Tokiam nuotykiui ryžtųsi ne kiekvienas, bet lietuvė Eglė apsisprendė per pusvalandį ir nepasigailėjo: tris mėnesius ji stažavosi šiauriausiame pasaulyje aukštos klasės restorane.

Prieš 5 metus Eglė nusprendė, kad po žurnalistikos studijų ji pagal specialybę nedirbs, o dirbti reklamos agentūroje visą gyvenimą nenorės. Todėl ji išvyko iš Lietuvos į Norvegiją. Ten ji įsidarbino restorane ir kibo į naujus mokslus – iš pradžių reikėjo išmokti norvegų kalbą.

„Dienos metu – kalbos kursai, o darbas po pietų. Intensyvu, bet įmanoma suderinti“, – pradžią prisiminė mergina. Vis dėlto persilaužti padėjo būtent darbas su klientas – iš pradžių po kelis žodžius ir frazes, o po kelerių metų ji jau laisvai šnekėjo norvegiškai.

„Norvegijoje gali lengvai išgyventi su anglų kalba, bet gali ir prisiversti. Iš pradžių kalbi laužyta kalba, gali priimti užsakymą, bet pokalbio palaikyti dar nelabai“, – pasakojo Eglė.

Atrasti savo pašaukimą merginai padėjo jos pirmasis restorano vadovas, kuris pasiūlė ragauti vyno ir klausti lietuvės nuomonės. Atradusi visiškai naują kvapų ir skonių pasaulį Eglė užsibrėžė kitą tikslą – ji norėjo tapti someljė – profesionalia restorano darbuotoja, atsakinga už vyno meniu sudarymą, atsargų priežiūrą, svečių aptarnavimą, parenkant vyną ir kitus gėrimus prie patiekalų.

Someljė restorane gali būti ne mažiau svarbus už virėją, jei jis atsakingas už aptarnaujančio personalo veiklos organizavimą, motyvavimą ir mokymą. Aukščiausio lygio someljė paslaugos gali tapti neatsiejama gero restorano įvaizdžio dalis.

Įgijusi someljė išsilavinimą Eglė jau galėjo patarti klientams, kokį vyną rinktis. Tačiau jos akį patraukė vienas skelbimas, kuriame nurodyta, kad Svalbarde esantis restoranas „Huset“ ieško darbuotojų, tarp jų ir somelje.

„Jie ieškojo žmonių, kurie galėtų padirbėti turistinio sezono metu – nuo kovo pradžios, kai baigiasi poliarinė naktis, grįžta saulė iki gegužės vidurio, kai prasideda kruizinių laivų sezonas. Darbdaviai sutiko išleisti mane įgyti patirties ir po pusvalandžio jau nusprendžiau pirkti bilietus“, – kalbėjo lietuvė.

Užšalęs Disneilendas suaugusiems žmonėms

Apie Svalbardą buvau girdėjusi, kad tai yra labai specifinė Norvegijos dalis su savo mažomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Svalbardas yra šiauriausiai esanti Europos teritorija, esanti Arkties vandenyne. Salos iš viso užima 62 050 km², tarp jų išsiskiria trys didelės salos: Špicbergenas, Šiaurės Rytų Žemė, Edžo sala bei Barenco sala. Sostinė – vos 2 tūkst. gyventojų turintis Longjyrbienas.

Svalbardas priklauso Norvegijai, tačiau, kaip pripažino pati Eglė, labai skiriasi nuo žemyninės šalies dalies – turi savo gubernatorių, atskirą biudžetą, skirtingą mokesčių politiką. Be to, visi dirbti norintys atvykėliai čia laukiami – vizų ar specialių leidimų nereikia. Be norvegų čia gyvena nemažai švedų, yra rusų ir netgi tailandiečių.

„Svalbardas – visiškai kitas pasaulis, užšalęs disneilendas suaugusiems žmonėms. Čia nėra PVM ar pan. mokesčių, o nuo atlyginimo moki tik 16,2 proc., pačioje Norvegijoje būtų bent dvigubai daugiau“, – teigė lietuvė.

„Huset“ ji buvo viena iš 5 somelje, kuri galėjo parinkti vyną, žinojo, kuris geriausia dera prie kurio patiekalo. Tai nėra lengva, mat restoranas turi įspūdingą vyno rūsį, kuris yra didžiausias Šiaurės Europoje – mažiausiai 14 tūkst. butelių ir apie 1300 skirtingų vynų.

E. Stočkutė Svalbarde

„Juos turiu gebėt surasti, nebūtina visų paragauti, bet žinoti gamintoją, kilmę, prie ko galima derinti būtina. Klientai čia turtingi, o tai sukuria galimybę paragauti tokių vynų, kurių neįpirkčiau arba nenorėčiau pirkti už itin didelę kainą“, – sakė Eglė.

