O jei generalinis prokuroras būtų drąsus ir nepriklausomas?
Žmonės netiki teisingumo sistema, vis svarsto apie ,,ypatingą“ prokurorą, kuris ypatingas bylas prižiūrėtų. Visos bylos yra ypatingos, ypač kiekvienam proceso dalyviui. Kodėl mums taip nesiseka su prokurorais? Nepadės čia joks ypatingumas. Reikia prokuroro su tvirtu stuburu, drąsaus ir nepriklausomo!
Tai galima padaryti. Reikia tik į tokias pareigas skirti laikantis elementarios nuoseklios karjeros principo. Sudėtinga bus tokiai sistemai vadovauti bet kokiam žmogui, kuris peršoka kelis karjeros laiptelius ir iš karto tampa pačia svarbiausia ikiteisminio tyrimo figūra. Kitas svarbus dalykas - atranka ir joje dalyvaujančių atsakomybė! Atrinktas ir paskirta geriausias kandidatas ne mažiau 7 metų kadencijai gali būti atleistas jeigu padaro nusikaltimą arba savo elgesiu diskredituoja generalinio prokuroro vardą. Viskas, taškas! Jokių ataskaitų Seimo komitetams ir panašiai. Nepavyko teisingai atrinkti - atsakomybė tai dariusiems, pirmiausia politinė. Kentėkime 7 metus, kol pasibaigs kadencija.
Ir dar vienas momentas: generalinis prokuroras turi solidžiai uždirbti. Baigęs kadenciją jis turi turėti teisinį imunitetą, kurį gali panaikinti tik Aukščiausiasis Teismas bei gauti 80 proc. buvusios algos rentą. Sunku būti nepriklausomu ir drąsiu prokuroru, jeigu po kadencijos tenka tapti eiliniu tos pačios prokuratūros prokuroru. Tinkama atranka ir socialinės garantijos padarys generalinį prokurorą ypatinguoju prokuroru! Aišku, jeigu jis išsilavinęs, ryžtingas, gebantis motyvuoti visą sistemą. Na, ir dar viena smulkmena, bet esminė – jis padorus ir sąžiningas.
Lietuva maža šalis ir per didelė prabanga ir resursų švaistymas šalyje turėti penkias ar šešias policijas. Tiek savarankiškų kriminalinės žvalgybos subjektų nėra nei vienoje didžiojoje ES valstybėje. Turim gilų sovietinį palikimą - kiekvienai sričiai po policiją ir generolą!
Dar blogiau, kai tie generolai savo ,,policijose“ tvarkosi kaip kolūkiuose pagal geriausius anų laikų principus. Įdarbinami visi giminės ir artimieji, resursai naudojami savo asmeniniams poreikiams tenkinti, ,,sėkmingai“ vykdomi įvairūs konkursai ir projektėliai, konkuruojama tarpusavyje dėl įtakos sferų, padlaižiaujama dėl savo interesų politinėms jėgoms ar atskiriems politikams. Daroma viskas dėl savų ir tarnybėlių interesų, bet tiesiog užmirštama, kam tarnaujama, užmirštami žmonės ir valstybės interesai. Ar bus šita neefektyvi struktūra kada nors Lietuvoje pertvarkyta iš esmės?
O jei savivalda būtų depolitizuota?
Sveikata - brangiausias mūsų turtas, tačiau susergame beveik visi. Blogai, kad jau 26 metus serga mūsų sveikatos apsaugos sistema. Ligoninių daugybė, prieinamumas prie gydytojų specialistų menkas, gydytojų katastrofiškas mažėjimas ir senėjimas, jaunųjų emigracija... Niekaip nesugebame pertvarkyti šios sistemos. Manymas, kad kiekviename bažnytkaimyje turėjimas savo ligoninės garantuoja paslaugos prieinamumą, iš esmės klaidingas. Prieinamumas, jeigu pacientas dar sugeba iki jos ateiti, nereiškia paslaugos kokybiškumo! Juk ne paslaptis, ką patys pacientai kalba apie kai kurias gydymo įstaigas: važiuoti gydytis ten tolygu vykti numirti.
Gal visgi mums reikia stiprių centrų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, šių centrų filialų kai kuriuose kituose miestuose ir pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos bei dienos centrų rajonuose? Gal efektyviau vežti ar skraidinti žmones į tas gydymo įstaigas, kuriuose dirba itin kvalifikuotas personalas, motyvuotas, solidžiai uždirbantis, nesiblaškantis tarp 4-5 darboviečių?
Gal pigiau ir efektyviau valstybei užtikrinti prieinamumą ir paslaugos kokybę vežiojant nemokamai žmones medikų autobusais, gal efektyviau naudoti gydytojų rotaciją tarp pagrindinių ligoninių ir filialų, nei dešimtis žmonių nesugebančių gydyti įstaigų? Gal tada nereikės jaunam medikui ieškoti laimės svetur, gal nerengsime mes anglams ir danams specialistų už mūsų valstybės pinigus?
Šiandien Lietuvoje turime unikalią savivaldą! Turime socialdemokratinių, konservatoriškų, darbietiškų ar kitokių savivaldybių. Stebuklas: laimėjus keletą kadencijų rajono tarybos rinkimuose, visi savivaldybės administracijos, savivaldybių įmonių vadovai, vadukai ir „pusvadžiai“ veržte veržiasi į laimėjusios partijos gretas. Kai kuriose savivaldybėse šis procesas pasiekia net valytojas.
Tada matome ir kitą lydintį reiškinį: mažėjant gyventojų skaičiui pučiasi savivaldos biurokratinis aparatas, nes partijon veržiasi vis daugiau sotesnio gyvenimo norinčio elektorato, o dėkinga partinė sistema turi įdarbinti visus! Nepamiršti žmonų, vaikų, švogerių ir švogierkų, puseserių ir pusbrolių! Turime siurrealistinį serialo ,,Giminės“ tęsinį - ,,Giminės po 20 metų“. Tk skirtumas nuo pamėgto lietuviško serialo tas, kad tikrame aktoriai keičiasi, o politiniame 25 metai dažniausiai tie patys.
Uždavinys sudėtingas, bet įmanomas: savivaldybių įmonių, įstaigų ir administracijų depolitizavimas, juk dauguma politikų mėgsta teiginį, kad savivaldoje kokia čia politika, čia ūkinis administracinis darbas. Tai tokiu tegul ir tampa. Vienoda standartinė administracijų struktūra, tarnautojų ir darbuotoju maksimalų leistiną skaičių nustatanti metodika, skaidrūs konkursai, vykdomi ne rajone.
Keistai skamba vienos ministerijos argumentas leisti biudžetinių įstaigų vadovams būti neribotą skaičių kadencijų savo pareigose, nes nėra savivaldybėse žmonių, galinčių būti vadovais! Yra žmonių, yra puikaus jaunimo, galinčio, gebančio ir norinčio būti lyderiais, tačiau jie netiki konkursų skaidrumu, mato, kad reikės tapti partinės mašinos sraigteliu, ,,zadanijų“ vykdytoju, o ne kūrėju.
Politinė reklama bus apmokėta iš rinkiminės LŽVS sąskaitos Užs. Nr. 2016-029-DJ/1