Mokyklos pavadinimas neišskirtinis ir iš pirmo žvilgsnio nieko nesako, tačiau mokyklą juosia kelių metrų aukščio tvora, langai grotuoti, o klasėse yra raudoni mygtukai apsaugai iškviesti. Tai mokykla įsikūrusi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje.
Tačiau čia dirbantys pedagogai ramūs.
„Tai yra vaikai. Nieko išskirtinio“, - sako „Aitvaro“ mokyklos, kuri netrukus taps gimnazija, direktorius Virginijus Kniuras.
Pamokos atskirų kamerų „gyventojams“
„Aitvaro“ mokyklą sudaro dvi dalys – viena įsikūrusi įkalinimo patalpose, kita – tardymo izoliatoriuje.
Nesenai pastarojoje įstaigoje vyko gana nemaža šventė – atidarytos suremontuotos klasės, kur mokiniams ir mokytojams sudarytos kone idealios sąlygos mokytis ir dirbti.
Nauji kabinetai, nauji baldai, nauji kompiuteriai ir viskas, ko reikia mokyklai. Tiesa, klasės nėra didelės, tačiau ir mokinių nėra daug – iš viso 86.
Šioje ugdymo įstaigoje pamokos vedamos ne taip, kaip įprastose mokyklose – pamokos metu klasėje sėdi ir šeštokai, ir dešimtokai – tai yra įvairių klasių moksleiviai. Taip yra dėl to, kad į pamokas ateina ne atitinkamų klasių mokiniai, o atskirų kamerų „gyventojai“.
Iš viso „Aitvaro“ mokykloje įrengtos 7 naujos klasės, tarp jų – ir informacinių technologijų, su kompiuteriais ir intranetu. Mokykloje pamokas veda 23 mokytojai. Pats jauniausias pagal klasę mokinys – šeštokas. Tačiau jis nėra jauniausias pagal amžių – jam jau 16.
Daugiausiai mokykloje dešimtokų – 26. Ši mokykla netgi akredituota kaip gimnazija, kad suimti ar jau įkalinti jaunuoliai galėtų baigti 12 klasių.
„Fizika“, - paklaustas, koks dalykas šios mokyklos mokiniams sekasi sunkiausiai, atsako G. Augulis.
O pažangumas šioje mokykloje tikrai nėra prastas – 96 proc. mokinių per savaitę čia vyksta apie 15 pamokų, o mokytojai prie atlyginimo gauna priedus, kaip gimnazijose dirbantys jų kolegos.
Pro grotuotus mokyklos langus matosi vidinis įkalinimo įstaigos kiemas – krepšinio ir tinklinio aikštelės, ne pilnų matmenų dirbtinės dangos futbolo aikštė.
Prie mokytojų kabineto įrengtas raudonas pagalbos mygtukas - jei kiltų nenumatytų problemų, jį paspaudus atskuba apsauga. Davikliai su pagalbos mygtukais prikabinti ir prie visų kabinetų raktų, kuriuos turi kiekvienas mokytojas. Tačiau jų prireikia labai retai.
Nori mokytis
V. Kniuras sako, kad „Aitvaro“ mokykla yra eilinė ugdymo įstaiga. Tačiau čia dirbantys specialistai nėra eiliniai.
„Reikia pripažinti, kad vaikai nėra patys ramiausi, tačiau pamokų metu klasėje būna 3-4 vaikai, ir mokytojams žymiai lengviau. Mokykloje dirbantys mokytojai čia dirba jau daug metų. Jie turi patirties ir yra specialistai, nors tokių Lietuvoje neruošia“, - sako V. Kniuras.
Įprasta, kad žmonės ne itin palankiai žiūri į nusikaltimus padariusią visuomenės dalį, tačiau tarp šių vaikų yra tokių, kurie mąsto apie savo ateitį ir ketina tęsti mokslus grįžę į laisvę.
„Vaikai ateina iš įvairių mokyklų. Vieni mokėsi, kiti nesimokė 2-3 metus, kiti mokėsi gimnazijoje. Tokie, be abejo, yra imlūs ir nori tęsti mokslus grįžę į laisvę. Retokai, bet tokių pasitaiko. Tai yra normali mokykla, tik kad skirtingi vaikai. Aš visą laiką sakau – pasitaiko visko. Bet šiaip dirbti yra normalu – yra priežiūra, yra budėtojai, visi padeda. Yra priemonių, į kurias galima atsiremti. Viskas yra normalu“, - DELFI sako V. Kniuras.
Namų darbai – ne išimtis
Namų darbai neatsiejama kiekvienos mokyklos dalis. Ne išimtis ir „Aitvaro“ mokykla, nors šiuo atveju žodis namai skamba gan keistai.
„Be abejo, namų darbai yra, bet stengiamės, kad namų darbus jie atliktų pamokos metu. Atskirai pamokų ruošos nėra. Sprendžia, kas užduodama kitai pamokai, ruošiasi kitoms pamokoms, kad viskas būtų atlikta. Yra dalinamoji medžiaga. Galima ir kamerose ruoštis, jeigu aišku jie tik nori“, - sako V. Kniuras.
Egzaminai šioje mokykloje vyksta identiškai, kaip ir kitose ugdymo įstaigose, o baigę šią mokyklą vaikai gauna atestatą, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų abiturientų.
„Tai visiškai normali mokykla ir net pavadinime nėra nieko, kas rodytų, jog tai kažkokia išskirtinė mokykla. Ir pavadinimas normalus, kad niekas nesuprastų, jog vaikai atliko bausmę“, - sako V. Kniuras.
Žmogiškas klausimas – ar pedagogams nėra baisu dirbti su vaikais, kurie įvykdė ar įtariami padarę nusikaltimą.
“Jie yra vaikai. Jie yra mokiniai. Baimės nėra – mes dirbame darbą, kuris mums patinka. Mes žinome specifiką ir jokios baimės nėra absoliučiai. Mes nesidomime, už ką vaikai pas mus papuola, nes gavus tokią informaciją būtų sunku ir mums, mokytojams, ir vaikams“, - sako V. Kniuras.
Anot teisingumo ministro Juozo Bernatonio, tai, kad bausmę atliekantys ar teismo laukiantys vaikai galėtų kokybiškai mokytis yra labai svarbu. „Šie jauni žmonės padarė klaidų, tačiau dėl to negalime jų nuteisti visam gyvenimui. Juk mokykloje klojame pagrindus ateičiai – jei sąlygų kokybiškai mokytis nebūtų, tikimybė, kad šie paaugliai sėkmingai sugrįš į doros kelią smarkiai sumažėtų. Džiugu girdėti ir teigiamus mokytojų atsiliepimus, kad vaikams noro mokytis pakanka, tai teikia vilties, kad į laisvę jie sugrįš su tokiu pačiu entuziazmu toliau gyventi be nusikaltimų,“ – sako ministras.