Vis dėlto, atėjus rudeniui, žmonių srautas atslūgo. Supratome, kad Utena yra vasaros kurortas – į sodybas šiame krašte pailsėti suvažiuoja daug vilniečių ir kauniečių“, – apie savo verslo pradžią ir pirmąsias pamokas pasakoja 29 metų mergina. Ji gyvena Vilniuje, o dirba Utenoje – užtikrina darbo vietas sau ir kitiems.
Per porą metų Gintvilė geriau susipažino su nedidelio miesto gyventojų ir svečių skoniais bei pomėgiais, o iš kruopščiai sudaryto valgiaraščio per tą laiką išbraukė tik vieną patiekalą.
- Gintvile, kodėl būdama vilnietė pasirinkai atidaryti restoraną Utenoje?
- Viskas prasidėjo labai netikėtai. Tai nebuvo mano vaikystės svajonė.
Anksčiau dirbau biure su verslo klientais – bendravau su didelių tarptautinių kompanijų atstovais. Darbas buvo įdomus ir gerai apmokamas. Biure praleidau 4,5 metų ir supratau, kad viską žinau, jaučiuosi labai patogiai, bet trūksta iššūkių, kažko naujo. Ėmiau svarstyti, ar imtis naujų projektų, ar tiesiog pakeisti darbą.
Tada sulaukiau pasiūlymo – šis projektas Utenoje jau buvo pradėtas, investuoti pinigai į virtuvės įrangą. Mano užduotis buvo sugalvoti vietai tinkamą konceptą, pagal jį sukurti interjerą, suburti komandą bei sudaryti meniu. Aš sutikau.
Mano draugas gerai išmano viešojo maitinimo įstaigų verslą, turi kelis restoranus – žinojau, kad galėsiu gauti vertingų patarimų. Pasitikėjau savimi. Norėjau, kad regionuose atsirastų daugiau laisvalaikio įvairovės, miesto kultūros apraiškų. Vilniuje penktadienio vakarą be rezervacijos kavinėse sunku gauti staliuką, nes išeiti į miestą pabūti su draugais yra įsigalėjusi norma.
Gyvendama Vilniuje aš mėgaujuosi laisvalaikiu, atradimais ir atmosfera, kurią sukuria miesto kavinių, restoranų ir barų kultūra. Matau, kaip ji pulsuoja ir kinta. Man tai labai patinka, todėl noriu, kad ši žmones jungianti gyvastis atsirastų ir regionuose.
- Pasirinkai riziką – kurti savo verslą nepažįstamame mieste. Kas buvo sunkiausia?
- Maniau, kad galėsiu dirbti savo darbą, o prie restorano reikalų prisėsiu vakarais. Taip pat tikėjausi, kad problemas pavyks išspręsti telefono skambučiu ar per skype ir viskas eis kaip per sviestą.
Kai pradėjau, supratau, kad lengva nebus. Išnaudojau darbe sukauptas atostogas, tada pasiėmiau nemokamų atostogų, o galiausiai pamačiau, kad čia, restorane Utenoje, turiu būti visą laiką. Pirmą vasarą nebeturėjau laiko nei sau, nei sportui, net visus savo hobius teko laikinai pamiršti. Vis dėlto aš priėmiau iššūkį – ir tada, ir dabar jaučiu, kad mano veikla yra prasminga.
Iš pradžių svarbiausia užduotis man buvo suformuoti gerą komandą. Buvo sunku, nes gyvenu Vilniuje ir nesu vietinė. Utenoje nieko nepažinojau. Teko dirbti labai ilgai, kol subūrėme komandą, kuri veikia vieningai, gerai sutaria, išmano savo sritį.
Restoranas yra labai gyvas verslas, kasdien pilnas netikėtumų ir uždavinių. Tad šiai veiklai skyriau visą savo laiką. Taigi, „Food Lab“ istorija nėra apie svajonę, kuri išsipildė netyčia. Tai – apgalvotas mano sprendimas ir pasirinkimas, kuriam skiriu daug dėmesio ir darbo. Pripažįstu, pradėdami veiklą Utenoje mes rizikavome, nes vietos žmonėms drąsi mūsų restorano koncepcija, interjeras ir maistas galėjo atrodyti labai neįprastai. Širdyje kartais sukirbėdavo baimė.
