Aleksui nėra didelė problema greitai pasakyti „šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“, puikiai repuoti, nors daugeliui tai sunkiai įkandama. Vis dėlto, jis pripažįsta, kad dėl mikčiojimo jam sunku užmegzti naujas pažintis, trūksta pasitikėjimo savimi, o mokykloje teko patirti patyčių.
„Iš pat pradžių pasišaipydavo. Buvo tikrai patyčių, bet paskui žmonės įprasdavo ir viskas“, - sako jis. Kad Aleksas patyrė patyčių pripažįsta ir jo mama Loreta Augaitytė, tačiau ji tvirtina, kad didelių problemų dėl to niekada nekilo, o galiausiai visi priimdavo jį tokį, koks yra: „Jis turi draugų. Kartais iš tikrųjų reikia ilgiau laiko skirti, tenka įsiklausyti, jeigu užsimikčioja ilgiau, bet tai mokina žmogų kantrybės.“
Šiandien Aleksas, nepabūgęs parodyti savo talento tūkstančiams žmonių, gali būti tikras pavyzdys kitiems, turintiems kalbos ar kitų defektų ir bijantiems įgyvendinti savo svajones. Nors bet kada gali užsikirsti, neįstoti laiku ar išvis nesudainuoti – tai jo nė kiek nesustabdė. „Tiesiog nebijok, - pataria kitiems nedrįstantiems. – Jeigu susimausi – čia gi nėra gyvenimo pabaiga“, - sako jis.
Vaikystėje buvo hiperaktyvus
„Jis labai labai pasikeitė. Anksčiau jam visada buvo reikalinga priežiūra, jis visada reikalaudavo daug dėmesio ir ne visada tinkamiausiais būdais. Pavyzdžiui, negalėjo mokytis, negalėjo būti aplinkoje, kurioje yra daugiau nei du žmonės, visą laiką kildavo kažkokie konfliktai, kurių pradininkas jis ir būdavo. Būdavo tokių situacijų, kada jis bijodavo žmonių, prasidėdavo kažkoks keistas elgesys. Atsimenu, kažkada Helsinkio oro uoste stovime, laikau jį už rankos – tik paleidau ranką, nes turėjau išsitraukti dokumentus – vaikas dingo. Bėgau ieškoti ir radau jį tiesiog kampe, tuščioje erdvėje. Augdamas, bręsdamas jis pasidarė išvadas, todėl turi ir draugų“, - džiaugiasi L. Augaitytė.
Nors naujas pažintis jam užmegzti sunku, Aleksas taip pat džiaugiasi turįs labai gerų draugų. Iš pradžių jis suskaičiuoja penkis, paskui, kiek, patylėjęs, džiaugsmingai priduria: „Ne, palaukite, aštuonis turiu, didžioji dalis jų nuo vaikystės.“
Alekso mama svarsto, kad mikčiojimas galėjo kilti dėl epilepsijos, kuria serga Aleksas. Gydytojai sakė, kad ligos židinys yra kairiajame smegenų pusrutulyje, todėl tikriausiai dėl to jis negali kalbėti nemikčiodamas. „Tas mikčiojimas buvo labai įvairus, pradžioje mažesnis, po to daugiau pasireikšdavo. Manau, kad jis nemikčioja dainuodamas, nes, pagal mane, tada veikia dešinysis pusrutulis smegenų, tai gal kompensacinis mechanizmas pasijungia“, - sako ji.
Kadangi dainuodamas nemikčioja, vaikinas sulaukia ne vieno raginimo kalbėti dainuojant, tačiau tai vaikinui nepadeda, jam būtinai reikia girdėti muziką, ritmą. „Jis pyksta, kai jam taip pasakai, jis turi su muzika dainuoti“, - priduria mama.
