Darbas gruziniškame restorane privertė pakeisti gyvenimą: supratau, kad tai tęstis nebegali

 (7)
Prieš trejus metus Janiną Zibirevą kelias atvedė į Socialinės pagalbos ir integracijos centrą „Betanija“. Jauna drabužių dizainerė šiandien padeda atsitiesti negandų parklupdytiems žmonėms, įkvepia juos iš naujo patikėti savimi ir puoselėti viltį.
Janina Zibireva
© Ugnė Henriko

„Socialiniai projektai Lietuvoje vaizduojami kaip ištisa ašarų pakalnė, pilki ir niūrūs. Fone skamba raudanti smuikelio muzika, rieda ašaros ir viskas atrodo beviltiška“, – ironiškai pastebi mergina. Kurdama socialinį mados verslą „LECH LECHA Design“ 26 metų Janina nusprendė įrodyti, kad socialiniai projektai gali būti kitokie – ryškūs, spalvingi ir mokantys žmones džiaugtis gyvenimu.

„Mes kuriame mados produkciją iš dėvėtos tekstilės ir į kūrybinį procesą įtraukiame socialinių problemų turinčius žmones“, – vienu sakiniu savo veiklą apibūdina J. Zibireva.

Mados pasaulis nuvylė

Iš Ežerėlio kilusi mergina su mados pasauliu susipažino dar paauglystėje, kai dirbo modeliu – tada ji svajojo apie svaiginančią karjerą ir Niujorko podiumą.

„Gyvendama mažame miestelyje buvau labai naivi. Tikėjau, kad mados industrija kuria tik grožį ir gėrį. Vėliau viską pažinau iš arti – teko nusivilti. Mados pasaulis man pasirodė labai paviršutiniškas, tuštokas. Toje aplinkoje jaučiausi prastai.

Kai pasiekiau savo Olimpo viršūnę – baigiau kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje – mane ištiko egzistencinė krizė. Nenorėjau kurti taip, kaip visi, ieškojau savo kelio, bet patekau į aklavietę“, – atvirai dėsto Janina. Būtent už atvirumą ir nuoširdumą dizainerę myli žmonės, susirenkantys į kūrybines dirbtuves „Betanijoje“. Janina padeda jiems išlaisvinti vaizduotę – galingą jėgą, kurios, anot pašnekovės, neveikia bėgantis laikas. Socialinę atskirtį patiriantys vilniečiai kuria, piešia įvairiomis temomis, o vėliau jų kūriniai įsilieja į drabužių modelius.

Janina Zibireva
Janina Zibireva
© Ugnė Henriko

Bendraudamos su dizainere dvigubai vyresnės moterys ir vyrai, tikina Janina, patiki, kad gali kurti, pamiršta rūpesčius, ima mėgautis buvimu čia ir dabar. J. Zibireva sako, kad būdama tarp socialiai pažeidžiamų žmonių jaučia, kad laiką leidžia prasmingai. „Esu šiek tiek autsaiderė – man patinka gyventi kitaip, eiti ten, kur veda širdis“, – kalba mergina.

Jauna kūrėja tiki: tamsiausia valanda būna prieš aušrą

Janina pastebi, kad stiprus pasitikėjimas savo širdies balsu, kitus žmones kartais nustebina. Būna, kad aplinkiniai jauną kūrėją dėl to net patraukia per dantį.

- Ar žmonių dėmesys tave trikdo?

- Socialiniu mados verslu užsiimu ne dėl žinomumo ar populiarumo. Pasirinkau tokį kelią, nes juo tikiu ir ši kryptis man patinka. Žmonės moka atskirti tikrą nuoširdumą: tai, kas eina iš širdies, lengvai pasiekia kitas širdis. Kiti projekto dalyviai ir partneriai prisijungia laisva valia, padeda, domisi, skleidžia žinią.

- Kadaise dirbai padavėja gruzinų restorane Vilniuje. Kokia tai buvo patirtis?

