. Prie to pridėjome mamos receptus, ir mūsų visų skonio receptoriai atvedė mus į šį kelią.
– Kokių klaidų iš praeities Jūs stengėtės nesinešti į šią vietą?
Simas: Sunku atsakyti, tačiau yra tam tikros detalės. Svarbiausia – išlaikyti kokybę, praėjus net ir dvejiems metams po atidarymo. Aš džiaugiuosi, kad mums pavyko tą padaryti.
– Ar kokybė – tai pagrindinis dalykas, kuris atveda žmones pas jus? Kainos tikrai nemažos, nuolaidų, akcijų netaikote, kiek žinau, net pažįstamiems ar draugams nuolaidų nedarote. Tai kaip Jūs visgi atviliojate taupius lietuvius?
Viktorija: Žmonės dažnai atsiliepia apie šią vietą kaip apie itin jaukią ne tiek apdaila ir interjeru, kiek bendravimu, dėmesiu, kurį jie gauna. Visas aptarnavimas remiasi principu „kaip namie“, žmonės jaučiasi „apšokinėti“, į visų pageidavimus atsižvelgiame. Jei kažko trūksta – ieškome, jei kažko per daug – sumažiname, esame lankstūs. Mums svarbus grįžtamasis ryšys, reaguojame į kiekvieną pagyrimą, jis mus sustiprina ir skatina eiti toliau, taip pat konstruktyviai išnagrinėjame kritiką per darbuotojų susibūrimus, klaidas taisome iškart. Nėra taip, kad įkuri įmonę, paleidai ją ir išvažiavai ilsėtis. Ne, tu visą laiką joje sukiesi ir visą laiką stengiesi stebėti, kas gerai ir kas blogai.
– Ar galima tvirtinti, kad vienas iš sėkmės ingredientų yra fizinis buvimas ir dalyvavimas savame versle?
Simas: Ir ne tik fizinis buvimas kaip vadovo, bet dalyvavimas aptarnaujančioje sferoje. Mes patys dirbame už baro, patys aptarnaujame klientus, turime tiesioginį ryšį.
Viktorija: Daugelis klientų nežino, kad mes esame savininkai, pasako pastabas, ir tai yra didžiausia vertybė mums – žinome, kas ne taip ir puolame taisyti. Gal savininkui net nepasakytų.
Simas: Elementarūs pavyzdžiai – klientas sako, kad neskani ar neiškepusi pica, kažkas su alumi negerai, nepatiko sušis – mes iškart priimame sprendimą ir pakeičiame, pavaišiname nauju, klientas lieka patenkintas.
– Kad savininkas nori ir gali gerai pajausti klientą – suprantama, jis turi tam pagrindo, o kaip dėl samdomo personalo? Kaip pavyksta surinkti tokius žmones, kurie tęstų Jūsų idėją ir nesugadintų įvaizdžio?
Viktorija: Tai yra sudėtingas uždavinys, ypač kai Lietuvoje visi linkę pabėgti. Mes motyvuojame, nuolat bendraujame su jais, mokome, kartu su jais dirbame, stengiamės užtikrinti jiems tokias sąlygas, kad jie norėtų stengtis ir būti mūsų idėjos dalimi, kad atsižvelgtų ir į mūsų interesus.
Simas: Mes elgiamės su jais kaip su savo šeimos nariais. Darbuotojams atiduodame labai daug. Raginame juos skambinti, iškilus menkiausiai problemai, taip ir būna, kad visą laiką palaikome ryšį, patariame, kaip elgtis su vienais ar kitais klientais.
– Po kiek laiko verslas Jums atsipirko?
Simas: Po metų intensyvaus darbo restoranas „išėjo ant nulio“. Tai jau neblogai, bet kiti verslininkai tikisi, kad po pusės metų pavyks. Mes daug investavome į darbuotojus, įvaizdį, logotipus, maisto kokybę, nes mūsų žaliavos labai brangios, dėl to, kai viskas susidėjo, pamatėme, kad taip greit viskas neatsipirks.
– Kodėl šalia Japonų virtuvės nusprendėte atidaryti piceriją?
Simas: Jau po pusmečio mes įžvelgėme galimybę išsinuomoti ir šalia suši restorano esančias patalpas. Nenorėjome vien suši. Kaip tik tuo metu labai susižavėjome picomis, nes daug keliavome po Italiją. Tada Viktorija su mama išvažiavo į Italiją ieškoti naujų receptų, tyrinėti picų skonių, restoranų ir iš ten parsivežė daug idėjų, kurias perdavė mūsų šefui, kuris taip pat turi sukaupęs nemenką patirtį.
Viktorija: Tada sukūrėme savo unikalų receptą. Savo paslaptį. Ir kartu su kokybiškomis žaliavomis tai įgavo kūną.
Simas: Beje, pomidorų padažą, kuriuo tepame picų pagrindą, mes vežamės tiesiai iš Italijos. Buivolo mocarelą – taip pat iš Italijos. Tai brangu, bet užtat kokybiška ir picos tirpsta burnoje.
– Žinomas maisto vertintojas ir kritikas Andrius Užkalnis ragavo Jūsų gaminamų sušių ir vėliau parašė, kad tai skaniausi sušiai Vilniuje. Ar laukiate jo picerijoje?
Simas: Būtų baisu, nes A. Užkalnis kaip gali pagirti, taip gali ir supeikti.
Viktorija: Man nebūtų baisu, nes turime mus mylinčių klientų ratą, kurie mėgsta tai, ką mes gaminame, todėl nesvarbu, ką A. Užkalnis parašytų, jei mes gaminame tai, ką žmogus mėgsta.
– Valgymo įstaigos būna dviejų tipų – vietos, į kurias žmonės specialiai atvažiuoja, ir tos vietos, į kurias užeina, nes jos yra šalia. „Don Simon“ picerija Žvėryne ypatinga tuo, kad ji tokia vienintelė, autentiška, jauki, ten ramu. Neseniai atsidarėte filialą Gedimino prospekte. Ar nemanote, kad iškart dingsta visas žavesys?
Viktorija: Mes tiesiog išpildėme savo klientų pageidavimą, kad būtų daugiau staliukų ir vietos. Nes mums vis sakydavo – viskas pas jus gerai, skanu, jauku, bet nėra vietos. Jums reikia plėstis, mes važiuojame iš Fabijoniškių ar Antakalnio, o vietų nėra, o reikia laukti. Tada ir pradėjome galvoti, kad reikia išplėtoti mūsų idėją, kad būtų didesnės patalpos ir geresnis susisiekimas. Taip susiklostė aplinkybės, kad atsidarėme centre. Nežinau, ar tai gerai.
Simas: Ar tai yra gerai, galėsime pasakyti po metų. Artimiausiu metu plėtros nenumatome. Padarysime patrauklią vietą ir Gedimino prospekte. Daug kas iš klientų iš pradžių sakė, kad jiems Žvėryne jaukiau, bet jau pamažu matome tuos pačius žvėryniečius ir centre.