Dėl nedidelių mokesčių dalis produktų čia yra pigesni, tačiau tie, kurie genda, pavyzdžiui pienas, kainuoja daugiau. Vis dėlto atlyginimu Eglė nesiskundė – ji dirbo daug, kartais ir po 12 valandų per parą, bet ir uždirbdavo daug – 200 Norvegijos kronų ( 21,64 eur ) per valandą, plius arbatpinigius. Per mėnesį ji galėjo tikėtis bent 36 tūkst. kronų (beveik 4 000 eurų).

„Grįžti namo pavargusi, bet patyrusi labai daug, – sakė Eglė. Nuo darbo laisvu metu ji stengėsi kuo daugiau keliauti. – Jei pavargai nuo miesto ar turi laisvą dieną – išvažiuoji į kalnus, isšivalai galvą“.
Tai žmonės daugiausiai daro sniegomobiliais, kuriuos noriai skolina vieni kitiems.

„Čia labai draugiška bendruomenė, kur visi pasirinko šią vietą patys. Pirmą dieną kai atskridau mane paėmė su mašina. Sustojome prekybos centro aikštelėje, sakau, o mes nerakinsime automobilio?

Ne – jie raktelius palieka mašinoje, niekas nepaims, o jei bandys vogti, kur jie nuvažiuos? Niekas nerakina ir namų durų, paklausi kas galėtų paskolinti sniegomobilį ir draugo draugas tikrai turės“, – sakė lietuvė.

Šauti į baltąjį lokį - tik savigynos tikslais

Tiesa, kelionės į kalnus sniegomobiliais gali būti pavojingos ne tik dėl atšiaurių gamtinių sąlygų, kai pučiant smarkiam vėjui jausmas, tarsi už lango būtų 30 laipsnių šalčio.

Nutikus nelaimingam įvykiui, pavyzdžiui, apsivertus sniegomobiliui, kaip tai neseniai įvyko vienam bendrakeleiviui, pagalbos galima tikėtis nebent atskridus sraigtasparniui. O didžiausią grėsmę gali kelti baltieji lokiai, kurie slampinėja ne tik laukinėje gamtoje, bet kartais užklysta ir į gyvenvietes.

„Niekada negali būti 100 proc tikras, kad lokys neateis į miestą. Buvo neseniai balta meška atėjusi. Tai įvyko gelbėjimo operacija: sraigtasparniu atskrido pats gubernatorius, paleido meškai į užpakalį migdomuosius, su tinklu išskraidino ir paleido maždaug 100 km už miesto“, – pasakojo Eglė.

Kaip ir daugelis žmonių, prieš išvykdama už miesto ribų ji su savimi pasiima šautuvą, kurį paskolino draugai.

Svalbardas

„Leidimo nereikėjo, tik gavau iš bendradarbio lapą, kuriame pažymėta, kad jis paskolino ir viskas, to užtenka, jei sutiksiu policininkus. Žinoma, prieš tai man parodė kaip užtaisyti ginklą, juk tai yra mano apsauga. Tiesa, mieste negali nešti užtaisyto šautuvo, turi išimti spyną“, – sakė Eglė.

Ji pabrėžė, kad nepaisant grėsmės, baltieji lokiai Svalbarde yra saugomi – jei vienas toks gyvūnas nušaunamas, kviečiama policija, kuri aiškinasi įvykio aplinkybes ir netgi traktuoja lokiažudystę kaip žmogžudystę.

„Neturi teisės nušauti poliarinio lokio, nebent kyla tiesioginė grėsmė tavo gyvybei. Prieš kelias savaites bendradarbė su vaikinu išvažiavo į kalnų namelį, o ten bandė įsiveržti lokys.

Tai bendradarbė su draugu stovėjo viduje su ginklais ir pasiruošę šauti lokiui į snukį. Viskas baigėsi tuo, kad iš širdies padaužė puodų dangčius ir tas 3 metų amžiaus „mažylis“ nuėjo, apkramtęs sniegomobilio sėdynę, – pasakojo Eglė, kuriai susitikimai su baltaisiais lokiais baigėsi taikiai, – tie, kuriuos sutikau, miegojo nemandagiai užpakalius atsukę“.

Eglė sakė, kad mielai čia sugrįžtų ir netgi įsitikinusi, kad Svalbardą artimiausiu metu atras ir daugiau lietuvių – kadaise svarbi salynui kalnakasybos pramonė merdi, o salos gyventojams vis svarbesnis tampa turizmas.

„Pati nenorėčiau likti čia visam laikui, Bergene liko draugas ir jo labai pasiilgau. Bet trumpam čia grįžčiau su mielu noru“, – teigė Eglė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (160)