Tačiau verslą Utenoje aš pasirinkau ne dėl saugumo ir ramybės. Visų pirma mąsčiau apie tai, kas man patinka Vilniuje, kokią patirtį iš sostinės norėčiau perkelti į Uteną. Manau, kad tokiuose miestuose kaip Utena turėtų būti kuo daugiau jaukių erdvių, kur žmonės galėtų susitikti, bendrauti, ramiai leisti laiką kartu. Mat kol kas čia tokių įpročių nėra, vakare į kavinę didelis būrys žmonių susirenka nebent švęsti gimtadienio.
Iki šiol keista, kad daug svečių ateina tarsi labai skubėdami, užsisako vieną patiekalą, greitai suvalgo ir pakyla išeiti – pietūs ar vakarienė jiems yra tarsi užduotis, o ne laiko praleidimo būdas. Bet dirbu ir tikiu, kad viskas pasikeis. Nepabandęs nesužinosi.
- Ar matai permainų ženklų?
- Regionuose mane žavi tai, kad čia matau labai daug potencialo, daug galimybių veikti. Toli žvalgytis net nereikia – tiesiog panagrinėji didmiesčio gyvenimą ir matai, kas gali veikti ir sulaukti populiarumo Utenoje, Varėnoje ar Plungėje.
Pati patyriau, kad regionuose daug greičiau susikalbu su įvairiomis institucijomis, savivaldybės daug atviresnės, daug kuklesnės ir kur kas labiau padeda. Pradėdama verslą beveik neturėjau žinių apie įvairias licencijas, leidimus, dokumentus, bet sulaukiau pagalbos iš vietos valdininkų – jie mane kone už rankos vedė per visą biurokratijos procesą, konsultavo. Vilniuje tokio dėmesio vargu, ar būčiau sulaukusi. Utenoje viskas įvyko daug paprasčiau ir greičiau. Manau, kad jauniems žmonėms, kurie pirmą kartą imasi veiklos, tokia pagalba yra labai svarbi – miestas parodo, kad yra atviras ir pasirengęs padėti.
- Tenka daug laiko praleisti kelyje. Kodėl nepersikeli gyventi į Uteną?
- Visas mano gyvenimas – Vilniuje. Sostinėje aš gimiau ir užaugau, turiu seną socialinį ratą draugų, daug veiklos. Be to, Vilniuje užsiimu juvelyrika – tai dar vienas mano verslas. Todėl Utena man – tiesiog darbo vieta. Atstumas tarp miestų problemų nesukelia. Juk užsienyje žmonėms valandos kelias iki darbo yra normalus dalykas. Dažnai jie užtrunka net ilgiau.
Vilnius yra nerealus miestas – esu labai patenkinta, kad gyvenu jame ir galiu užsiimti įvairia veikla. Juk mūsų karta yra itin veikli, mėgsta naujoves. O Vilniuje gali lipti ant vandenlentės, bėgioti parke, žaisti tinklinį prie Baltojo tilto, eiti į kiną, spektaklius, parodas, klubus.
Jei regionuose būtų daug veiklos, manau, nebūtų priežasčių išvažiuoti. Kai jaunas žmogus aplink turi daug pasirinkimų, jis gali mėgautis laisve, išreikšti save, įgyvendinti savo idėjas.
- Tačiau pati buvai išvykus studijuoti ir gyventi į užsienį?
- Taip, išvažiavau studijuoti į Angliją, Mančesterio universitetą, kuris yra vienas geriausių pasaulyje – dvidešimtas.
Išvažiavau iš Lietuvos dėl paprastos priežasties – man čia buvo tiesiog per patogu – gyvenimas buvo tobulas: turėjau nuosavą automobilį, baseiną, daugybę draugų. Viskas atrodė lengva ir paprasta. Nusprendžiau išvykti, kad įgyčiau savarankiškumo, nepriklausomybės, patobulinčiau anglų kalbą. Tačiau niekada neplanavau, kad baigusi studijas liksiu Jungtinėje Karalystėje. Gavusi bakalauro diplomą nusipirkau bilietą į Vilnių, susikroviau daiktus ir grįžau. Gyvenau užsienyje tik dėl to, kad norėjau pabūti kitoje aplinkoje, išbandyti save, geriau išmokti kalbą.
