Iššifruoti Rusiją. Kaip KGB pagamino tobulą pramoginį produktą

Sovietų Sąjungos kinematografo ir televizijos istorijoje netrūksta kūrinių, kuriuos vadina „legendiniais“. Tas žodis beveik nieko nereiškia: tik tiek, kad juos žiūrėjo milijonai žmonių šalyje, kurioje nebuvo ką daugiau veikti, nes visi gyveno gelžbetonio namuose (mieste) ir surenkamuose alytnamiuose bei lūšnose (kaime), niekur važiuoti negalėjo, ir po to, kai iššvaistydavo laiką stovėjimui eilėse prie tešmenų ir kanopų, ir baisių baldų, galėjo pramogauti žiūrėdami kino produkciją, kuri tik nežymiai lenkė dabartinės Šiaurės Korėjos kūrybą savo paprastumu.

Sovietinio kino niekas už konclagerio ribų nežinojo, užtat šalies ribose jis buvo labai populiarus, kaip ir komunistų partija, kurią visą laiką išrinkdavo rinkimuose, kuriuose buvo vienintelė partija ir todėl komunistai visuomet laimėdavo.

Dėl tos pačios priežasties sovietinio konclagerio gyventojai pirko ir daug knygų: o tai ką daugiau jiems pirkti? Planšetinius kompiuterius? Bilietus į Havajus?