Nenori būti lyginamas su Eminemu
Aleksas pasakoja, kad muzika jo gyvenime atsirado tada, kai per televizorių pirmą kartą pamatė muzikinius klipus. Būdamas paauglys, jis neatsispyrė, kaip pats įvardija, madai groti gitara, o lipti į didžiąją sceną pasiryžo tik paragintas. „Dainavau viename bare karaoke ir atėjo vienas iš „X Faktoriaus“ komandos narių, tiesiog man pasiūlė“, - prisimena jis. Paklaustas, kaip sureagavo į tokį siūlymą ir ar ilgai svarstė, Aleksas trumpai atsako: „Tiesiog pasakiau ok.“
Vis dėlto, jo mama dėl tokio sūnaus apsisprendimo iš pradžių labai jaudinosi ir buvo labiau prieš, nei už: „Nesu labai didelė šou verslo, tos virtuvės šalininkė, bet žmogui 18 metų – jis pats priima sprendimus, negaliu uždrausti, belieka palaikyti.“
Dar labiau palaikyti sūnų mamą pastūmėjo tai, kad kaip tik prieš atrankas į „X Faktorių“ nudvėsė jų mylimas šuo. Vaikinui tai buvo itin skausmingas įvykis, todėl pasiruošimai konkursui padėjo kiek nuvyti neigiamas mintis šalin.
Dabar, matydama kaip sūnus save realizuoja scenoje, L. Augaitytė jaučia vidinę ramybę: „Aš matau, kad žmogus rado sąmoningą tobulėjimo kelią, rado, kur jis gyvenime norėtų nukreipti savo energiją, mintis, laiką, o tai ypač svarbu šiais laikais, kai jauni žmonės nežino, kuriuo gyvenimo keliu pasukti, kur jie bus laimingi.“
Aleksas pasakoja, kad ateityje norėtų būti muzikantu ir duonai užsidirbti dainuodamas. Tiesa, save jis vertina labai kritiškai ir įnirtingai kraipo galvą, kai jam sakomi komplimentai, o dėl lyginimų su garsiu reperiu Eminemu, Aleksas atkerta: „Absurdas. Eminemas mano ir pasaulio akyse yra pats geriausias reperis, o aš tiesiog jį atkartoju. Atkartoti repą yra labai lengva, tai tiesiog greitakalbė – praktikuojiesi ir viskas.“
Vaikinas bandė pats kurti muziką, rašyti tekstus, tačiau jam tai nelabai pavyko. „Gal nėra įkvėpimo“, - svarsto jis. Stovėdamas scenoje, jis be galo jaudinasi, o po pirmojo pasirodymo per atrankas, vaikinas pratrūko ašaromis: „Žmogus, kuris sakė, kas praėjo, mane pasakė paskutinį ir padarė tokią įtampą. Tiesiog emociškai pratrūkau. Šiaip, jei atvirai, tai tiesiog stovėjimas ant scenos (labiausiai kelia jaudulį – DELFI). Pavyzdžiui, per repeticijas, kai nėra tiek žmonių priešais mane, aš parinuosi lygiai tiek pat, kiek ir per patį pasirodymą“, - prisipažįsta jis.
Svajonės apie 17 vaikų
Vaikinas šiais metais pradėjo studijuoti kulinariją, tačiau tai nėra jo didžioji aistra. Kaip pats sako, įstojo „grynai dėl profesijos“. Alekso mama pati patarė sūnui pasirinkti šią profesiją kaip atsarginį variantą, kadangi mažąjį Aleksą vaikystėje be galo traukė kulinarinės laidos.
„Jis aišku norėtų iš muzikos užsidirbti, bet, kaip čia pasakyti dabar, – mes atsarginį planą jei ką jau turime. Jei nepavyktų scenoje – nebūtų tragedija ar gyvenimo pabaiga, tą sceną jis galės pats susikurti. Tai būtų jaukus šeimos restoranėlis, kuriame galėtų dirbti virtuvėje, o savaitgaliais, užsakytomis progomis ar per vakarėlius, jis galėtų dainuoti. Gal tai būtų netgi paprasčiau, nei kokia didelė scena – mažiau įsipareigojimų“, - šypsosi L. Augaitytė.