- Vadinasi, puikiai išnaudoji laisvę rinktis. Ką tau reiškia ši laisvė?
- Ne kartą esu sustojusi ir mąsčiusi, ką reiškia gyventi laisvoje šalyje. Man net labai sunku suvokti ir įsivaizduoti, kad gali būti kitaip, kad vis dėlto tai yra dovana. Užtenka pažvelgti į pasaulį, patyrinėti gyvenimą kitose šalyje, kur žmones užklumpa įvairios nelaimės ir negandos, tada supranti, kad gyveni oho kokioje šalyje!
- O jeigu tavo veikla ir pasirinkimas įkvėptų kitą 25 metų žmogų atidaryti kavinę. Ką jam patartum?
- Jeigu tavo pagrindinis tikslas yra „užsikalti“ pinigų, būti turtingam ir nieko neveikti – šis verslas tikrai nekoks pasirinkimas.
Man svarbiausia, kad galiu sukurti darbo vietą sau ir kitiems žmonėms. Žinoma, tenka daug dirbti, kad pasiektum norimų rezultatų ir galėtum gyventi gerai. Daug laiko skiriu savo darbuotojams, bendraujame, tariamės, kalbu su svečiais. Šis verslas psichologiškai labai imlus: jeigu virtuvėje darbuotojui bloga nuotaika, iš karto nukenčia maisto skonis, jeigu prastai jaučiasi padavėjas – bloga nuotaika persiduoda klientams. Viską lemia tavo komanda, tavo žmonės, todėl turi visą laiką būti šalia jų, juos įkvėpti, patarti, nuraminti. Savo administracinius darbus galėčiau atlikti kompiuteriu Vilniuje, tačiau važiuoju į Uteną, kad galėčiau būti su komanda, aktyviai dalyvauti restorano gyvenime, nes tai yra mano vizija, mano idėja ir dvasia.
- Daug dirbi, augini mažą vaiką. Kaip nepervargsti ir išlaikai pusiausvyrą?
- Būtent dėl to aš ir renkuosi savo verslą, kuris man suteikia laisvę. Nesvarbu, kad restorane turi dirbti daugiau negu biure, kad kasdien kyla įvairių iššūkių, tačiau esu visiška savo laiko šeimininkė, galiu jį valdyti. Tai man – didžiausia dovana. Juk dabar aš galiu, tarkim, dvi paras padirbti, o tada penkias sportuoti, skaityti, keliauti – man tai yra didžiulis privalumas.
Nežinau, kokius pinigus man turėtų pasiūlyti, kad sutikčiau grįžti atgal į biurą, nors turėjau nerealų darbą, kuris man labai patiko, buvo prasmingas, dinamiškas ir labai įdomus, leido gerai užsidirbti.
Bet dabar turiu galimybę valdyti savo laiką, galiu į darbą ateiti su vaiku – tikrai nebūčiau galėjusi išsėdėti visus metus namie. Dabar jis auga būdamas visur su manimi. Džiaugiuosi, kad pavyksta viską suderinti. Keturis kartus per savaitę rytais važiuoju žaisti tinklinio prie Baltojo tilto – sūnus važiuoja kartu su manimi ir būna vežimėlyje. Aš pusantros valandos sportuoju, o jis žaidžia, miega – net nereikia prie jo prieiti. Po sporto važiuoju į Uteną arba dirbu su juvelyrika. Po kelių valandų darbo – vėl sportas – vandenlenčių parkas, kita treniruotė. Per ją vaikas būna gamtoje, viską stebi.
Gyvenu aktyviai, bet nepavargstu. Visa veikla, kuria užsiimu, man suteikia energijos, yra smagi. Labai sunku pavargti nuo to, ką iš tiesų mėgsti.
- Dėkoju už pokalbį, Gintvile.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
