Pats jis savo pomėgių skirtumų neįžvelgia ir tikina, kad viską suderinti yra kur kas lengviau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Skaitydamas knygas ir rašydamas įvairius tekstus lavinu protą, o bėgiodamas ristele ilgus nuotolius treniruoju ir dvasią, ir kūną. Turėdamas mediko išsilavinimą žinau, kad bėgioti – sveika. Rasdamas laiko šiems pomėgiams geriau jaučiuosi kasdien, pasisemiu energijos bei įkvėpimo įvairiems darbams“, - patikina verslininkas.
- Kada nusprendėte, kad norite nubėgti maratoną? Ar tai buvo kažkoks kertinis lūžis Jūsų gyvenime, ar link to ėjote palaipsniui?
- Maratoną užsimaniau nubėgti sulaukęs trisdešimties. Iki tol tiesiog sportavau savo malonumui, sistemingai nesitreniruodamas. Išsikėlus tikslą nubėgti legendinį nuotolį, teko susikaupti ir padirbėti nuosekliau.
Bėgimo treniruotės suteikė galimybę stebėti saviugdą. Buvo smagu justi, kaip atkaklus darbas neša vaisių, kaip pajėgiu bėgti vis toliau ir greičiau. Vaikui ar jaunuoliui taip tobulėti įprasta, o brandaus amžiaus vyrui prisiversti sunkiau, todėl įdomu.
- Esate laikomas Tarptautinio Vilniaus maratono iniciatoriumi, kaip nusprendėte, kad tokio renginio reikia Lietuvai?
- Manyčiau, kad Vilniaus maratono iniciatoriumi derėtų laikyti kiekvieną, įveikusį 42 km 195 m ir finišavusį prie Katedros 2004-ųjų rugsėjo 11 dieną. Teko ne būti tarp jų, bei prisidėti surengiant varžybas, kurios tapo tradicija. Šiemet ruošiuosi nubėgti Vilniaus maratoną jau vienuoliktą kartą. Labai džiaugiuosi, kad mylimame mieste turime puikias tarptautines varžybas su vaizdinga maratono trasa. Esu bėgęs daugelyje užsienio miestų ir patyręs, kad Vilniaus maratonas prilygsta panašiems renginiams.
- Žinau, kad maratoną bėgote ir Šiaurės Ašigalyje, ir Bostone, ir dar daugybėje vietų. Kokios dar įdomios bėgimo patirties turėjote?
- Maratoną Šiaurės Ašigalyje įveikiau 2008-aisiais. Tai pats įdomiausias bėgimo nuotykis. Bėgome 29 laipsnių šaltyje, klampodami per sniegą ant Arkties ledo lyties. Bostono maratonas, rengiamas nuo 1897-ųjų, garsėja tuo, kad norint į jį pakliūti, būtina pasiekti tam tikrą rezultatą tarp savo amžiaus bėgikų. Kiekvienas maratonas yra ypatingas, nes tai neeilinė distancija. Esu išbandęs ir ilgesnių nuotolių: nubėgau 89 km „Comrades“ ultra maratoną Pietų Afrikoje, teko bėgti bekele Alpėse, keliskart dalyvauti 100 km bėgimo čempionatuose.
- Kokie įspūdžiai iš kelionių ir bėgimų išliko? Galbūt jų metu teko patirti ir tam tikrų kuriozų?
- Visada buvau tik maratono mėgėjas, nesiekiau ypatingų laimėjimų, man ne taip svarbu atbėgti greitai, svarbiau – kur, su kuo bėgti. Maratonas vis sukuria dingstį pabūti su draugais, kartu aplankyti nematytas vietas visada smagu.
Bėgdami palenktyniaujame tarpusavyje, apžiūrime vis naują miestą. Vakarėlis po finišo – taip pat svarbi maratono dalis. Dažnai kuriozai nutinka kaip tik po bėgimo. Taip švęsdamas finišą Bostono maratone, nejučia atsidūriau Belgijoje krepšinio rungtynėse, kuriose „Lietuvos ryto“ krepšininkai laimėjo Europos taurę, ir įsiliejau į naują šventę. Kitą kartą bėgome Prancūzijoje, Le Rošelyje, o ten kiekvienas pasiekęs maratono finišą dalyvis laimėjo po krepšį gyvų austrių. Buvome nemaža kompanija, tai ir vaišės pavyko.
- Maratonui ruoštis reikia ilgai, be to nemažai atsieina ir starto mokestis skirtingose šalyse, o kur dar maistas ir įvairūs papildai... Kiek kainuoja pasiruošti maratonui?
- Bėgioti nėra brangu. Reikia tik aprangos ir apavo. Nebūtina pasiduoti reklamai. Pats seniai nustojau vaikytis naujausių sportbačių madų, bėgioju su senesniais modeliais, svarbu, kad tiktų kojai. Neturiu nė pulsomačio, išsiverčiu su laikrodžiu.
Jei nevyksti į egzotiškas vietas, maratonui registruojiesi ir kelionę suplanuoji iš anksto, ji gerokai atpinga. O svarbiausia, kad dabar ir Lietuvoje gausu smagių bėgimo varžybų.
- Kokią įtaką maratonas daro Jūsų karjerai versle?
- Maratonas drausmina. Įpratau klausytis savo kūno, planuoti laiką. Pabėgiojęs jaučiuosi žvalesnis, tad ir darbai geriau sekasi.
- Kokia yra maratonininko kasdienybė?
- Iš pradžių gali pasirodyti, kad bus nelengva, teks daug ko atsisakyti, tačiau iš tiesų maratonininkas gali gyventi įprastai, nė kiek neišsiskirdamas iš minios. Na, paskiria žmogus kelias valandas per savaitę bėgimo treniruotėms... Kiti juk irgi turi pomėgių arba tiesiog iššvaisto tokį pat laiką. Aš pats nesilaikau ypatingų dietų, nesu visiškai atsisakęs alkoholio. Tiesiog stengiuosi reguliariai pabėgioti, bet jei darbai ir kitokie reikalai sujaukia treniruočių planus, pernelyg nesinervinu. Išlaikyti tam tikrą ištvermės lygį lengviau, negu jį pasiekti.
- Ar turite kokių nors tradicijų prieš bėgimą?
- Varžybose bėgu vilkėdamas „Šviesos karių“ klubo, kuriam priklausau, apranga. Svarbiausia tradicija – ištrinti laikrodyje paskutinio likusio bėgimo rezultatą ir nusistatyti nulius.
- Nubėgti maratoną – ne vienam gali pasirodyti kone gyvenimo iššūkiu. Kodėl nereikėtų bijoti jo pasiekti?
- Neabejoju, kad kiekvienas sveikas ar apysveikis žmogus gali nubėgti maratoną, patirdamas ryškiausią įspūdį gyvenime. Nubėgti 10 km yra puiku, tačiau net skirtumas tarp pusmaratonio ir tikros distancijos – milžiniškas. Jei kilo pagunda TAI padaryti, raginčiau iškart užsiregistruoti kuriam nors rudeniniam maratonui ir pradėti ruoštis. Keleto mėnesių kaip tik ir užteks.
