„Esu dirbęs su šimtais nuteistųjų ir visi jie sako viena – sunkiausias dalykas atliekant bausmę yra būti atskirtam nuo išorinio pasaulio, nuo šeimos ir draugų. Todėl net ir tuo atveju, jei bausmė nėra griežta, o kalėjimo aplinka – graži ir švari, joje galima užsiimti įvairia veikla, mes vis viena atimame žmogaus laisvę – ir tai žeidžia labiausiai“, - teigia Norvegijos Sandaker Pusiaukelės namų vadovas Lars Oster.
„Mūsų šalies demokratijos istorijoje jau seniai vyrauja humaniškas požiūris į nuteistuosius: mes baudžiame juos apribodami jų laisvę, bet tuo pačiu ir stengiamės jiems kaip galėdami padėti. Kalbėti su jais. Bendradarbiauti su jais. Padėti jiems kovoti su jų vidiniais demonais“, - pasakoja pašnekovas.
Jis atremia bet kokį skepticizmą, tenkantį Norvegijai dėl „per švelnios“ teisingumo ir bausmių sistemos. „Nereikėtų pamiršti, jog mūsų tikslas – jog kiekvienas nusikaltęs asmuo grįžtų į visuomenę, o ne atgal į kalėjimą. Net ir vertinant tai labai pragmatiškai, toks tikslas valstybei turėtų būti pirmiausia – juk išlaikyti žmogų kalėjime kainuoja didžiulius pinigus. Visomis prasmėmis žmogus naudingesnis, kai yra visapusiška visuomenės dalis, joje gyvena, dirba, moka mokesčius ir taip toliau“ , - sako L. Oster.
Pusiaukelės namų vadovo žodžius labiau nei patvirtina statistika: Eurostat duomenimis, Norvegija Europoje pirmauja pagal mažiausią kalinių skaičių, tenkantį vienam gyventojui (60–72 kaliniai / 100 000 gyventojų). Visos trys Baltijos šalys, tarp jų – ir Lietuva, yra daugiausiai kalinių Europoje turinčios valstybės (250-300 kaliniai/ 100 000 gyventojų). Negana to, skaičiuojama, jog Norvegijai priklauso mažiausias visame pasaulyje pakartotinių nusikaltimų skaičius, siekiantis tik 20 proc.
Svarbi ir visuomenės savimonė, ir ekonomika
Pasak pašnekovo, norvegams priimtina sistema, kuomet artėjant išėjimo į laisvę terminui nusikaltusiam suteikiama vis daugiau laisvės. „Manau, žmonės suvokia, kad nuteistiesiems reikia pamažu adaptuotis grįžtant į visuomenę. Jei stengsimės tik nubausti, nesuteikdami jokios pagalbos, mums patiems reikės gyventi tarp tokių kaimynų, išėjusių į laisvę“,- paprastai aiškina L. Oster.
Jo spėjimu, didesnis noras „nubausti“ kyla šalyje, kurioje egzistuoja tokios opios problemos kaip didelis skurdas, nedarbas. Tuomet žmonės nori teisybės ir griežtų bausmių tiems, kas pažeidė taisykles. Efektyvią bausmių sistemą jis glaudžiai sieja ir su šalies ekonomika. „Manau, turtingoms šalims yra lengviau, nes į nuteistuosius reikia nemažai investuoti. Kaip ir su bet kokia kita sritimi – neinvestavęs savo laiko ir finansų ar kitų išteklių, negali tikėtis gero rezultato. O čia rezultatas svarbus, nes į laisvę išėję žmonės turėtų sugebėti gyventi, jei taip galima sakyti, „normalų“ gyvenimą ir prisidėti prie šalies gerovės kaip ir bet kuris iš mūsų“, - savo pastebėjimais dalijasi Norvegijos bausmių sistemos atstovas.
