- Papasakok, ką dabar veiki gyvenime? Kur studijuoji?
- Antrus metus Vilniaus kolegijoje studijuoju vokalą pas Giedrę Kilčiauskienę. Esu labai dėl to laiminga ir labai daug iš jos išmokau. Ji man padeda tobulėti ir pažinti pramogų pasaulį. Dar dirbu muzikiniame klube. Negaliu sėdėti ir nieko neveikti. Todėl džiaugiuosi, kad ir studijuoju, ir dirbu. Nors tikrai yra pakankamai sunku, nes darbas yra naktinis. Kiekvieną vakarą koncertai, naujos pažintys. Dar dainuoju „A. K. Voices ansamblyje.
- Nespėjai su juo susipažinti „Telebimbam“ laikais?
- Aš su juo esu susipažinusi kiek kitaip. Aš dar dabar „Telebimbam“ dainuoju, nes vis dar nesu oficialiai išėjusi. Dar truputį ir švęsiu 20 metų jubiliejų „Telebimabam“. Susipažinau su tuo pasauliu ir anksčiau, bet dabar viskas kitaip. Dabar pradedu pamatyti ir blogąsias pramogų pasaulio puses.
- Kokios jos?
- Intrigos, visokie nešvarūs dalykai, kurių būdama „Telebimbam“ dalimi aš niekada nepastebėdavau, nes Neringa (Čereškevičienė – DELFI) visada mus nuo to saugodavo.
- Solinės karjeros neplanuoji?
- Aš tik pernai pradėjau pritariančiosios vokalistės karjerą (juokiasi). Dar ne laikas, bet ji tikrai bus, nes jaučiu didelį palaikymą iš aplinkinių. Nors kaip solistė šiuo metu padainuoju tik kolegijoje, kur mokausi, bet visada nusifilmuoju ir pasidalinu su kitais. Šios srities profesionalai ir paprasti klausytojai man žada daug ir tai labai mane motyvuoja. Ant scenos aš jaučiuosi labai gerai. Reikia susidėlioti tikslus galvoje ir apsvarstyti, ko aš noriu. Pasakymas „noriu būti scenoje“ yra labai nekonkretus.
- Kaip prasidėjo tavo „Telebimbam“ karjera?
- Už tai dėkoju tėveliams. Kai man buvo treji su puse, jie mane nuvedė į atranką. Reikėjo filmuotis, pasimaivyti, nusifotografuoti, padainuoti. Tada atsirado mano pirmasis vaizdo klipas – dainavau lietuvių liaudies dainą apie pelytę ir grūdelį. Taip viskas ir prasidėjo. Mano „Telebimbam“ karjeros pakilimas buvo, kai man sukako penkeri. Tada Neringa kartu su savo vyru parašė dainą „Mane barė“. Tada viskas ir prasidėjo.
- Ar gaudavai honorarą taip anksti pradėjusi karjerą?
- Niekada tėvų to neklausiau, bet kai buvau maža, tikrai pinigų negaudavau. Atlygį pradėjau gauti gal nuo dešimties metų. „Telebimbam“ – dalykas, kuris visiškai nesusijęs su piniginiais reikalais. Visada man tai buvo didžiausias malonumas, mėgstamiausias mano pomėgis ir pinigai būdavo paskutinėje vietoje.
- Jūsų santykiai „Telebimbam“ buvo kaip šeimos narių. Gyvendavote lyg broliai ir seserys?
- Tai yra pirmi draugai, pirmosios kelionės, gastrolės. Vien tik geriausi prisiminimai. Manau, kad tie santykiai išliks iki gyvenimo galo.
- Papasakok, kaip atsidūrei „Eurovizijoje“?
- Praėjusių metų rudenį buvau pritariančioji vokalistė nacionalinių atrankų metu. Dainuodavome kiekvienoje laidoje ir visiems atlikėjams. Tada paskambino mano gospelų ansamblio vadovei Algė ir pakvietė ją, o ji pasiūlė man.
Aš kiekvienais metais stebėdavau, domėdavausi konkursu. Su drauge galvodavome planus, kaip mes ten važiuosime. Pasirodymus kurdavome su šou efektais, viskas būdavo iki smulkmenų suorganizuota, bet, aišku niekada niekur neidavome. Dabar kelerius pastaruosius metus susidomėjimas jau buvo dingęs. Visa tai pamatyti iš vidaus yra labai nereali patirtis - senos svajonės išsipildymas. Ir visai nereikia būti pagrindine vokaliste, nes viską ir taip pamatai.
- Jaudiniesi prieš ketvirtadienio šou?
- Arenos tikėjausi įspūdingesnės. Nebuvo tokio „vau“, nes šita arena kaip bet kuri kita Lietuvoje. Mano 20-ies metų patirtis scenoje irgi padeda – moku tvarkytis su jauduliu. Būdavo anksčiau, kad drebi, užlipi ant scenos išdžiūvusia gerkle, susimauni. O kol kas dabar ramu. Netrukus prasidės generalinės repeticijos ir reikės labai susiimti. Viskas bus labai gerai.