Interneto socialiniuose tinkluose aktyviai dalinamasi nuoroda apie skanėstus nebrangiai parduodančių olandų vaflinę.
Į DELFI skambutį Miriam atsiliepė lietuviškai tačiau apie nuotykius Lietuvoje pasakojo sklandžia anglų greitakalbe.
„Dirbome savanoriais Olandijoje ir kartą išvažiavome atostogų į Prancūziją. Svarstėme, į kurią kitą šalį būtų galima nuvažiuoti ir pažįstami užsiminė apie Lietuvą. Pasidomėjome, ar čia būtume reikalingi, o sužinoję, kad tikrai taip, nusprendėme čia atvažiuoti visi kartu“, – pasakojo M. Broertjes.
Jos teigimu, tik atvykus buvo sudėtinga, nes Lietuvoje mažai kas kalba olandiškai, tad kol pramoko lietuviškai, su aplinkiniais teko bendrauti angliškai.
„Kadangi atvažiavome čia, tai su žmonėmis norisi bendrauti jų kalba. Mintis čia atvažiuoti (ne tik mudviem, bet ir su trimis vaikais) buvo šiek tiek beprotiška. Bet kad būtų dar labiau beprotiška, nusprendėme padaryti ką nors olandiško“, – juokavo pašnekovė.
„Vafliai, ypač su karamele, itin populiarūs mūsų šalyje. Taigi ten susiradome įrangą, ją nusipirkome ir pradėjome juos kepti čia“, – apie nuosavą verslą pasakojo M. Broertjes.
Veiklos pradžioje esą netrūko kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, verslininke tapusią moterį nustebino, kad norint atidaryti vaflinę reikės tiek visokių leidimų ir licencijų.
„Valdžios institucijose darbuotojai iš tikrųjų bendrauja angliškai. Tačiau kai kuriose tai sunkiau. Taigi su viena inspekcija (šį žodį pašnekovė ištarė taisyklingai lietuviškai, – aut. past.) teko bendrauti su draugų pagalba arba pasitelkus „Google Translate“ vertėją. Dar ir dabar iš to smagiai pajuokaujame su draugais.
Vis dėlto žingsnis po žingsnio padarėme, ko iš mūsų reikalavo ir galiausiai atsidarėme. Nebuvo lengva, bet pavyko. Atėję įvertinti, ar galime veikti, inspektoriai nežinojo kaip reaguoti. Sako, viskas keistai pas jus atrodo – ir padėklai („paletės“) ir vanduo iš kibiro rankoms plauti. Na, bet pasakė, kad gal čia jūsų toks dizainas ir dirbti leido, nes nerado jokių pažeidimų nustatytiems reikalavimams“, – pasakojo pašnekovė.
Ji pripažino, kad Lietuvoje jaunoms šeimoms, ypač turinčioms mokyklinio amžiaus vaikų, pragyventi tikrai nėra lengva. Taigi, įrengiant parduotuvę stengtasi taupyti, viską daryti kuo mažesnėmis sąnaudomis.
Nepaisant to, čia kepamų vaflių kainos tikrai nėra labai didelės – paragauti ką tik iškepto skanėsto galima ir už 0,5 Eur, o puodelis kavos su vafliu tekainuoja 1 Eur.
„Didžiausias klausimas mums buvo, kokią kainą nustatyti. Norėjosi padaryti taip, kad kiekvienas galėtų sau leisti nusipirkti vaflių ir kavos. Tiesiog svarstėme, už kiek patys galėtume nusipirkti.
Štai vyras anądien nuėjo į „Iki“, o ten vien kavos puodelis du eurai. Mes to niekada nedarysime – su trimis vaikais mums būtų per brangu tiek mokėti. Geriau jau namie pati pasidarysiu kavos.
Kita vertus, kai kuriems klientams ir dabartinė kaina galbūt yra per didelė. Vis dėlto galvojame, kad čia yra sąžininga kaina“, – paaiškino šeimos verslą Lietuvoje pradėjusi M. Broertjes.
Pašnekovė neslėpė, kad artimiausiu metu planų grįžti į gimtinę jos šeima neturi.
„Prieš atvažiuodami nusprendėme: Lietuvoje būsime tiek, tiek laiko matysime, kad mūsų vaikai šypsosi. Kadangi jie iki šiol šypsosi kiekvieną dieną, tai kol kas grįžti neplanuojame. Nors, aišku, pasiilgstame Olandijoje likusių draugų, tačiau čia irgi susiradome naujų“, – optimizmu švytėjo moteris.
Anot jos, vaikau čia lanko mokyklą, tad būtų ne visai gerai, jeigu jiems vėl tektų kraustytis. Taigi, kartu su vyru jiedu nusprendė, kad šiuo metu vaikams reikalingas stabilumas.
„Pasiliksim kol mažiausias vaikas pabaigs mokyklą. Bet kadangi jam tik treji, tai dar gali užtrukti“, – juokavo M. Broertjes.
Ji džiaugėsi, kad atidaryta parduotuvė puikiai atspindi jų tapatybę ir suteikia progą pabendrauti su žmonėmis.
„Parduotuvė – tai mes žmonės. Žmonės čia ateina ir mato, kad tai mes. Na, o mums tai papildomos pajamos, nes kaip ir visi turime iš kažko gyventi, apmokėti sąskaitas ir kad galėtume toliau dirbti savanoriais“, – pasakojo moteris.
