Šioje krautuvėlėje puikuojasi šimtai kvepalų buteliukų. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kiekvienam jų G. J. Dūdėnas turi ir savo istoriją. Tačiau prieš dešimtį metų kvepalais čia tikrai nekvepėjo – jaukiame Užupio rūsyje vietą rado muzikinės dėžutės, senoviniai Vilniaus atvirukai, žemėlapiai.
„Aš jau ir pats neprisimenu, nuo ko pradėjau, – aš senas žmogus“, - geros nuotaikos nestokoja šios vietos šeimininkas. Vis dėlto jis priduria: kvepalai tikrai nebuvo pirmi, o verslas gimė iš jo pomėgio kolekcionuoti gerus ir „tikrus“ daiktus.
Šiandien krautuvėlėje savo vietą atrado ir senoviniai laikrodžiai, žaislai, garo mašinos, garbingą vietą užima fisharmonija, kuri nuskamba tik minant pedalus ir spaudžiant klavišus. Tarp antikvarinių daiktų puikuojasi ir vardiniai kvepalai, daugiausia iš Paryžiaus. Apie juos G. J. Dūdėnas gali pasakoti valandų valandas, nors, kaip pats sako, tikrai nebuvo taip, kad „nuo septynerių metų bėgiojo po pievą, uostė ramunes ir todėl kilo baisus susižavėjimas.“
„Kvepalais nesidomėjau, nesikvepinau ir man tai visai nebuvo įdomu. Tiesiog kažkada Paryžiuje ėjome per senamiestį ir, žiūrime, kažkokios durys, kažką moteriškė maišo. Ten buvo kvepalai. Žmonai patiko ir nusipirko, baigėsi buteliukas – dar nori. Parašėme į Paryžių laišką, bet paskui pagalvojome, kam čia pirkti, jei galime atsivežti, – bus patogiau. Taip ir padarėme – ir tas kvepalų pasaulis atsivėrė“, - sako jis.
Kvepalai turi teisę smirdėti
G. J. Dūdėno parduodami kvepalai pagaminti tik iš natūralių medžiagų. Paėmus buteliuką į rankas, jo lūpose kaip mat gimsta istorija: vienas kvapas jam primena močiutės darytą spanguolių kisielių, kitas – šveicarišką sūrį ar, kaip pats sako, kaimo tvartelį, nors vienam pirkėjui tas pats kvapas priminė rūkytą viskį.
G. J. Dūdėnas prisimena ir labiausia jo širdį paglosčiusį komplimentą. Viena pagyvenusi, graži moteris įkišo nosį į krautuvėlę ir sustojusi ant laiptelių paklausė: „Kas čia?“ – „Kvepalai“, - atsakė jis. „Ai, kvepalų aš va tiek turiu“, - atšovė ji, rodydama pirštu, kad jų turi „iki kaklo“. Netrukus jie pradėjo kalbėti, todėl moteriškė pamažu nusileido nuo laiptų ir apėjo visą krautuvėlę. „Žinote, supratau, kad kvepalų aš iš tikro neturiu“, - pasakė ji, išeidama iš parduotuvės.
Vyriškiui tai labai įsiminė, nors dažnai žmonės čia užsuka tiesiog pabendrauti, išgerti kavos. „Kartais užeina, papurškiu kvepalais ir jie sako: nepurkškite, aš vis tiek nieko nepirksiu. Sakau: taigi koks skirtumas, tai yra faina, džiaukitės. Galiu ir ant kaklo, galiu ir ant rankų papurkšti, svarbiausia, turėkite gerą dieną. Čia nekomercinė vieta, noriu kitiems skleisti jausmą, kad viskas yra gerai“, - šypsosi. Labiausia šiame darbe jam patinka, kad jis gali būti savimi, nors su kai kuriais klientais labai bendrauti ir nesinori: „Būna, kad ateina žmogus piktas arba valgo čebureką. Man atrodo, kad tai nepagarba, todėl aš kukliai tyliu, ką paprašo – parodau, bet nebendrauju.“
Kiekvienas, užėjęs krautuvėlėn, atsineša savo istoriją, kurią šeimininkas pasiruošęs išklausyti, o žmonių su įdomiomis istorijomis Užupyje – apstu. Nors jis pats gyvena ne Užupyje ir čia tėra įsikūręs jo verslas, G.J. Dūdėnas tvirtina: „Kaip sakė Romas Lileikis, kai ateini į Užupį, supranti, kad siela esi užupietis. Gali prieiti prie bet ko, prie bet kokios kompanijos ir tave laisvai priims, pradės kalbėtis“, - gera aura verslui džiaugiasi jis.
