Bostono centre – prabanga tviskantis lietuvės restoranas: už virtinius amerikiečiai moka ir 20 dolerių

 (136)
Kai vėsų 2012-ųjų lapkritį Rūta Laukien parodė į iš pažiūros niūroką pilką pastatą Bostono centre, sunku buvo patikėti, kad tuometinėje statybvietėje duris atvers vienas geriausių miesto restoranų, kuriame skambės Lietuvos vardas. Tačiau užsispyrusi Amerikos lietuvė pasiekė savo ir įgyvendino senai puoselėtą svajonę.
Liquid Art House
© Liquid art house nuotr.

Prabanga tviskantis „Liquid art house“ nėra vien tik restoranas. Tai kartu ir meno galerija, kurioje eksponuojami paveikslai, kiti meno dirbiniai, kuriuos čia pat galima ir įsigyti.

“Idėja tokia, kad viskas yra menas. Norėjau meną padaryti prieinamu, kad kiekvienam galima būtų prie jo prisiliesti. Man ir maisto gaminimas yra menas, pavyzdžiui mūsų virtuvė yra atvira ir šefai, kaip menininkai kuria maistą”, - pasakojo jau kelis dešimtmečius Amerikoje gyvenanti Rūta.

Liquid Art House nuolat rengiamos parodos.
Liquid Art House nuolat rengiamos parodos.
© Liquid art house nuotr.

Čia ji atsirado kone atsitiktinai. Dar praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje prieš Nepriklausomybę jos mama gavo vizą į JAV, kur gyveno jos giminės, pabėgusios į Ameriką per Antrąjį pasaulinį karą.

„Važiavau į tuometinį Leningradą tik palydėti mamos ir vos ne juokais pagalvojau, kad reikia užpildyti vizą“, - pasakojo lietuvė. Vizą ji gavo ir 1990 metais, vos baigusi vidurinę mokyklą, išvyko į Ameriką, tačiau grįžti nespėjo – įbaugino kruvini 1991-ųjų sausio įvykiai.

Amerikietišką svajonę pasiekė sunkiu darbu

Nusprendusios kurį laiką dar pasilikti Amerikoje Rūtos pradžia buvo sunki – ji buvo kone vienintelė lietuvė, nemokėjo anglų kalbos, nepažinojo amerikiečių kultūros, jautėsi nedrąsiai, kankino nepilnavertiškumo kompleksai.

„Tuo metu tenorėjau pavalgyti, apie tokius dalykus, kaip restoranas ar galerija net negalvojau, - prisiminusi pirmuosius sunkius metus juokėsi pašnekovė. - Gal lietuviškas užsispyrimas, tikėjimas, kad lietuviai – darbštūs žmonės padėjo. Supratau, ką reiškia amerikietiška svajonė – reikia turėti daug vidinio postūmio, sunkiai dirbti ir įrodyti sau bei kitiems, kad gali viską pasiekti”.

Darbo nebijojusi mergina nėrė į veiklą – vienu metu teko dirbti kelis darbus ir tuo pačiu metu krimsti mokslus.

Darbšti lietuvė galiausiai prasimušė iki Volstryto – čia ji 12 metų dirbo investicinės bankininkystės srityje, kur nuo eilinės tarnautojos iškilo iki viceprezidentės. Tačiau smogusi 2008-ųjų finansinė krizė skaudžiai palietė ir lietuvės karjerą. Persikrausčiusi į Bostoną Rūta vis dažniau pagalvodavo, kad nori turėti kažką savo.

“Mėgau meną, pasėdėti prie kavos ir galvodavau, kaip būtų įdomu atvežti menininkų kūrinius iš Lietuvos ir čia parduoti. Ši mintis liko ir išaugo į kai ką daugiau”, - pasakojo R. Laukien.

2012-ųjų rudenį ji jau įsivaizdavo, kaip atrodys “Liquid art house” - padalinta į tris dalis, kur veiks didelis restoranas, baras ir meno galerija. Tuomet rodydama projektą moteris turėjo aiškią viziją, tačiau neįsivaizdavo, su kokiais sunkumais susidurs.

Liquid Art House
Liquid Art House
© Liquid art house nuotr.

Susidūrė su biurokratija

“Kai pradedi, tai geriau nežinoti, kas laukia. Užtruko tikrai daug laiko – beveik metus ieškojau vietos, tada metus užtruko statybos. Galbūt buvau naivi, bet mane nustebino biurokratija. Maniau, kad tai yra amerikietiška svajonė, juk sukursiu darbo vietų, skatinsiu verslą, priims išskėstomis rankomis, bet buvo labai sunku”, - pabrėžė Rūta, kuri į “Liquid art house” investavo ne vieną milijoną dolerių.

