Tenka pastebėti, kad šie prioritetai mūsų sveikatos sistemoje ne visada nuosekliai išlaikomi. Pavyzdžiui, Lietuvoje tik pradedama kalbėti apie NaPro technologijas, kurios leidžia stebėti vaisingumo funkcijos sutrikimus, juos diagnozuoti ir, pasitelkiant įvairių specializacijų medikų komandą, taikyti kompleksinį nevaisingumo gydymą. Šis būdas suteikia galimybę porai pastoti po natūralių lytinių santykių.
Mokslo duomenimis, savo efektyvumu NaPro technologijų taikymas nenusileidžia pagalbiniam apvaisinimui, o kai kuriais atvejais – netgi jį pralenkia (Tham E. et al., 2012). Iki šiol Lietuvoje toks gydymas pacientams neprieinamas. Jie savo lėšomis keliauja gydytis į kaimyninę Lenkiją.
Tai tik dar kartą parodo, kad yra reikalingos tolesnės Lietuvos specialistų diskusijos bei mūsų specialistų bendradarbiavimas su užsienio kolegomis, kad būtų perimta ir Lietuvoje pritaikyta geroji kitų šalių patirtis, leidžianti išnaudoti visas nevaisingumą sukeliančių sveikatos sutrikimų gydymo galimybes. Tik tada, kai gydymo galimybės yra išnaudotos ir konkrečiam pacientui jos nepadeda, kaip paskutinė įmanoma pagalbos priemonė pasitelktinas pagalbinis apvaisinimas, kuris, nors ir nepašalina nevaisingumo priežasčių, tačiau padeda naikinti skaudžiausias jo pasekmes – suteikia papildomą galimybę susilaukti vaikų.
Gaila, kad delsdami su Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimu per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų nesugebėjome įkurti nevaisingumo informacinės sistemos, iš esmės nežinome realių nevaisingumo problemos mastų, nevedame jokios valstybinės pagalbinio apvaisinimo procedūrų, jų efektyvumo statistikos. Iki šiol dalį pagalbinio apvaisinimo metu taikomų procedūrų, o ypač jo metu sukurto embriono apsaugą, esame palikę privačių klinikų apsisprendimui.
Neturėdamos aiškaus teisinio pagrindo, jos savarankiškai nusistato taisykles dėl embrionų saugojimo bei sunaikinimo. Iki šiol nėra perkeltos ES direktyvos, kurios garantuoja pacientų saugą, nustato lytinių ląstelių naudojimui taikomus kokybės standartus. Valstybė neužtikrina audito ir pacientų teisių apsaugos net tais atvejais, kai yra akivaizdžiai matoma, jog privačiose klinikose teikiamos paslaugos yra visiškai neefektyvios.
Nors visų paminėtų problemų sprendimas bei pagalba nevaisingoms šeimoms yra neatidėliotinai svarbūs, grįžtant prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymo Seime reikėtų pakartotinai įvertinti naują medicinos mokslo pasiūlytą būdą – greitą kiaušialąsčių užšaldymą (vitrifikaciją) ir kiek jis gali tapti embrionų šaldymo alternatyva. Būtina Maltoje pasiektų vitrifikacijos rezultatų analizė.
Juo labiau, kad kiaušialąsčių šaldymas išspręstų sunkias etines problemas, kylančias šaldant nepanaudotus žmogaus embrionus. Antra vertus, LSMU embriologai yra atkreipę dėmesį, kad Maltoje klinikinių nėštumų po šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo skaičius yra net didesnis, nei kad naudojant šviežias kiaušialąstes apvaisinimui. Nuostatai, kad embrionų šaldymo atsisakymas ir kiaušialąsčių šaldymo alternatyvos įteisinimas atitinka mokslo pasiekimus, yra pritarusi ir Nacionalinė sveikatos taryba. Šios autoritetingos nuomonės turi teisę būti dar kartą išklausytos ir įvertintos.
Debatai dėl kiaušialąsčių ar embrionų šaldymo nėra vienintelė problema, kurią reikėtų spręsti prieš priimant galutinį sprendimą dėl pagalbinio apvaisinimo reguliavimo. Jei, pritarus Prezidentės veto, būtų įteisintas embrionų šaldymas, įstatymo lygmenyje vėl liktų nesureguliuota embriono apsauga: užšaldyto embriono saugojimo procesas, trukmė, panaudojimo sąlygos, apskaitos vedimo tvarka. Visa tai numatoma palikti reguliuoti sveikatos apsaugos ministro įsakymui, kas, įvertinus reguliuojamo klausimo visuomeninę reikšmę ir ministrų vienasmeniškai priimamų sprendimų pavojus, nėra tinkamas sprendimas.
Legalizuota kiaušialąsčių donorystė ir ypač kompensacijų mokėjimo donorėms įteisinimas keltų ne mažiau abejonių. Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl prekybos žmogaus kiaušialąstėmis atkreipė dėmesį, kad „kiaušialąsčių paėmimas medicinos požiūriu kelia didelį pavojų moterų gyvybei”, o “už kiaušialąstes mokamos didelės kainos kursto ir skatina donorystę, ypač atsižvelgiant į santykinį donorų skurdą”.
Dėl to Europos Parlamentas ragina griežtai reglamentuoti kiaušialąsčių donorystę bei ir skatina “valstybes nares imtis priemonių užkirsti kelią moterų išnaudojimui gyvybės moksluose”. Gaila, bet kartu su veto Seimui pateiktose įstatymo pataisose nėra numatyta jokių moterų donorių apsaugos mechanizmų.
Dar daugiau, įteisinant lytinių ląstelių donorystę, embriono šaldymą nėra sureguliuojami embrionų bei lytinių ląstelių išvežimo į kitas šalis klausimai. Ar būtų sąžininga Lietuvos moteris pasmerkti dažnos kiaušialąsčių donorystės komplikacijos – kiaušidžių hiperstimuliacijos – kančioms tam, kad jų lytinės ląstelės, nors ir moteriai gavus „kompensaciją“, būtų išvežtos į užsienį? Išvežimo apribojimų trūkumas būtų ypač pavojingas žvelgiant iš prekybos kiaušialąstėmis ar embrionais perspektyvos. Jis, apsisprendus įteisinti donorystę ar embrionų šaldymą, taip pat turėtų būti sprendžiamas įstatymo lygmeniu.
Taigi, naujos kadencijos Seime prie diskusijų dėl pagalbinio apvaisinimo turės būti grįžtama netgi tuo atveju, jeigu rudens sesijoje Seimas pritars Prezidentės veto ir jos siūlomoms pataisoms. O toliau planuojant demografinės politikos pokyčius būtų reikalingas ir konkrečių priemonių, skirtų nevaisingumo prevencijai bei gydymui numatymas.
Politinė reklama bus apmokėta iš rinkiminės LŽVS sąskaitos
Užs. Nr. 2016-029-DJ/1