Moteris ilgai suko galvą, kaip galėtų save realizuoti, nuo ko jai pradėti, kol neapsilankė meilės miestu tituluojamame Paryžiuje. Grįžusi iš kelionės suprato, ko jai taip trūksta namuose, kai mintyse dar stūkso matyti vaizdai, ragautas maistas, sutikti žmonės, kvapai. Siekdama, kad namai alsuotų kelionės ritmu, moteris nusprendė pradėti gaminti žvakes, kurių kvapas nukeltų į kelionių prisiminimus.
„Kvapas – labai stiprus emocinis dirgiklis, net mokslininkų tai yra įrodyta. Jei pasigedai kažko – užsidegi žvakę ir gal ji tau primins, kaip kokioje Malaizijoje uostei gėlę. Norėjau gaminti kažką mielo, tai kas man gražu, miela, sukelia jausmus. Be to, Paryžiuje, kosmetikos parodoje, prisigaudžiau visokių idėjų, kol viskas galutinai išsikristalizavo ir nusprendžiau veikti“, - šypsosi.
Ilgai sudėjusi rankų moteris nesėdėjo: prisipirko pilnas dėžės sojų vaško, puodų, kreipėsi į profesionalus, kurie padėjo sukurti kvapus iš kvapniųjų aliejų. Įsirengė kuklias patalpas ir pati savo rankomis pradėjo lieti žvakes, o neseniai jas pasiūlė ir visiems norintiems.
Skeptiški vertinimai
Kai G. Apanavičienė pareiškė gaminsianti žvakes, artimieji tik patrūkčiojo pečiais ir numojo ranka. „Jie vertino skeptiškai, nes neįsivaizdavo, kodėl kvapnias žvakes, kurių pilna „Ikea' joje“ turėtų pirkti daug brangiau, kuo jos skiriasi nuo tų paprastų parduotuvinių, kai kam kažkokios asociacijos su kapų žvakėmis kilo. Jie tiesiog nesuprato koncepcijos“, - prismena ji.
Užtat būsima verslininkė tvirtai galėjo įsikibti savo vyrui į parankę, kuris ne tik paskatino ryžtis ir nesėdėti vienai namie su vaikais, bet ir davė patarimų, padėjo finansiškai. Moteris pradėjo tirpdyti vašką, maišyti su kvapais, kreipėsi į dizainerius, kurie sukūrė pakuotes, prekinį ženklą „A.GO“. Ji pabrėžia, kad žvakėms naudojamas tik sojų vaškas, išgaunamas iš sojų pupelių ir natūralių aliejų:
„Daugumai žvakių naudojamas parafinas, nors jis yra toksiškas ir nuodingas, ypač jei ilgą laiką deginamas uždaroje patalpoje. Vizualiai gal parafinas gražiau atrodo, nei sojų vaškas, sunkiau su juo dirbti, bet kuo toliau – tuo lengviau. Nesvarbu, kad tai sunkesnis kelias – svarbiausia – verta.“
Tik kai žvakės jau buvo pagamintos, jos verslą, virtusiu hobiu, įvertino ir artimieji. „Jie tiesiog nesitikėjo, kad žvakės gali taip kvepėti“, - džiaugiasi ji. Moteris taip pat pradėjo itin domėtis kvapais, kvepalų gamyba, todėl tikisi, kad kažkada ji pati galės kurti kvapus ir plėsti savo produkciją.
Nenorėjo dirbti kažkam kitam
Pati G. Apanavičienė eina iš proto dėl tabako, odos ir aviečių kvapo. Būtent taip kvepia viena iš jos sukurtų žvakių: „Man tas kvapas yra visiškai kitoks, nei kiti – jis nukelia į Jungtinius Arabų Emyratus, kur dangoraižiai, prabanga, tabakas, kaljanai. Tas kvapas turi kažko ypatingo, atrodo, galėčiau jį suvalgyti“, - juokiasi.
Kita žvakė, kurią verslininkė pavadino „Mewango“, jai primena medaus mėnesį su vyru Tailande, kuriame buvo apstu gėlių, jūros, saulės. „Jis toks šiltas, saldus – kokosas, prieskoniai, orchidėjos. Net matau Tailandą ir tas visas gėles, kurių per medaus mėnesį tikrai netrūko“, - šypteli.
G. Apanavičienė pripažįsta: ji be galo mėgta keliauti, tačiau gimus dviem vaikams, teko rinktis artimesnes keliones ir keliauti po Europą. Tačiau užtat daug laiko gali skirti darbui, o labiausiai verslininkė norėjo pajausti jausmą, ką reiškia dirbti sau, o ne kažkam kitam, samdyti darbuotojus ir mokėti jiems algą. „Man tai atrodo labai smagu, nors aišku, tai labai didelė atsakomybė“, - sako ji. Tiesa, priimti darbuotojų moteris dar negali, reikia palaukti kol verslas bent kažkiek įsivažiuos, todėl savo mažose dirbtuvėlėse kol kas sukasi viena.
Jei būtų skaičiavusi, kada atsipirks verslas – nepradėtų išvis
Į savo verslą, kurį G. Apanavičienė pradėjo nuo nulio, reikėjo nemažai investuoti. Moteris skaičiuoja, kad tai atsiėjo mažiausiai 4,5 tūkst. eurų, tačiau labai padėjo vyras. „Jeigu būčiau viena – tikrai nebūčiau drįsusi pradėti verslo, bijojau finansinių, buhalterinių dalykų. Labai padėjo mano vyras, kuri pats turi savo verslą, jis davė patarimų, padėjo finansiškai, kad galėčiau įgyvendinti visus norus ir išpildyti juos labai aukštame lygyje“, - sako ji.
Moteris teigia net neskaičiavusi, kada jai tai atsipirks, nes supranta, kad vien žvakės didelių turtų nesukraus, o tam kad atsipirktų investicijos, reikėtų laukti labai ilgai. „Jeigu būčiau skaičiavusi, turbūt išvis nebūčiau ėmusis šito verslo. Tiesiog buvau su vaikais, norėjau stotis, keltis, kažkur eiti, kažką daryti. Tai tikrai buvo sunku, bet verta“, - šypsosi.
Tiesa, verslininkės parduodamos žvakės nepigios, už mažesnę, 100 gramų sveriančią žvakę teks sumokėti 10 eurų, o didesnė, deganti mažiausiai 60 valandų – kainuoja 35 eurus. Nors kai kuriuos tokia kaina išgąsdina ir verslininkė jau girdėjo nusiskundimų, ji tik smagiai nusijuokia: „Visada atsiras besiskundžiančių. Kai kuriems kaina atrodo labai normali, o žinant, kokios kainos yra užsienyje – ji netgi per maža. Tie, kurie vertina rankų darbą, gerą produktą, jiems nekils tokių klausimų, nes jie supranta, už ką moka.“
Ateityje ji mąsto siūlyti pirkėjams daugiau produktų, mintyse jau pasvajoja, kas tai galėtų būti: „Pasvajoju, bet tas mintis bijočiau dabar išsakyti. Norisi susitupėti, pažiūrėti, kaip seksis žvakėms rinkoje, todėl dar neatskleisiu“, - šypteli. – Suprantu, kad vienos žvakės daug pinigų neatneš, todėl mintis ir buvo tokia: pradėti nuo žvakių, o paskui jau galvoti kažką daugiau.“