Žmones teko samdyti per profsąjungas, kurios Bostone itin stiprios, tad tai atsiėjo tris kartus brangiau, nei įprastai. Šiuo metu “Liquid art house” dirba apie 50 žmonių. Be to, teko pakovoti dėl įvairių leidimų. Pavyzdžiui, su kaimynais iš pradžių nesutarta dėl leidimo prekiauti alkoholiu.

“Jie galbūt manė, kad čia bus įkurtas koks naktinis klubas ir norėjo, kad alkoholiu būtų prekiaujama iki 11 valandos vakaro, nors Bostone paprastai leidžiama iki 2-os valandos nakties.

Tai net kai nusipirkau alkoholio licenciją, kuri kainavo nepigiai – 250 tūkst. dolerių, turėjau gauti kaimynų asociacijos leidimą. Galiausiai po ilgos kovos leido nuo sekmadienio iki trečiadienio pardavinėti iki 12-os nakties, o likusiu metu – iki 1-os valandos nakties. Dar negavau licencijos, leidžiančios čia groti didžėjui, nors norėčiau”, - pasakojo lietuvė.

Amerikiečius sužavėjo lietuviški varškėčiai

Rūta pabrėžia, kad jos įkurta vieta Bostone yra unikali - tokių daugiau nėra, mat tai - ne šiaip vieta prabangiai pavakarieniauti. Čia nuolat rengiamos parodos, kur eksponuojami meno kūriniai iš viso pasaulio. Žinoma, ir iš Lietuvos.

Rūta Laukien
Rūta Laukien
© Rūta Laukien nuotr.

“Dar dirbdama banke bandžiau prisidėti prie Lietuvos ekonomikos. Į tėvynę grįžtu kelis kartus per metus. Į Bostoną esu pritraukusi lietuvių menininko Rimanto Dichavičiaus parodą. Remigijus Kriukas čia labai sėkmingai pardavinėjo dirbinius iš stiklo. Lietuviai čia vis dar savotiška egzotika, nors Lietuvos vardą, skirtingai nei 1990 metais, jau žino, ypač žydai”, - pasakojo verslininkė.

Lietuvos vardą tiesiogiai čia garsina ne tik menininkai, bet ir maistas. Rūta didžiuojasi, kad virtuvėje garsūs šefai kuria 15 rūšių virtinių, iš kurių populiariausi – lietuviški varškėčiai.

“Padarėme virtinius su sūriu (cheese dumplings), bet niekas jų nepirko. Pakeitėme pavadinimą į “lietuviškus virtinius” (Lithuanian cheese dumplings) ir iš karto tapo vienu populiariausių patiekalų. Tiesa, čia juos darome ne su grietine, o kiek kitaip”, - pasakojo Rūta.

Prabangūs, daugiau nei 20 dolerių kainuojantys virtiniai čia yra patiekiami ir su grybais, ir su kriauše bei gouda sūriu, pagardinti garstyčių padažu, ir raudoni su burokėliais.

Varškėčiai su burokėliais
Varškėčiai su burokėliais
© Liquid art house nuotr.

“Varškę perkame iš vietinio turgaus”, - pabrėžė R. Laukien, kuri pripažino, kad stengiamasi išlaikyti aukštą lygį, nors jos įkurta vieta nėra brangiausia Bostone - žmogui vakarienė kainuoja apie 70-75 dolerius.

Po apdovanojimų - naujos ambicijos

Lietuvės restoranui sekasi - “Liquid art house” jau ne sykį pateko į karčiausių Bostono restoranų dešimtukus, pelnė apdovanojimą už geriausius desertus, o virtuvė stengiasi laikytis Rūtos filosofijos – viskas gali būti menas. Todėl lietuvių menininko R. Kriuko stiklo dirbinių įkvėpti virtuvės šefai stengiasi nustebinti ir forma, pavyzdžiui iš cukraus išpūtę lempą, kurios viduje patiekiamos žąsų kepenėlės.

“Man tai daugiau yra namai, kur eksponuojamas menas, noriu pakeisti jo supratimą. Tokia buvo mano svajonė ir ji visiškai išsipildė – mėgstu meną ir maistą, tad juos ir parduodame. Viskas, ką čia galite išvysti – nuo paveikslų iki žvakidžių, indų ir žinoma maisto”, - sakė R. Laukien.

