Politologo Algio Krupavičiaus teigimu, taip yra todėl, kad šie politikai – nepopuliarūs, bet gerokai pasidarbuoja partijos struktūrose, siekdami partijos kolegų palaikymo. Šiuo atžvilgiu socialdemokratai yra įkliuvę į savitus „nomenklatūros spąstus“, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie kai kurias kitas partijas, mano A. Krupavičius.
Daliai esamų ar buvusių LSDP pirmininko pavaduotojų skaičius penki šiuose Seimo rinkimuose – triuškinamo pralaimėjimo skaičius vienmandatėse apygardose.
Tik penktą vietą tarp vienmandatininkų Justiniškių apygardoje Vilniuje užėmė buvęs LSDP lyderis Gediminas Kirkilas. Tuo metu partijos rinkimų sąraše šis politikas ne tik buvo įrašytas šeštu numeriu, bet dar ir išreitinguotas per pirmąjį turą į antrą vietą.
Skaičius penki šįkart buvo fatališkas ir teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui – Karoliniškių apygardoje jis ne tik nesugebėjo patekti į antrą turą, bet, kaip ir G. Kirkilas, užėmė viso labo penktą vietą. Tačiau, nustebindamas ir kai kuriuos savo partijos bičiulius, surinko daug pirmumo balsų ir iš 17 vietos pakilo į 12.
LSDP pirmininko pavaduotojas ir rinkimų štabo vadovas Algirdas Sysas Šeškinės apygardoje taip pat liko penktas, o daugiamandatėje, suskaičiavus pirmumo balsus, išlaikė ketvirtą vietą, smuktelėjęs sąraše tik dviem pozicijomis.
Buvusi partijos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos moterų socialdemokračių sąjungos pirmininkė Birutė Vėsaitė Šilainių apygardoje taip pat liko penkta, o daugiamandatės apygardos kandidatų sąraše išlaikė tą pačią aukštą vietą, į kurią buvo įrašyta – 18.
Su rinkėjais nedirba, bet „prasisuka“ partijoje
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologas Mažvydas Jastramskis sako, kad lyginti rezultatų vienmandatėse apygardose su pasiekimais daugiamandatėje neįmanoma: daugiamandatės sąrašas daugiau nulemtas partijos vidaus politikos, o rezultatai vienmandatėje – rinkėjų simpatijų.
„Turėtume atskirti partijos vidinę politiką ir išorės komunikaciją. Galima čia ir Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus paminėti. Ponas Andrius Kubilius yra gana nepopuliarus politikas, bet jis vis tiek jų sąraše yra išreitinguojamas į viršų.
Tie žmonės, kurie balsavo už socialdemokratus, galbūt ir įrašė tuos žmonės, kurie buvo aukščiau sąraše. Kita vertus, negalime dėti lygybės ženklo tarp sąrašo ir vienmandatės, nes vienmandatėse yra kiek kitokia situacija. Ten gali būti koncentracija žmonių, kurie socialdemokratų nemėgsta“, – vienmandatėse sutriuškinto, o sąraše pakilusio socialdemokratų elito reiškinį svarsto politologas.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius A. Krupavičius, aiškindamas, kaip kai kurie vienmandatėse itin prastai pasirodžiusio LSDP elito atstovai sąraše net pakilo į viršų, sako, kad tam įtakos turėjo jų darbas su partijos kolegomis, bet ne su rinkėjais.
„Gali būti, kad ta vienmandatė, kurią pasirinko vienas ar kitas politikas, apskritai antsocialdemokratiška. Kaune kandidatavusi B. Vėsaitė, manau, tikrai žinojo, kad šansų sulaukti didesnio palaikymo turi labai nedaug. Bet yra ir kitų aukštų Socialdemokratų partijos narių, kurie vienmandatėse rinkimų apygardose retai linkę dalyvauti ir nėra konkurencingi netgi tada, kai rinkimai socialdemokratams yra sėkmingi“, – kalba profesorius.
A. Krupavičiaus teigimu, taip yra pirmiausia todėl, kad jie labai mažai ir per retai dirba tiesioginį darbą su rinkėjais tose vienmandatėse apygardose.
„Tačiau neabejotinai partijos viršūnėlės atlieka didelį darbą, įtikindamos partijos struktūras juos reitinguoti. Tuo metu nemaža dalis rinkėjų nereitinguoja apskritai. Nereitingavimas reiškia, kad priešrinkiminis sąrašas ir lieka galioti. Būtent tiems politikams, kurie yra sąrašo viršuje, tokia sistema yra absoliučiai saugi“, – sako A. Krupavičius.
Nomenklatūros spąstuose – ne viena partija
Pasak A. Krupavičiaus, tokia situacija – simptomiška. Galima teigti, kad socialdemokratai yra įstrigę nomenklatūros spąstuose, tačiau tai nėra tik socialdemokratams būdinga problema.
„Manau, kad visos partijos gerokai įstrigusios nomenklatūros spąstuose. Mažai keičiasi daugelio partijų pirmieji dvidešimtukai, netgi tų, kurie garsiai paskelbė apie savo pertvarkymus.
Kita vertus, nereikia galvoti, kad su kiekvienais rinkimais partija atsinaujins 50 proc. – tai būtų nerealu. Dėl to dalį kadencijos parlamentas būtų nedarbingas, nes partijos pirmokai tik mokytųsi, į kadencijos pabaigą imtų ruoštis kitiems rinkimams ir rimtų darbų atlikti nespėtų“, – teigia A. Krupavičius.
Tačiau, pasak profesoriaus, kiekvienas rimtas politikas turėtų stengtis dalyvauti vienmandatėse rinkimų apygardose, ypač lyderiai, ir taip pasitikrinti savo gebėjimus įtikinti rinkėjus.
„Tikri lyderiai turėtų tuos mandatus laimėti ne tik pagal partijos sąrašą, bet ir vienmandatėje apygardoje. Tuomet konkurencija dėl partijos lyderio posto visose partijose būtų gerokai stipresnė, o rezultatai – naudingi partijoms, nes visuomet sąrašo viršuje būtų tie politikai, kuriais pasitikima labiau nei kitais“, – tikina pašnekovas.