Prekiauja daiktais, kurie žmogui „absoliučiai nereikalingi“
G. J. Dūdėnas juokiasi, kad apie tai, kaip pasirinko vietą savo krautuvėlei, galima kurti įvairiausias istorijas, tačiau pripažįsta – tai tiesiog buvo geriausias ir optimaliausias prieš dešimtį metų pasitaikęs variantas. Pamažu jis pradėjo tempti čia surinktus antikvarinius daiktus, todėl pavadinimas „Visokių daiktų krautuvėlė“ atėjo savaime.
„Visus jis kažkaip patraukia. Kažkas galvoja: koks kvailas pavadinimas ir praeina, o kam įdomu – užeina. Kartais ateina ir sako: „Plaukų gumelę turite? – „Neturime“, - atsakau. – „Tai kaip neturite, juk parašyta – visokių daiktų krautuvėlė“. Sakau: „Oi, atsiprašau, reikės pakeisti pavadinimą“, - nusijuokia. – Iš tikrųjų kai atsidarėme – buvome pirmoji krautuvėlė Vilniuje, o dabar jaučiuosi kaip krautuvėlių jūroje, kažkada mačiau, kad yra net „Alkoholio krautuvėlė“. Bet daug kam čia patinka, sako jauku.“
G. J. Dūdėnas teigia, kad visi jo parduodami daiktai jį nepaprastai žavi, nes yra „tikri“. „Tikri“ Kalėdų žaisliukai iš pūsto stiklo, gaminami jau šimtą metų, „tikri“ lempiniai stiprintuvai, skleidžiantys „tikrą“ garsą, „tikros“ garo mašinėlės.
Vis dėl to jis atvirauja, kad brangių antikvarinių daiktų perka daug mažiau, nei kvepalų, bet tai jo visai neliūdina. Liūdina jį nebent tai, kad kartais į krautuvėlę užsuka mažai žmonių, buvo dienų, kai tik vienas, o buvo dienų ir kai nei vieno. „Taip, kai nebendrauji – būna liūdna“, - linksi galvą jis, sakydamas, kad verslui vystytis trukdė ir tai, kad iš pradžių krautuvėlę kai kurie išvis slėpė.
„Atrasdavo kokie vyrai, kurie gerus kvepalus savo žmonoms nupirkdavo, ir nesakydavo joms, kur perka, kad būtų paslaptis, - šypteli. – Tačiau paskui viskas geometrine progresija augo – du, keturi, paskui, žiūrėk, aštuoni.“
G. J. Dūdėnas juokiasi prisiminęs, kaip jį nustebino vienos moters, užsukusios vidun, pareiškimas. „Ji norėjo garo mašinos, nes apie ją svajojo nuo vaikystės. O kam ji jai? Vėlgi, nereikalingas daiktas. Tiesiog gražu – pripili vandens, ugnį uždegi, viskas sukasi, lemputė dega. Gali pamatyti, kaip pasigamina elektros energija“, - sako jis.