Sietyną primenanti cukraus lempa su žąsų kepenėlėmis
Sietyną primenanti cukraus lempa su žąsų kepenėlėmis
© Liquid art house nuotr.

Ji pripažino, kad rasti tinkamų žmonių nėra lengva, kaip ir Lietuvoje.

“Nemažai ir atleidau, ir pasamdžiau, ypač sunku rasti gerus vadybininkus, kuriais gali pasitikėti, juk pati negaliu dirbti dieną ir naktį. Kita vertus, dalį žmonių teko atleisti ir smarkiai pakilus mokesčiams, susijusiems su sveikatos apsauga”, - pasakojo Rūta.

Jos manymu, Lietuvoje pasiekti tai, ką pasiekė JAV jai vargu ar būtų pavykę.

“Anksčiau sakiau, kad visada grįšiu į gimtinę. Bet kai po pirmųjų 5 ar 7 metų pirmą kartą grįžau į Lietuvą, sau pripažinau kad greičiausiai taip neatsitiks”, - sakė lietuvė, kuri JAV jau yra sukūrusi šeimą ir šią šalį vadina savo namais.

“Tad į Lietuvą greičiau atvažiuoju, nei grįžtu”, - šyptelėjo moteris. Tačiau ji pripažino, kad turi didesnių ambicijų, kurios galbūt paliestų ir Lietuvą.

“Dar daug ką galiu daryti. Man juk sakė, kad rimti menininkai čia nieko neeksponuos, bet nutiko priešingai. Iki Michelino žvaigždučių dar tolokai, bet, žinoma, norėtume siekti ir prestižinio “James Beard award”.

Be to, norėčiau atidaryti panašias vietas ir kituose miestuose, netgi tarptautiniu mastu, o gal ir Lietuvoje, kodėl gi ne? ”, - optimizmo neslėpė nuo nieko pradėjusi ir sėkmingą verslą sukūrusi lietuvė.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kiekvienas gali būti didelis

Atkirto besistebintiems vestuvių fotografų kainomis: už kokybę teks sumokėti ir 2 tūkst. eurų (394)

Artėjančios vestuvės daugumai tampa galvos skausmu: reikia galvoti ne tik apie tai, kokioje bažnyčioje sumainyti aukso žiedus, bet ir kaip tilpti į suplanuotą biudžetą.

Moterį sėkmė aplankė atsisakius uždarbio: daug kas gąsdino, kad šis sprendimas neprotingas (29)

Stebuklų nereikia toli ieškoti. Garliavoje, greta Kauno, veikiančiame „Fėjų slėnyje“, įkurtame lėlininkės, rašytojos Editos Lei, juos atranda ir maži, ir dideli. Iš noro pakeisti gyvenimą gimęs projektas kūrėjai atnešė ne vieną džiaugsmo akimirką, jomis kaunietė dalijasi ir su kitais.

Susižavėję Estija daro klaidą: Lietuvoje galimybės net geresnės (81)

Konkurencija turizmo versle itin didelė, tačiau vietą čia atranda ir nedidelės kompanijos. Vis dėlto 15-a metų veikiančios kelionių agentūros vadovas sako, kad vis dažniau pagalvoja veiklą perkelti į Estiją, kur sąlygos smulkiam verslui, anot jo, kur kas palankesnės. Vis dėlto mokesčių ekspertas šį mitą išsklaido.

Rėžė tiesą į akis: neleidžiate atsiskaityti kortele? Gali būti, kad slepiate mokesčius (404)

Nieko jau nebestebina galimybė banko kortelėmis atsiskaityti maitinimo įstaigose, viešbučiuose ar prekybos centruose. Tačiau DELFI skaitytoja Audra pastebi, kad šalyje esančiuose grožio salonuose ir kirpyklose vis dar nėra tokios galimybės. Ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad tai gali būti susiję su šešėline ekonomika.

Šias klaidas darantys niekada nesukurs sėkmingo verslo (22)

Ar išlaikyti esamus ir pritraukti naujus klientus padeda aktyvus reiškimasis feisbuke, ar įmanoma mažoje įmonėje visus darbus atlikti vienam ir ko nedaryti sukūrus naują verslą – šie klausimai smulkiesiems verslininkams iškyla kone kasdien. Ekspertai pabrėžia, kad bene svarbiausias sėkmingo verslo bruožas – jo išskirtinumas, rašoma pranešime spaudai.