M. Starkus: ne tik beždžionėms reikia šilto vandens ir pusdienio tinginystės

 (38)
Su beždžionėmis mūsų santykiai istoriškai vystosi gana sudėtingai. Taip jau aukščiausiojo buvo parėdyta ir nieko čia nepakeisi net norėdamas. O kai ir to noro ypatingo nėra... Matyt, tokia lemptis. Nepasakyčiau, kad dėl to jaučiamės nelaimingi ar kažką praradę. Taip pat drįsčiau teigti, kad jos irgi nerašo skundų į kokią karmos ministeriją. Ne dėl to, kad rašyt nemokėtų. Paprasčiausiai nemano, kad, nesukūrusios tvirtos draugystės su mumis, perduodamos iš šalies į gentį, jos būtų kažko netekusios. Žodžiu, abi pusės viena kitai abejingos. Ir tiek žinių.
Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius
© "Starkaus & Radzevičiaus kelionės" nuotr.

Pirmosios tokios nemeilės užuomazgos galėjo pasirodyti jau Kauno zoologijos sode, tačiau tiksliai nepasakysiu, nepamenu. Ten pagrindinis džiaugsmas tuomet buvo cukraus vata. Dokumentuota istorija prasideda Afrikoje, kai tie gauruoti sutvėrimai ilgais, kailiniuotais pirštais vogė mūsų su Radzevičium konservus. Kažkur Mauritanijos - Malio pasienyje. Viena paguoda ir viltis, kad jos tuos konservuotus pomidorus dar iki šiol atidarinėja. Vėliau, prabėgus keliems metams, Indijoje įvyko lažybos, kai Vytaras už berods dešimtinę eurų pasiryžo vienai tų, labai ikyrių, užminti ant uodegos. Jis lažybas laimėjo, žinoma, nors mynė labai jau simboliškai, net meiliai ir atsargiai, gal net šiek tiek koketuodamas. Tačiau ta bestija, vien dėl tokio nekalto pokšto, mano draugui griebė už kojos ir paliko kruviną nagų rėžį ant blauzdos. Pasitraukė lėtai ir demonstratyviai, o mes kelias dienas (vienas nerimaudamas, kitas – viltingai) laukėme, ar Vytaro galūnės pailgės ir kokios spalvos kailiu pasidengs jo baltas kūnas. Nieko nenutiko.

Natūralu, kad po tokios nevykusios bendravimo pradžios toliau kažkokio meilės pliūpsnio ir nereikėjo tikėtis. Nei Kinijos Geltonuosiuose kalnuose, nei prie Laoso šventyklų, net prie Palangos tilto su ta, kur dėdei ant kupros laiką leido – nieko. Jokio švelnumo, nulis emocijų ar pagarbos.

Todėl vykti į Jigokudanį, pas japonines makakas didelio noro dėl suprantamų priežasčių nebuvo. Tiesiog jei jau važiavome pro šalį, kodėl gi vaikams dar vienos beždžionėlių nuotraukos neparodyti? Vaikai mėgsta beždžiones. O moterys – tų beždžionių vaikus. Jos juk nežino, kad jie tik atrodo, kaip angeliukai. Moka pozuoti. Bet iš tikrųjų tai oho... Tiek to. “Tegu pažiūri, negaila”, - pagalvojom ir patekę į dar vieną kalnų serpantiną, atvykome į tą tolimą parką. Aukštai.

Tiesą pasakius, apie šį planą išgirdę japonai abejojo, ar verta per lietų mums taip toli belstis. Net pasisiūlė patikrinti.

„Čia jie ką, joms paskambins“? – paklausė Vytaras.

„Gal“? – Nebuvau tikras dėl jų ryšio tvirtumo. Juk jei santykiai klostosi geriau nei mūsų, visai gali būti, kad jie ir susirašo. Gal Feisbuke draugauja.

Juoksitės, bet nešaudėm labai stipriai pro šalį. Viešbučio darbuotojas išties įsijungė internetą, surinko tų beždžionių adresą ir prašom – tiesioginis eteris. Vanduo garuoja, kalnų vonios paruoštos, o klientų nėra. Lyja.

„Lyja, kad būtų tvirčiau“, – patikino gerasis žmogus, rodydamas į ekraną, – Nieko nebus. Važiuoti neverta“.

Todėl mes važiavom. Ir radom pilną siera dvelkiančią skaidraus ir karšto vandens balą gerų, tingių ir lėtų beždžionių. Su mažamečiais pažastyse.