Ne visi daiktai krautuvėlėje yra parduodami. Su kai kuriais G. J. Dūdėnas taip susigyvenęs, kad parduoti jų nenori. Kartais dėl to susinervina ir lankytojai, kurie, kaip tyčia, vis beda pirštu į neparduodamus daiktus. Kartais jie jo klausia: kokia čia parduotuvė, jei negalima nusipirkti kai kurių daiktų. Tokiems klausinėtojams G. J. Dūdėnas ramiai atsako: „Čia ir mano sandėlis, ir parduotuvė.“
Idėjų semiasi ir iš supermamų
Vaikščiodamas po krautuvėlę, G. J. Dūdėnas prieina prie vienos, ne vieną dešimtmetį skaičiuojančios muzikinės dėžutės, pasuka svirtį ir patalpą užlieja magiški muzikos garsai. Tokioje nepaprastoje atmosferoje jis pasakoja, kad daugelį daiktų gauna aukcionuose, iš kitų šalių juos atgabena ten gyvenantys lietuviai, o kai kuriuos nusiperka sendaikčių turguose.
Vienas tokių pirkinių, rastų ant Taurakalnio įsikuriančiame turguje, – išdidžiai krautuvėlėje kabantis sieninis laikrodis. Jį vyriškis nusipirko visai nebrangiai, tačiau reikėjo įdėti daug darbo, kad laikrodis vėl pradėtų naują gyvenimą. Kai kuriuos daiktus G. J. Dūdėnas sutvarko pats, o ko nepajėgus sutvarkyti – atiduoda į rūpestingas pažįstamo laikrodininko rankas.
„Kai kuriuos daiktus man atveža draugai, kaip, pavyzdžiui, šią fisharmoniją. O dėl kvepalų yra keli keliai: važiuojame į nišinių kvepalų parodas arba sužinome iš kitų žmonių, kuriems įdomi parfumerija. Yra stiprios bendruomenės kaip, nesigėdykime to žodžio, supermamų portalas,kuriame taip pat padiskutuojame, pasirašinėjame. Anksčiau daugiau pasirašinėdavome, dabar mažiau“, - sako jis.
Verslininkas atviras: kai kuriuos krautuvėlėje išgąsdina kainos, tačiau jis dar kartą pabrėžia – juk tai nėra reikalingi daiktai. 50 mililitrų kvepalų buteliukas čia gali kainuoti nuo 45 iki 295 eurų, tačiau pastarąja kaina parduodami gryni koncentratai.
Antikvarinių daiktų kainos labai įvairios. Norėję savo eglutes prieš Kalėdas papuošti senoviniais stiklo žaisliukais, už vieną jų mokėjo apie 8-10 eurų, o norėję padovanoti artimam žmogui mažą laikroduką – mažiausia 50 eurų. Muzikinės dėžutės čia kainuoja nuo 10 eurų iki 10 tūkst. eurų, tačiau šios brangiausios krautuvėlės šeimininkas neparduoda.
G. J. Dūdėnas pripažįsta, kad šis verslas yra gana rizikingas ir pradėti jį nebuvo taip drąsu, kaip gali pasirodyti, tačiau jis džiaugiasi, kad tam ryžosi.
Paklaustas, su kokiais iššūkiais jam teko susidurti, kuriant verslą, jis kiek nustemba: „Su iššūkiais? Ne, gal išvis neteko. Visi tie biurokratiniai reikalai, paskola bankui – savaime suprantami dalykai. Mes investavome gal 300 tūkst. litų (apie 87 tūkst. eurų – DELFI). Dar neatsipirko tai, bet viskas po truputį vyksta, po dviejų metų nuo atsidarymo atsirado ir pliusas. Tai, kad tu pardavinėji iš tos paskolos, kurią pasiimi ir dar iš jos gyveni, yra, kaip aš sakau, dešra, kurią valgo šunys. Kai jų nasrai susitinka ir nėra pliuso – tada jau amen, o kai jis yra – gali gyventi.“
Staiga jis nusijuokia, kad verslą kuria visiškai ne pagal ekonomikos vadovėlius, o sukasi, kaip jam atrodo geriau. Nors buvo sunkių dienų mesti verslo jam niekada nebuvo kilusi mintis: „Ne, čia jau gyveni taip. Čia tas pats, kaip mesti gyvenimą ir šokti nuo tilto. Jei jau esi jame – tai ir gyveni. Čia kaip hobis ir man viskas gražu jame“, - užtikrintai sako jis.
