Vytauto gatvė – viena Palangos eismo arterijų, kuria poilsiautojai naudojasi patekti į J. Basanavičiaus gatvę, taigi retas kuris ją aplenkia. Ties posūkiu savo prekes siūlo apie 10 – 12 ar kiek daugiau gintaro prekybininkų, tačiau visi tylūs ir nenori kalbėti nei apie verslą, nei apie poilsiautojų pomėgį gintarui.
Visi jie kaip susitarę siuntė pas vieną moterį, „mėgstančią pasisakyti aštriai ir tiesos nevyniojančią į vatą.“
Ji – Zuzana Lubienė, gintarinius dirbinius kurianti su vyru ir juos pardavinėjanti jau apie keturiolika metų. Visai kitaip nei daugelis gintaro prekeivių, ji turi ir atitinkamą išsilavinimą – yra baigusi meninio gintaro apdirbimo specialybę.
Prekybos centrai sugadino žmones
Tik priėjus, pardavėja pradėjo pasakoti apie nekultūringus poilsiautojus, kurie kaip skėriai supuola prie kioskų ir puola čiupinėti papuošalus, matuojasi juos neatsiklausę. „Manau, kad prekybos centrai sugadino žmones. Jie taip priprato prie savitarnos, kad net neįsivaizduoja, kaip galima apsipirkti kitaip. Kai jie „prasisuka“, tai mes – prekeiviai – vėliau stovime ir blizginame savo gintariukus, kad jie vėl gražiai atrodytų“, – pasakojo Z. Lubienė ir pridūrė, kad lygiai taip pat reikia saugoti, kad besimatuojantys karolius žmonės jų nepasisavintų.
Paklausta, kas lemia prekybos sėkmę, ji tvirtino, kad prekybos mastai priklauso nuo oro: „Nėra oro, nėra žmonių – taip Palangoje buvo ir bus per amžius. Oras įtakos neturi tik užsieniečių atvykimui: matyt, kad jie iš anksto suplanuoja keliones ir užsisakę vietas viešbučiuose jau nebekeičia savo planų“, – spėliojo ji.
Ar vietiniai neperka? Zuzana Lubienė tvirtino, kad palangiškiai nėra pagrindiniai pirkėjai ir gintaro prekybininkus aplanko tik tada, kai lauktuvėms perka įvairias smulkmenas po eurą, du ar tris. Jei nori didesnės dovanos, „susimeta“ ir perka drauge: „Pasižiūri piniginėje, o ten – tuščia, tai visokius nebrangius niekučius ir perki. Ši taisyklė galioja ne tik palangiškiams, bet ir kitiems poilsiautojams.“
Palanga, Z. Lubienė minėjo, yra specifinis miestas. Jos nuomone, visi sakantys, jog Palanga yra labai brangi, nesupranta ir net nesusimąsto, kaip gyvena šio miestelio žmonės: „sezono metu jie stengiasi užsidirbti visai žiemai tiek, kad išgyventų, antraip grės badas ir skurdas.“
Sezonas baigėsi – sezonas prasideda!
„Sezonas prasideda gegužę, o jo pabaiga – spalio pirmą. Tokį laiką pradirbus diena iš dienos, jau nebesinori daugiau...“, – sakė Z. Lubienė. Kaip pasakojo moteris, Palangoje yra toks posakis „Sezonas baigėsi, sezonas prasideda!“ Tai reiškia, kad tik pasibaigus vienam sezonui, pradedama rengtis kitam: Z. Lubienė ir jos vyras ne tinginiauja, o kuria ir gamina darbus kitai vasarai, kitiems poilsiautojams.
Gintarą savo dirbiniams pora perka: „Jei mes bandytume patys susigaudyti gintaro, tai tikrai prekiauti nepajėgtume, nes gintarą rinkti reikia naktį. Be to, paskutiniais metais jūra išmeta vis mažiau vadinamojo Baltijos aukso. Išgilinus Klaipėdos farvaterį, gintaro iki mūsų jūros bangos neatneša“, – pasakojo Z. Lubienė.
Savo verslo ateities jie neprognozuoja. Kažkada jie su vyru dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate, o vėliau buvo atleisti iš darbų. Palangoje nebuvo tiek darbų, kiek kituose miestuose, taigi jie buvo priversti daryti tai, ką išmano ir moka geriausiai. „Aš žinau, kad mano pensija sieks 110 eurų, taigi tikriausiai būsiu priversta dirbti tol, kol pajėgsiu. Problema ta, kad Palangoje daugelis darbų yra sezoniniai. Be to, niekas nenori priimti į darbą pagyvenusių žmonių“, – sakė Z. Lubienė.
Palanga naikinama
Pasak Z. Lubienės, vasarą į Palangą suvažiuoja įvairaus plauko poilsiautojai: jaunimas, kuriam reikia pasilinksminti, norinčios pailsėti šeimos su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonės. „Atvažiuoja tas didelis srautas žmonių, o paskui juos susirenka vagys, benamiai, valkatos iš visos Lietuvos. Ir taip – metai iš metų“, – skundėsi padidėjusia apgavikų koncentracija menininkė.
Jos nuomone, ilgainiui poilsiautojų turėtų dar sumažėti. „Visai neseniai laikraštyje perskaičiau, kad už įvažiavimą į Palangą rengiamasi įvesti 5 eurų mokestį. Tai – apiplėšimas vidury baltos dienos. Tikrai neįsivaizduoju, ką mąsto Palangos miesto savivaldybė... Čia poilsiaujantys žmonės dažnai nesėdi tik Palangoje: jie keliauja ir į Klaipėdą, lankosi ten esančiuose muziejuose, taip pat keliauja pavalgyti už miesto, nori aplankyti Kuršių Neriją. Ar poilsiautojai turės susimokėti kiekvieną kartą, kai tik išvažiuos iš miesto? Gal tokių mokesčių įvedimas ir protu nesuvokiami sprendimai ir nulemia poilsiautojų sumažėjimą“, – kėlė prielaidą Z. Lubienė.
DELFI primena, vykstantieji automobiliais į Palangą, nuo ateinančio birželio mokės vienkartinę vietinę rinkliavą už naudojimąsi viešąja kurorto infrastruktūra, kuri, nepriklausomai nuo viešnagės Palangoje trukmės, sieks 5 eurus. Ši rinkliava, kaip teigta Palangos miesto savivaldybės pranešimuose, bus renkama tik vasarą – birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Dar viena poilsiautojų sumažėjimo priežastis – euro įvedimas. Z. Lubienės nuomone, tik po poros, trejeto – ketverto metų žmonės atsigaus ir galės sau daugiau leisti, gal ir į Palangą poilsiauti sugrįš.
Trečia poilsiautojų trūkumo priežastimi ji laiko neapgalvotą ir chaotišką miesto planavimą. Moteris palygino Druskininkų kurortą su Palanga: „Druskininkų miesto centre įkurta vaikų žaidimo aikštelė, prie Druskonio ežero – dar viena. Nuvažiavau ten ir nustebau, kaip puikiai Druskininkai rūpinasi jaunomis šeimomis ir jų vaikais. O ką matome Palangoje? Ne veltui sakoma, kad „Palanga – bobučių miestas“, nes čia nėra kur būti šeimoms, vaikų žaidimo aikštelės sukurtos toliausiai nuo miesto centro, kur su vaikais net nenueisi, prie bėgimo ir dviračių takų. Pačios geriausios vietos atiduotos „girdykloms“, – čaižiai kalbėjo Z. Lubienė.