O svarbiausia, jos pirmą kartą gyvenime į mus žiūrėjo atlaidžiai, nešiepė dantų ir nesitaikė nieko pavogti ar sumušti. Įtariu, kad jei net būtume ten įkritę, jos visai mielai mūsų plaukuotuose kūnuose imtų ieškoti tų pačių padarų, kuriuos taip noriai traukė iš savo artimųjų kailio. Žiūrėk, gal net ką ir surastų.

„Kažin, jei jas dabar gerai išdžiovinus ir taip per degtukų dėžutę brūkštelėjus? Ką? Manai, užsidegtų“? – visai neblogos nuotaikos, pradėjęs savo vairavimo pamainą ir patraukęs Fukušimos link, dar garsiai svarstė Vytaras.

Gerai, kai Dievo kūriniai žemėje susitaiko.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.

Banzai
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Naujienos

M. Starkus apie sumo: sunkiausia delnais pliaukštelint čiupti už pilnų priešininko krūtų ir stumti jas (21)

Japonų ir lietuvių humoras nėra toks pats. Taip, jie juokiasi daug, ypač tai matyti televizijos vakaro programose, kuriose didžioji geriausio laiko dalis skirta būtent humoro šou. Tačiau ne viskas mus yra taip pat iki ašarų juokinga. Jie, japonai, irgi retai lūždavo iš juoko girdėdami specialiai jiems pasakojamas, išsitraukus iš aukso fondo ir laiko, bei įvairių situacijų patikrintas, visuomet veikiančias juokingas istorijas, kurios pralinksmindavo net piktą vagį kur nors Ekvadore ar atsiskyrėlį Australijos dykumoj.

M. Starkus: bevielio interneto greičiu ir paplitimu japonus lenkiame stipriai (53)

– Greičiausiai turite daugybę mokinių, – po pamokos paklausiau jau kažkelintos kartos samurajaus, kuris vaišino arbata ir rodė savo senelio nuotraukas, bei užfiksuotus vaizdus, kur jis pats šuoliuoja ant žirgo ir tuo pat metu laido strėles iš lanko į taikinius.

M. Starkus: ne tik beždžionėms reikia šilto vandens ir pusdienio tinginystės (38)

Su beždžionėmis mūsų santykiai istoriškai vystosi gana sudėtingai. Taip jau aukščiausiojo buvo parėdyta ir nieko čia nepakeisi net norėdamas. O kai ir to noro ypatingo nėra... Matyt, tokia lemptis. Nepasakyčiau, kad dėl to jaučiamės nelaimingi ar kažką praradę. Taip pat drįsčiau teigti, kad jos irgi nerašo skundų į kokią karmos ministeriją. Ne dėl to, kad rašyt nemokėtų. Paprasčiausiai nemano, kad, nesukūrusios tvirtos draugystės su mumis, perduodamos iš šalies į gentį, jos būtų kažko netekusios. Žodžiu, abi pusės viena kitai abejingos. Ir tiek žinių.

Įdomioje vietelėje laukė geišų – kas išėjo? (9)

Šis mūsų jau dešimtas projektas, matyt, yra pats kukliausias iš visų, iki tol buvusių savo kilometrų gausa. Tiksliau – jų kukliu skaičiumi. Iš viso per tris savaites nuvažiuosime tik kokius keturis tūkstančius, tad kelyje netenka praleisti daugybės valandų trinant sėdynes. Yra naudos, nes ne tik lieka laiko daugiau susipažinti su kitokiu pasauliu, apsigyvenusiu Japonijos teritorijoje, tačiau ir sutaupyti pinigų: keliai čia gražūs, tvarkingi, vairuoti jais – vienas malonumas. Bet brangus. Už šimtą kilometrų tokio pavyzdingo asfalto tenka pakloti apie penkiolika eurų. Susidaro.

M. Starkus - apie šildomus unitazų dangčius ir malonias sroves, pataikančias, kur reikia (96)

Pasaulyje gyvena tokie klastingi aparatai. Jie dažnai tūno kur nors prekybos centruose, lyg visai netyčia trumpam nutūpę būtent šalia tavo tako. Žinoma, eitum ir nepastebėtum. Toliau dalykus svarbius galvotum. Bet yra vaikai. Jie ne tokie, jie domisi aplinka. Ir būtinai kažką joje aptinka. Pavyzdžiui, kad į tą, lyg visai atsitiktinai šalia prisėdusį daiktą įmetus monetą, iš šio geležies gabalo su stiklu iškris daiktas. Spalvotas. Gražus. Blizgantis. Žinoma, baisiai reikalingas.