Tokią istoriją DELFI papasakojo Drevernoje sutikta 32-jų vilnietė Gabrielė. Moteris teigia, kad į mažą, žvejų kaimu vadinamą gyvenvietę atvyko tikėdamasi jaukiai praleisti popietę. Iš pradžių moteris su draugu iš Vokietijos teigia pasiklydusi, esą kelyje buvo daug remonto darbų ir niekaip nepavyko rasti miestelio. Anot jos, sekant apylankos ženklu, ant kurio buvo parašyta „Dreverna“, teko atsitrenkti į kitus kelio darbus ir naują apylanką.
„Tikrai pažiūrėjau, kad parašyta „Dreverna“, o kitame kaimelyje, Priekulėje, negalėjome patekti į kitą pusę upės, nes ten buvo remontuojamas tiltas. Sukome ratais po įvairius kaimelius, sugaišome nemažai laiko, kol radome žvejų kaimelį“, - pasakoja Gabrielė.
Teko valgyti parduotuvėje pirktą silkę
Pašnekovė pasakojo, kad sudėtingas privažiavimas buvo ne vienintelė problema. Ji teigia, jog, prieš vykdama į Dreverną, miesteliu pasidomėjo ir sužinojo, kad čia yra prieplauka, apžvalgos bokštelis, o šis kaimas tampa vis populiaresnis tarp turistų. Būtent todėl, teigia Gabrielė, ir nutarė čia atvykti su savo draugu iš Vokietijos. Tačiau vilnietė tikrai nesitikėjo, kad savo urzgiantį pilvą teks raminti maistu pirktu nedidelėje parduotuvėlėje.
„Draugui iš Vokietijos norėjau parodyti pamario gyvenvietes. Prieš tai pasidomėjau, kokius objektus galima aplankyti. Ketinome apsižvalgyti ir papietauti Drevernoje. Deja, mūsų restoranu tapo jaukaus uosto suoleliai, o skrandžiuose nugulė silkė iš plastmasinio indelio. Jį pavyko įsigyti vietinėje parduotuvėje „Aibė“, kurioje tikrai nebuvo aibės pasirinkimo“, - stebėjosi vilnietė.
Pašnekovės teigimu, labai keista, kai atvyksti į seną žvejų kaimą ir nėra net kur nusipirkti šviežiai rūkytos žuvies – jokios iškabos, jokio restoranėlio ar kavinės.
„Taip nutiko ne todėl, kad norėjome pigaus pikniko. Tiesiog gyvenvietėje nėra kavinių. Iš prieplaukoje dirbančio žmogaus sužinojome, kad čia tik savaitgaliais atsidaro užkandžių kioskelis. Jis mums tiesiai šviesiai pasakė: „Jau ko ko, bet kur pavalgyti Drevernoje nėra“.Paprastą dieną reikia atvykti sotiems arba vykti ieškoti kavinės į kitas gyvenvietes. Lyg ir nieko katastrofiško, tačiau mes buvome sutarę susitikti su draugais, tad buvome „įkalinti“ Drevernoje. Tiesiog gaila, kad tokia graži vieta neturi, ko pasiūlyti, neužlaiko pasisvečiuoti ilgiau", - sakė ji.
Papiktino ženklų trūkumas ir biotualetai
Moteris stebėjosi ir tuo, kad nors prieplauką miestelyje rasti nėra labai sunku, tačiau apžvalgos bokštelį, iš kurio matosi kerintis vaizdas, pamatyti gali tik akyliausi, esą jokios informacijos ir jokių ženklų pačiame miestelyje šiukštu nerasi.
„Susidarė įspūdis, kad Dreverna nepakankamai stengiasi dėl svečių. Jei nebūčiau pasidomėjusi, apžvalgos bokšto gal net nebūtume aptikę, mat nepamatėme jokios nuorodos, o nuo prieplaukos bokštas matosi tik iš tam tikro kampo, kitur jį užstoja medžiai ir krūmynai. Į jį užsiropšti tikrai verta. Gaila, jei kai kurie atvykėliai apsisuka jo net nepastebėję. Man susidaro toks įspūdis, kad nutiko gana, deja, tipiškas lietuviškas variantas: geras projektas įgyvendintas, didžiuliai pinigai išleisti,tačiau nesirūpinama galima grąža. Nejaugi sunku pastatyti keliose vietose nuorodas?“ - stebėjosi Gabrielė.
Pašnekovę taip pat labai papiktino neapgalvotas šiukšlių konteinerių ir biotualetų išdėstymas. Ji pastebėjo, kad jie stovi bene pačioje matomiausioje prieplaukos vietoje, šalia skulptūrų, prie kurių turistai norėdami nusifotografuoti į kadrą būtų priversti įtraukti ir ne tokius akiai malonius objektus.
