L. Klimka apie Kalėdų papročius: grindis šluosi – aruodai ištuštės

 (54)
Pirmąją šv. Kalėdų dieną bažnyčiose laikomos trejos Mišios. Einantieji ar besiruošiantys važiuoti arkliais į ankstyvąsias rytines mišias stengdavosi atsikelti kuo anksčiausiai. Kituose kaimuose žmones išbudindavo sudundėjęs būgnas. Kinkydavo geriausius arklius, po lanku kabindavo varpelį ar ant kaklo maudavo žvangulius, žaržolus.
Libertas Klimka
© DELFI / Valdas Kopūstas

Reikės gi strimgalviais namo lėkti, kad visus kaimynus ir vasaros darbuose aplenktum. Rengdavosi naujais drabužiais; juokais sakydavo, kad tokiais pasipuošęs pamatysi raganas. Važiuoti ar eiti iš kiemo stengdavosi poromis, tai avys atves ėriukų ne po vieną, o vis po porą. 

Dar XIX šimtmečio gale Aukštaitijoje jaunimas į bažnyčią nešdavosi savo muzikos instrumentus. Apie tai vaizdingai yra parašęs mūsų garsusis etnografas Balys Buračas, pagal vieno aukštaičio pasakojimą: „Kalėdų rytą, būdavo, atsikeliame kuo anksčiausiai ir rengiamės Dusetų bažnyčion į Piemenėlių mišias. Rėdydavomės švariais išeiginiais namų darbo drabužėliais. Kojas audavome naujomis karklo luobo vyželėmis ir baltutėliais naminės drobės auteliais. 

Virš kitų drabužėlių apsivilkdavom ilgais žieminiais kailiniais, o susijuosdavom marga juosta. Ant galvos užsidėdavom šiltas kiškio kailio triauses kepures. Užantin susidedam piemenėlių dūdeles, birbynes ir švilpynes. Rankom nusitvėrę drūtus alksnio kuokus – piemeniškas lazdas, kurios mums reikalingos ne tik pasiremti klampojant per pusnynus, bet ir apsiginti nuo šunų ir vilkų... Piemenėlių Mišios tai anuomet būdavo neapsakomo vaikų džiaugsmo ir didžiausios linksmybės valanda bažnyčioje. 

Piemenėliai šitų mišių metu grodavo, dūduodavo ir švilpiniuodavo savo paprastomis piemenų dūdelėmis – liūliuodavo gimusį Kristų. Visa bažnyčia skambėdavo, klegėdavo dūdelių balsais, kaip giria pavasarį“. Kitas etnografas Antanas Mažiulis taip apibendrina gražųjį paprotį: „Seniau vaikučiai ypač skubėdavo Piemenėlių mišiosna, mat jie linksmindavo Kūdikį Jėzų su savo birbynėmis, vamzdeliais ir kitais muzikos instrumentais, kaip kiekvienas sugebėdavo.

Piemenėlių mišios būdavo – vaikų džiaugsmo Mišios, ir vaikiškas džiaugsmas, klegesys, juokas semte apsemdavo bažnytėles, ko šiandien jau nebėra“. Ir kunigui Tumui Vaižgantui tas muzikavimas labai patikdavo; 1907 m. jis rašė, kad į Piemenėlių mišias jaunuomenė važiuodavo su „trimitomis ir vamzdžiais ir kaip mokėdami gimusiam Berneliui dūduodavo“. 

Atsidūsta garbusis rašytojas: „Dabar retai kur tokį chorą bepriima bažnyčion“. Tikrai gaila užmiršto smagaus papročio. Ir Piemenėlių mišios, tapusios Berneliais, dabar dažniausiai atnašaujamos ne ankstų rytą, o Kalėdų vigilijoje. 

Kaimo žmonės pirmąją šv .Kalėdų dieną paprastai praleisdavo šeimos būry. Grįžę iš bažnyčios, vaišindavosi šventiniais valgiais, pagiedodavo kalėdines giesmes ir dainas, ilsėdavosi. Ant stalo – šaltiena, kumpis, šiupinys su kiaulės šnipu ir ausimis, vėdarai, kepta žąsis su kopūstais. Viskas suruošta iš vakaro, šiandien darbas tik toks: pagirdyti ir pašerti gyvulius. 

Seniau griežtai drausta imtis kokio kito darbo, net aslos nešluodavo, o merginos kasų nepindavo. Apie senoviškuosius papročius sakydavo: „Kalėdas švęsdavo šventai – šakalio nebūdavo galima atsiskelti“. Sudrausdavo liaudiški tikėjimai: „Grindis šluosi – aruodai ištuštės, vištos kapstys daržus, paukščiai - užsėtas dirvas; šukuosi plaukus – žvirbliai darželio rūtas kapos; skalbsi – namus apniks pelės ir žiurkės“.

Žemaičiai Kalėdų pirmą dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, kokių drabužių. Vietomis būta ir tokio papročio: kuris guvesnis vaikinas užsivilkdavo išvirkščius kailinius, pasiimdavo būrį piemenėlių, ir lankydavo kaimynus, vaidindami avinėlius – subliaudavo visi kartu „mėėė“ po langais. 

Tai prisirinkdavo kūčiukų! Ir blukvilkiai į namų duris pavakare pasibelsdavo: dideliausią kelmą prisirišę net įsiręžę tempia nuo sodybos prie sodybos. Tam, atrodo, kad visą praeinančių metų bjaurastį surinktų, ir tą kelmą padegę, sunaikintų negrįžtamai. Kaimynai latviai iki šiol nepamiršo šio žaismingo papročio; o būta jo ir žemaičiuose.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją