Treneris prisipažįsta, kad krepšinis jam – visas gyvenimas, pačiam yra tekę žaisti legendinėje Vilniaus „Statyboje“, o kurčiuosius su pertraukomis jis treniruoja nuo 1972 m.
Nepastebėjo, kaip prabėgo pusė gyvenimo
„Pamenu, tuomet su šeimyna gyvenau universiteto bendrabutyje, reikėjo rublių, mane pakalbino, tai taip ir atsiradau šioje komandoje. Su rinktine mes 10 kartų išlošėme Sovietų Sąjungos čempionatą, 3 kartus – taurę, 1 kartą likom antri. Pradėjom lipdyt komandą Kaunas–Vilnius ir su ja visus aplošdavom. Po 1984 m. Tbilisyje vykusių Sąjungos pirmenybių mane paskyrė būti SSRS kurčiųjų rinktinės vyr. treneriu“, – prisimena A. Šatas.
Puikią atmintį turintis krepšinio treneris negalėtų pamiršti nė vienos sunkiai iškovotos pergalės. „Trumpam buvau atsistojęs prie moterų rinktinės vairo, su jomis nepatyrėme nė vieno pralaimėjimo. Deja, komanda buvo išardyta. O kai 1997 m. vėl pradėjau dirbti su kurčiųjų rinktine, patekom į olimpiadą ir Kopenhagoje laimėjom sidabrą. 2003 m. Graikijoje iškovojome trečiąją vietą, 2001 m. Romos olimpinėse žaidynėse – trečiąją vietą, 2004 m. Liublianoje – trečiąją, 2005 m. Melburne – vėl trečiąją. 2007 m. Kinijoje išlošėm pasaulio čempionatą, 2008 m. Bamberge – Europos čempionatą, 2009 m. Taivano olimpiadoje iškovojome sidabrą.
2010 m. antrąją vietą laimėjom Pasaulio jaunimo čempionate, 2011 m. Italijoje antrą kartą iš eilės išlošėm Europos čempionatą, paskui antrą vietą užėmėme Turkijoje, 2013 m. Bulgarijoje tapome olimpiniai čempionai, o 2015 m. Taivane išlošėm pasaulio čempionatą“, – nepailsdamas berte išberia A. Šatas.
Atsigręžus atgal jam sunku patikėti tuo, kad nuveikė tiek daug. Pavasarį septyniasdešimtmetį atšventęs krepšinio treneris tikina net nepastebėjęs praskriejusių metų. „1968 m. baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar Lietuvos edukologijos universitetą – DELFI), čia ir likau. 2015 m. nueinu į katedros personalo skyrių, sako: šiais metais sueina 50 metų, kai čia dirbat. Aš sakau: negali būti, net nepajutau, kai taip laikas prabėgo“, – juokiasi jis.
Išmoko gestų kalbą
Dirbant su kurčiaisiais treneriui teko pramokti ir gestų kalbą, gal dėl to viso pokalbio metu pašnekovas savo atsakymus palydi artistiškai gestikuliuodamas, o tai lietuviams įprastai nėra būdinga.
Sportininkai su klausos aparatais prieš rungtynes negali atlikti net apšilimo, tad jiems būtinas greitas ir betarpiškas bendravimas su komandos treneriu. A. Šatas pasakoja, kad jei į žaidėjus reiktų kreiptis pavardėmis, naudojant gestų kalbą tai užtruktų labai ilgai – tektų atskirai parodyti kiekvieną pavardės raidę. Komanda šią problemą išsprendusi paprastai – į vienas kitą jie įpratę kreiptis pravardėmis.
„Šatas yra taip, nes tokia šukuosena, – savo plaukus paglosto treneris ir toliau demonstruoja šmaikščias krepšininkų pravardes: – Dovydėnas – paliečiam petį, nes atėjęs į mokyklą jis dėvėdavo tokį megztinį aukštu kaklu su sagom ir nuolat tas sagas krapštydavo. Birieta Karolis – rodom karūną, nes Karolis – kaip karalius, Zenevičius – vadinasi, gal lenkas, toks su ūsais. Šalys, miestai turi tam tikrus ženklus. Puzinas – rodom Panevėžį, nes jis iš Panevėžio, o Žukas – Šiauliai.“
A. Šatas sako, kad jo sportininkai žaidžia taip pat aistringai, o susikaupusias savo emocijas išreiškia nervingai gestikuliuodami. „Jie garsiai nesikeikia kaip kiti, bet ima skeryčiotis. Tuomet turiu juos sudrausminti. Aš pats taip pat nesikeikiu. Juk ar šauksi, ar rėksi, vis tiek jie negirdės“, – kalba jis.
Pasižymi drausmingumu
Lygindamas paprastą, girdinčiųjų, sportą su kurčiųjų, treneris neslepia, kad yra kai kurių problemų. „Sunkiausia mums su asmenine gynyba. Paprastas dalykas – jei girdintiesiems gali sušukti, kad reikia keistis, tai mūsų sportininkams turi parodyti gestą ir jie šiek tiek vėluoja“, – paaiškina A. Šatas.
Pamini treneris ir savo sportininkų pranašumus. Vienas jų – negalią kompensuojanti greitesnė reakcija. „Jei ant grindų nukris kamuolys, tai kurčiasis jį pasiims greičiau nei girdintysis“, – pavyzdį pateikia treneris.
Patenkintas A. Šatas ir savo komandos narių drausmingumu. Jei kurtiesiems per treniruotę skiriamas koks nors pratimas, kalba pašnekovas, jie tą patį uždavinį gali gludinti visą treniruotę. Treneris giria savo krepšininkų darbštumą ir džiaugiasi, kad per rungtynes jie iki paskutinės sekundės kaunasi dėl kiekvieno taško.
„Drausmės klausimu nėra jokių problemų, mano krepšininkai neturi net minčių apie žalingus įpročius, rūkymą ar pan. Buvo stovykloj, kai vienas užsirūkė, tai kiti iškart davė signalą apie tai“, – atskleidžia A. Šatas.
Jo treniruojamiems krepšininkams labai svarbu matyti konkretų savo rezultatą, kiek jie pasistūmėja į priekį. „Buvau labai nustebęs, kai perskaičiau interviu su Lietuvos krepšinio fizinio parengimo treneriu. Kai žurnalistai jo paklausė, ar galėtų įvardinti šokliausią, greičiausią ir stipriausią komandos krepšininkus, jis atsakė, kad tokiems reikalams neturi laiko. Aš ne tik galėčiau įvardinti savo žaidėjus, bet ir visą medžiagą paduoti – turiu visus duomenis. Kiekvienam sportininkui prieš svarbiausius čempionatus padarau jų pasiekimų rodykles“, – stebisi pašnekovas.
Norėtų sulaukti daugiau dėmesio
A. Šatui skaudu, kad kurčiųjų krepšinis ir apskritai neįgaliųjų sportas Lietuvoje nesulaukia nei visuomenės, nei valdžios dėmesio. „Tikrai liūdna, kai grįžti iškovojęs tokias pergales, bet oro uoste pasitinka tik giminės ir draugai. Nė vieno žurnalisto“, – neslepia jis.
Tiesa, kartą rinktinei teko patirti žiniasklaidos apgultį, tik ji nebuvo tokia maloni, kokios norėtųsi. Iš 2015 m. Taivane vykusio kurčiųjų krepšinio čempionato, kur lietuviai iškovojo auksą, grįžę krepšininkai su treneriu priešakyje buvo užsipulti dėl to, kad juos pagerbiant per klaidą nuskambėjo ne oficialus Lietuvos, o SSRS himnas.
„Mane keikė, kad dėl tokio pažeminimo nenukėliau savo komandos nuo pakylos, bet ką aš galėjau padaryti. Tikrai sugadino nuotaiką. Liūdna ir dėl to, kad mūsų sportu susidomėjo tik tokiu atveju“, – atvirauja A. Šatas.
Lietuvoje yra apie 10 tūkst. žmonių su klausos aparatais, kurčiųjų – 6 tūkst., teigia treneris ir siūlo atkreipti dėmesį, kiek per televiziją rodoma laidų, verčiamų į gestų kalba. „O štai Kinijoje kurčiųjų – 20 mln., bet mes su jais kurčiųjų krepšinyje neturim ką veikti – jie mūsų lygio dar nepasiekė. Mūsų vyrų rinktinė jau šešti ar septinti metai pasaulyje yra pirmoje vietoje pagal reitingą, kai Lietuvos krepšinio rinktinė – girdinčiųjų – yra penktoje–šeštoje. Aišku, jei mes su jais žaistume, tai būtų, kaip „Šiauliai“ su „Lietuvos rytu“, – lygina A. Šatas.