„Nejaugi viešus klaikius biotuoaletus būtina pastatyti uosto matomiausioje vietoje, visai prie pat skulptūrų, kurios yra šio žvejų kaimelio vienas iš simbolių?“ - piktinosi pašnekovė.
Jos teigimu, nors vieta ir graži, veikti čia iš tiesų nėra ką, nes vargu, ar daugelį sužavėtų pasisėdėjimas ant suolelio prieplaukoje tuščiais pilvais. Aplankę apžvalgos bokštą, šiek tiek pasivaikščioję prieplaukoje ir neradę, kur nusipirkti šviežiai rūkytos žuvies – pora patraukė didmiesčio link.
Problema iš tikro egzistuoja
Kad problema ne iš piršto laužta pripažįsta ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė. Jos teigimu, kaimas niekada neturėjo gilių turizmo tradicijų, o realių veiksmų siekiant pritraukti turistus ir atgaivinti seną žvejų gyvenvietę imtasi tik šiais metais įkūrus Pamario turizmo klasterį. Pašnekovė tikina, kad kol kas vietiniai verslininkai į turizmo verslą žiūri atsargiai, esą bijo kad teks daugiau investuoti nei bus realios naudos. Todėl, anot D. Buivydienės, gaunasi užburtas ratas – turistai nenori važiuoti, o verslininkai nenori stengtis.
„Aš jiems (verslininkams – DELFI) sakau: „Kodėl jūs nieko nedarot“, o jie sako: „Kai bus turistų, kai matysim, kad jie nori, tai ir padarysim“. Bet taip nebus, turistai neturi čia dėl ko važiuoti. Įsivaizduokit, iš Klaipėdos atvažiuoja kokia turistų porelė ir nėra, kur saugiai pasistatyti automobilio, jie nežino, kur nueiti iki tos prieplaukos, ar ji yra, nes privati užrakinta spyna – negalima, nėra jokios rodyklės, nėra viešo tualeto, parduotuvė tokia snarglinė, žuvies nusipirkti nėra kur. Čia iš viso nėra žuvies, nebent kažkas kažkur slapčia pardavinėja. Sakau: „Tai ko čia važiuot?“ - susidariusią situaciją aiškina D. Buivydienė.
Turizmo informacijos centro direktorė pripažįsta, kad vietiniai verslininkai labiau linkę kalbėti, tačiau veiksmų nesiimi, tarsi laukia, kol kaimas išpopuliarės ir suplūs būriai turistų, todėl, anot D. Buivydienės, dažnai tenka juos įtikinėti ir skatinti, kad kurtų paslaugas atvažiuojantiems svečiams.
„Niekaip neišjudinam žuvies parduotuvės – daviau daviau velnių visą gegužę. Sakau: „Kodėl dar neatsidarei tos parduotuvytės?“ Sako: „Aš prekiauju“. Sakau: „Nesimato“. Sako: „Uždėtas telefonas ir gali paskambinti, kai ateina nusipirkti“. Sakau: „Uždėkit užrašą didelėmis raidėmis „ŽUVIS“ ir dar didesnėmis „JAU PREKIAUJAME“. Tada žmogus ateis, matys, kad nėra pardavėjo, ir paskambins, o dabar, kodėl turi prie tavo kiosko privažiuoti?“- juokiasi pašnekovė.
Kad Drevernoje yra ir maitinimo įstaigų trūkumas, ir informacijos stoka atvažiuojantiems turistams pripažino ir Klaipėdos miesto savivaldybės strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja Raimonda Kučinskaitė. Anot, jos reikia būti vietiniu, kad žinotum, kur nusipirkti žuvies ar kaip rasti bokštelį, tačiau ši problema jau yra identifikuota ir sprendžiama.
„Iš tikrųjų yra problema su ženklinimu. Kai esi vietinis, žinai, kur pasukti ir taip toliau. Šiuo metu mes renkame informaciją iš visų seniūnijų - jų yra vienuolika – į kokį objektą trūksta informacinių ar kelio ženklų ir, surinkę tokią informaciją, problemą spręsime . Yra atsiradusių naujų objektų ir žinome, kad kai kur reikėtų ženklų, nes tikrai sunkoka rasti. Problemą mes esame identifikavę“, - DELFI teigė R. Kučinskaitė.
Pašnekovė pripažino, kad sunkiau spręsti maitinimo problemą, esą tenka diskutuoti su vietiniais verslininkais ir skatinti juos imtis veiklos.
„Žinome, kad nėra net kur kavos išgerti atvažiavus. Aplink, aišku, yra. Priekulėje yra, Svencelėje galima su vaizdu į Kuršių marias užkąsti. Bet Drevernoje, kur turistai praleidžia nemažai laiko, problema tikrai yra, mes bendromis jėgomis bandome ją spręsti“, - patikino R. Kučinskaitė.
