Pirmosios tokios nemeilės užuomazgos galėjo pasirodyti jau Kauno zoologijos sode, tačiau tiksliai nepasakysiu, nepamenu. Ten pagrindinis džiaugsmas tuomet buvo cukraus vata. Dokumentuota istorija prasideda Afrikoje, kai tie gauruoti sutvėrimai ilgais, kailiniuotais pirštais vogė mūsų su Radzevičium konservus. Kažkur Mauritanijos - Malio pasienyje. Viena paguoda ir viltis, kad jos tuos konservuotus pomidorus dar iki šiol atidarinėja. Vėliau, prabėgus keliems metams, Indijoje įvyko lažybos, kai Vytaras už berods dešimtinę eurų pasiryžo vienai tų, labai ikyrių, užminti ant uodegos. Jis lažybas laimėjo, žinoma, nors mynė labai jau simboliškai, net meiliai ir atsargiai, gal net šiek tiek koketuodamas. Tačiau ta bestija, vien dėl tokio nekalto pokšto, mano draugui griebė už kojos ir paliko kruviną nagų rėžį ant blauzdos. Pasitraukė lėtai ir demonstratyviai, o mes kelias dienas (vienas nerimaudamas, kitas – viltingai) laukėme, ar Vytaro galūnės pailgės ir kokios spalvos kailiu pasidengs jo baltas kūnas. Nieko nenutiko.
Natūralu, kad po tokios nevykusios bendravimo pradžios toliau kažkokio meilės pliūpsnio ir nereikėjo tikėtis. Nei Kinijos Geltonuosiuose kalnuose, nei prie Laoso šventyklų, net prie Palangos tilto su ta, kur dėdei ant kupros laiką leido – nieko. Jokio švelnumo, nulis emocijų ar pagarbos.
Todėl vykti į Jigokudanį, pas japonines makakas didelio noro dėl suprantamų priežasčių nebuvo. Tiesiog jei jau važiavome pro šalį, kodėl gi vaikams dar vienos beždžionėlių nuotraukos neparodyti? Vaikai mėgsta beždžiones. O moterys – tų beždžionių vaikus. Jos juk nežino, kad jie tik atrodo, kaip angeliukai. Moka pozuoti. Bet iš tikrųjų tai oho... Tiek to. “Tegu pažiūri, negaila”, - pagalvojom ir patekę į dar vieną kalnų serpantiną, atvykome į tą tolimą parką. Aukštai.
Tiesą pasakius, apie šį planą išgirdę japonai abejojo, ar verta per lietų mums taip toli belstis. Net pasisiūlė patikrinti.
„Čia jie ką, joms paskambins“? – paklausė Vytaras.
„Gal“? – Nebuvau tikras dėl jų ryšio tvirtumo. Juk jei santykiai klostosi geriau nei mūsų, visai gali būti, kad jie ir susirašo. Gal Feisbuke draugauja.
Juoksitės, bet nešaudėm labai stipriai pro šalį. Viešbučio darbuotojas išties įsijungė internetą, surinko tų beždžionių adresą ir prašom – tiesioginis eteris. Vanduo garuoja, kalnų vonios paruoštos, o klientų nėra. Lyja.
„Lyja, kad būtų tvirčiau“, – patikino gerasis žmogus, rodydamas į ekraną, – Nieko nebus. Važiuoti neverta“.
Todėl mes važiavom. Ir radom pilną siera dvelkiančią skaidraus ir karšto vandens balą gerų, tingių ir lėtų beždžionių. Su mažamečiais pažastyse.
O svarbiausia, jos pirmą kartą gyvenime į mus žiūrėjo atlaidžiai, nešiepė dantų ir nesitaikė nieko pavogti ar sumušti. Įtariu, kad jei net būtume ten įkritę, jos visai mielai mūsų plaukuotuose kūnuose imtų ieškoti tų pačių padarų, kuriuos taip noriai traukė iš savo artimųjų kailio. Žiūrėk, gal net ką ir surastų.
„Kažin, jei jas dabar gerai išdžiovinus ir taip per degtukų dėžutę brūkštelėjus? Ką? Manai, užsidegtų“? – visai neblogos nuotaikos, pradėjęs savo vairavimo pamainą ir patraukęs Fukušimos link, dar garsiai svarstė Vytaras.