Kalbant apie investicijas į nuteistuosius, konkrečiau – apie sąlygas kalėjimuose, Lietuva iki šiol susilaukia Europos Sąjungos kritikos. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir tuo būdu pažeidžiamų žmogaus teisių nuteistieji ne kartą kėlė bylas ir jas laimėjo: 2012-2013 m. Lietuvos teismuose išnagrinėta 800 nuteistųjų bylų, iš valstybės prisiteista apie 144 tūkst. Eur.
Pusiaukelės namų sėkmė
Nors mūsų šalyje gerai suvokiant egzistuojančias problemas ir vykdomi įvairūs bausmių sistemą efektyvinantys projektai, ne visi net ir turėdami kilnų tikslą sulaukia visuomenės palaikymo. Bene geriausias to pavyzdys – rengimasis atidaryti pirmuosius pusiaukelės namus Lietuvoje. Ne viename mieste vietiniai gyventojai itin kritiškai sureagavo į tokią žinią, motyvuodami, jog šalia savo gyvenamosios vietos nenori nuteistųjų ir jausis nesaugūs, baiminsis dėl savo vaikų saugumo. Tai rodo, jog visuomenei trūksta informacijos apie nuteistųjų reintegracijos būtinybę, o galbūt dar gajus jau minėtas požiūris, jog nuteistieji nusipelnė gyvenimo nelaisvėje ir padėti jiems nereikia.
„Svarbiausias tikslas – tinkamai informuoti visuomenę ne tik apie pusiaukelės namus, bet ir apie anksčiau į ne tokios sugriežtintos priežiūros institucijas patekusių asmenų reintegracijos galimybes. Suprantu, kad pusiaukelės namai gali bauginti. Tokių atvejų sulaukėme ir mūsų šalyje. Tačiau parodę žmonėms, kad kaliniai – tokie patys kaip ir mes, sulaukėme labai gerų rezultatų. Dabar pusiaukelės namus steigiame net laisvose prekybos centrų patalpose“, – teigė L. Oster.
Tiesa, verta paminėti, jog pusiaukelės namai nėra panacėja pati savaime – yra šalių, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos, kur pusiaukelės namai trokštamo rezultato neduoda. L. Oster teigia, kad egzistuoja keletas elementų, dėl kurių pusiaukelės namai jų šalyje yra efektyvi priemonė gerinti nuteistųjų reintegraciją.
„Mes kruopščiai atsirenkame kiekvieną nuteistąjį. Dar prieš rašydami paraišką į pusiaukelės namus nuteistieji nueina tam tikrus žingsnius uždarame kalėjime, kad galėtų tai padaryti. Paprastai jie ateina jau stipriai motyvuoti tęsti savo gyvenimą be nusikaltimų. Visi kaliniai itin glaudžiai bendrauja tiek tarpusavyje, tiek su personalu, taigi gauna daug palaikymo ir pagalbos planuodami savo ateitį. Taip pat labai svarbu kaliniams suteikti daugiau laisvės ir savo gyvenimo kontrolės, tokiu būdu galime juos maksimaliai paruošti gyvenimui laisvėje“, - sėkmingų pusiaukelės namų „receptu“ dalijasi jų vadovas.
Gerina situaciją
Siekiant kompleksiškai spręsti Lietuvos bausmių sistemos problemas, vykdomi projektai, finansuojami Norvegijos finansinio mechanizmo ir remiantis kaimyninės šalies gerąja praktika bei konsultacijomis. Visi jie orientuoti į nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimą, alternatyvių priemonių laisvės atėmimo bausmėms taikymą, žmogaus teisių užtikrinimą Lietuvos įkalinimo įstaigose, nuteistųjų resocializaciją ir integraciją į visuomenę.
Programos „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ projektai apims tiek įkalinimo darbuotojų įstaigų kompetencijų kėlimą, tiek nuteistųjų užimtumo didinimą, tiek ir fizinių sąlygų jiems gerinimą.