- Po aukštosios mokyklos baigimo susidūriau su tikrove: daugumai jaunų žmonių yra labai sunku rasti išeitį – užsiimti tuo, kas pačiam patinka, ir išgyventi. Gerai prisimenu, kai į restoraną papietauti užsuko atlikėja Jazzu su savo prodiuseriu. Stebėjau, kaip jie kalbėjo, diskutavo, kūrė koncepcijas. Tuo metu šluosčiau įrankius ir mąsčiau: „Na, Janina, tu esi jauna, kūrybinga – ką veiki? Kodėl šluostai šiuos įrankius? Jeigu kurdama ir nenusipirksi chačapurio, tai kavai pinigų tikrai turėsi – taip pat gali kurti, taip pat gali galvoti!“. Pajutau liūdesį ir gėdą, kad stoviu prie baro ir neišnaudoju savo sugebėjimų. Tądien labai aiškiai supratau, kad tai tęstis nebegali – reikia kažką daryti. Šis suvokimas man buvo didelis postūmis.

Vėliau vieną labai lietingą nusiminusią dieną ėjau paaukoti senų drabužių, nes norėjau pasauliui padaryti gerą darbą. „Caritas“ organizacijoje paskaičiau apie savanorystę ir apsiverkiau.

Nusprendžiau, kad noriu tapti savanore. Taip ir atsidūriau socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“, kur prasidėjo visa mano karjera. Atsidūriau greta žmonių, patiriančių skurdą, neturinčių namų. Mąsčiau, kaip praskaidrinti jų nuotaiką, kokia veikla užsiimti.

Taip susiliejo dvi sferos: socialinis aspektas ir galimybė pritaikyti savo išsilavinimą bei talentus. Ėmiausi netikėtų projektų, kurie atrodė lyg savanorystės dalis. Pradėjau daug bendrauti, organizuoti fotosesijas, labai susidraugavau ir galiausiai mūsų veikla pavirto socialiniu mados verslu – norėjau, kad žmonės patikėtų, jog patys gali kažkuo užsiimti. Taip gimė „LECH LECHA Design“. „Lech-Lecha“ išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „eik!“. Taip aš dabar esu čia, kur esu.

- Tačiau verslo veikloje visada užkoduotas pelno siekimas. O mada gali būti nesuprantama ir nepaklausi. Kaip išsprendi šiuos klausimus, kartu teikdama pagalbą socialiai pažeidžiamiems žmonėms?

- Iš pradžių buvo didžiulis iššūkis suderinti visus šiuos veiklos polius. Tačiau čia atsidūriau neatsitiktinai – gyvenime viskas turi prasmę ir šiaip sau nevyksta.

Teko įveikti ne vieną stereotipą, sulaužyti mąstymo normas ir nuostatas, pavyzdžiui, kad mada yra prestižinis užsiėmimas, itin aukšto lygio kūryba, kur vyrauja aukštasis pilotažas. Taip pat trikdė įsigalėjęs juodai baltas skurdo vaizdavimas: su įkyriais apraudojimais, dūsavimais, graudžia muzika. Todėl visų pirma stengiuosi keisti žmonių požiūrį.

Per pirmąsias pažintis „Betanijoje“ pati patyriau stiprių jausmų, stebėjau kaip kinta mano nuostatos, santykiai su žmonėmis. Tad viską įmanoma pakeisti ir suderinti.

Žinoma, efektas gali šokiruoti, tačiau man patinka šiek tiek nustebinti aplinkinius, priversti mąstyti – šokiruoti su teigiama potekste. Manau, kad vis dar esu bandymų kelyje, eksperimentuoju. Juk nėra neįmanomų dalykų – reikia tiesiog bandyti.

Janina Zibireva
Janina Zibireva
© Ugnė Henriko

- Natūralu, kad ne visi bandymai būna sėkmingi. Kas tave įkvepia judėti į priekį ir augti?

- Be abejo, duobių ir nuopuolių pasitaiko. Gruodžio mėnesį sėdėjau studijoje ir verkiau. Skruostais tekėjo ašaros ir sakiau sau, kad nebegaliu, šis projektas įsiėdė iki gyvo kaulo, niekas juo netiki, niekam jo nereikia – jis neturi prasmės, o aš esu viena.

Kartu su manimi buvo mama. Ji aiškino, kad pradėtą darbą reikia pabaigti. Mums pavyko nusiraminti ir kibti į darbus.

Supratau, kad net būdama savame kelyje, užsiimdama veikla, kuri mane veža, jausdama prasmę bei atrasdama save susidursiu su tamsiais momentais, kai atrodo, jog viskas neturi prasmės.

Man buvo labai svarbu tai ištverti, įgyti patirties. Esu dėkinga artimiesiems ir draugams už palaikymą. Todėl sakau: juodžiausia valanda būna prieš pat aušrą. Reikia išlaukti akimirkos, kai atsiranda, kas gali padėti, ir judu toliau.

- Ar matai savo darbo rezultatus?

- Per trejus metus užmezgiau daug žmogiškų ryšių. Į „Caritas“ atėjau duoti, tačiau labai daug gavau. Stebėjau ne vieno žmogaus virsmą, kuris mane palietė ir sujaudino – išvydau, kad iš mažo grūdelio gali išaugti galingas medis. Štai Marina ir Lena yra puikus pavyzdys – mus sujungia tapyba. Jaučiu, jog tai – ne vien projektas, apibrėžtos užduotys. Tai – gyvenimo dalis, nenutrūkstama tėkmė, kurioje susilieja mūsų kartu praleidžiamas laikas.

Kartu švenčiame gimtadienius, mėgaujamės buvimu šalia. Moterys ateina – įteikia savo nupieštą atviruką jau kelintus metus iš eilės, dovanoja savo meilę – mane tai paliečia iki širdies gelmių.

Sunkumų išvarginti žmonės įsitraukia į kūrybines dirbtuves, pajaučia, kad gali atrasti save, suteikti sau naują progą džiaugtis gyvenimu. Iš grįžtamojo ryšio suprantu, kad mano veikla turi prasmę.

Šios prasmės neparodysi pajamų ir išlaidų ataskaita ar pelno eilute. Tai – neapčiuopiama dovana, draugystė, bendruomenė.

- Ar būna istorijų, kai žmonės neįvertina šios dovanos – nuleidžia rankas?

- Taip, tenka susidurti su tokiais žmonėmis. Į „Betaniją“ ateina skurdą patiriantys žmonės, neturintys namų, kamuojami stiprių priklausomybių. Bendraudama jais suprantu, kad negaliu pakeisti jų vidaus – tik paties žmogaus pastangos gali daryti pokytį. Viskas prasideda nuo tikėjimo, nuo mažų atradimų, vilties, pokalbio – kiekvienam yra labai svarbu būti išklausytam. Svarbu neatstumti.

Žinoma, viduje vis tiek apima liūdesys, kai matau žmogų, kuris nenori pokyčių – juk negaliu jo priversti. Tada mąstau: jeigu negaliu pakeisti, galiu bent būti šalia.

Janina Zibireva
Janina Zibireva
© Ugnė Henriko

- O ar pasikeisti gali mūsų šalis?

- Taip, mūsų šalis yra atvira pokyčiams. Manau, pirmiausia reikėtų pakeisti požiūrį. Lietuvoje yra labai daug pesimistų, kurie nuolat kartoja, kad nieko neišeis, negalima, neapsimoka. Viską bandome pasverti, apskaičiuoti, tačiau nieko nedarome – trūksta ryžto veikti.

- Tavo karta yra pasirinkimų laisvės sąlygomis gimę ir užaugę žmonės. Kaip manai, ar jie turi daugiau galimybių pakeisti Lietuvą negu ankstesnės karyos?

- Manau, kad nedera lyginti skirtingų kartų. Visos kartos savo laiku kažką veikė ir keitė, turėjo savo orientyrus.

Be abejo, dabar mes turime daugiau laisvės ir daugiau galimybių veikti. Tik kartais laisvė mūsų galvose įgyja iškreiptą formą. Vis dėlto esame tie, kurių nevaržo. Ačiū Dievui, nevyksta karas, gyvename saugiai, galime keliauti, kurti, rinktis. Mūsų tėvai ir seneliai gyveno kitaip – turėjo kur kas mažiau laisvės, buvo įbauginti, įtarūs ir baikštūs.

- Saugioje valstybėje galima susikurti gerą ir patogų gyvenimą. Ar tavo kartai nekyla pavojus pernelyg išlepti? Jeigu iškils rimtų išbandymų, jūs išsigąsite, suklysite, palūšite...

- Suklupę mes mokame atsikelti ir atsitiesti. Nesame minkštakūniai. O geras gyvenimas kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. Galbūt vienam gerovę simbolizuoja naujas BMW automobilis ir galimybė valgyti restoranuose, dažnai keliauti po užsienį.

Man geras gyvenimas reiškia galimybę kurti, gyventi kaip noriu, drąsiai svajoti ir nebijoti būti savimi. Jaučiuosi laiminga ir be finansinio pertekliaus.

- O kokio bruožo palinkėtum atsisakyti savo kartos žmonėms, kad jie būtų laimingesni?

- Esame perfekcionistai. Plėšomės dėl aukštumų ir kartais nemokame priimti savo ribotumo. Regis, visada norime būti tobuli. Keliame sau labai aukštus tikslus, norime labai daug – dėl to imame graužti save ir kitus. Turime išmokti priimti savo ir kitų žmonių klaidas. Turime išmokti klysti, pakilti ir eiti toliau.

- Dėkoju už pokalbį, Janina.

Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.

Specialus projektas „Karta 25“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

KARTA 25

Vilniaus oro uosto atidarymo laukė dėl įdomios priežasties – pomėgiu užkrėtė ir žmoną (11)

Petras Kaukėnas yra avionikos specialistas. 26 metų vaikinui tenka dažnai atsakinėti į klausimą, koks yra jo darbas. „Aviacinė elektronika“, – trumpai paaiškina Petras, kuris daugiau negu penkerius metus tikrina ir prižiūri orlaivių elektros, elektronikos ir automatikos sistemas, šalina gedimus.

Jauniausia someljė Lietuvoje: senajai kartai alkoholis lygu girtuoklystei (28)

Jauniausia Lietuvos someljė Silvija Umaraitė jaučia, kaip auga konkurentų gretos. „Anksčiau jaunųjų someljė gretos buvo kur kas retesnės, nes ši sritis atrodė tarsi vyresnės kartos teritorija, – teigia 26 metų Silvija, – Tačiau dabar someljė kelią drąsiai renkasi jaunimas. Žinoma, tai nėra masinis reiškinys, bet pokyčius pastebiu“.

Jauniausias Lietuvos A lygos futbolo teisėjas: šūksniai niekada nepakeis arbitrų sprendimo (4)

Po įspūdingo įvarčio dalis tribūnų priblokšta nuščiūva, o dalis sirgalių ošia apimti euforijos – meistriškai atliktas smūgis futbolininką paverčia legenda ir ilgai išlieka aistruolių atmintyje. „Užtat mums visi įvarčiai yra vienodi. Svarbiausia, kad įvartis būtų pasiektas nepažeidžiant taisyklių“, – tikina futbolo arbitras Manfredas Lukjančukas.

Vienas geriausių šalies maratonininkų apie norą būti piktesniam ir pažadą lankyti bažnyčią (7)

Prieš kelis metus Remigijaus Kančio tikslas buvo paprastas ir aiškus – 2 valandos ir 15 minučių. Šiemet Hanoveryje maratono trasą lietuvis įveikė per 2 val. 13 min. ir 12 sek. Šis rezultatas, asmeninis rekordas, olimpiečiui užtikrino vietą pasaulio lengvosios atletikos čempionate Londone.

Grįžo iš Londono, kad užkariautų Lietuvą: čia mes turime puikiausias sąlygas (46)

Jaunų lietuvių keliai susikirto Londone. Grįžę į Lietuvą trys bičiuliai Kęstutis Kristutis, Algirdas Zabarauskas ir Gytautas Rimkus sukūrė šalto spaudimo sulčių verslą „Sun 365“. Jie tiki, kad kurdami verslą gali prisidėti prie sveikos gyvensenos ugdymo, keisti visuomenę ir valstybę.