Nors mokyklos vadovei edukologijos mokslų daktarei Austėjai Landsbergienei vis dar tenka išgirsti nustebusių tėvų ir mokytojų kritiką bei klausimus, ar tokios technologijų gausos mokykloje tikrai reikia, ji įsitikinusi, kad gyvendami XXI amžiuje turime išnaudoti visas mums suteikiamas galimybes, o ne vadovautis nepagrįstomis baimėmis.
„Galime eiti į biblioteką ir ten visą dieną ieškoti informacijos, o galime atsinešti planšetę ir ją rasti per penkias minutes, o likusį laiką diskutuoti apie tai, ką radome. Technologijos nėra ir negali būti ugdymo sistemos pagrindas, tai tik papildas, tačiau jos yra naudingos ir padeda mūsų vaikams. Šiuolaikinei kartai naudotis išmaniaisiais įrenginiais lengva ir paprasta, tad kodėl turėtume tai stabdyti? “, - retoriškai klausė edukologė.
Netradicinėje mokykloje besimokantys vaikai jos nenori palikti net vasarą. Dar tik mokymosi sezonui besiruošiančioje įstaigoje net ir DELFI apsilankymo metu lakstė mokiniai. Kaip pavyksta tai pasiekti?
Technika apginkluojami ir mokytojai, ir mokiniai
Pasirodo, Karalienės Mortos mokykloje kiekvienas mokytojas turi po nešiojamą kompiuterį, kurį naudoja praktiškai kiekvienos pamokos metu, jį nešasi ir į lauką, kur taip pat veikia internetas. Mokytojams kelis kartus per metus organizuojami mokymai, kurių metų supažindinama su naujausiais įrenginiais ir programomis. Jie drąsiai diskutuoja apie technologijų naudą tarpusavyje, dalinasi metodine informacija. Kartu su vaikais mokytojai ne tik dalyvauja pamokoje, bet ir bendrauja pertraukų metu, ilsisi, pietauja, žaidžia.
Visi vaikai mokosi išmaniosiose klasėse. Viena jos siena palikta balta – tai vieta multimedijai, prie kitos – „iPadų“ stotelė. Jose įrenginiai laikomi, įkraunami ir laisvai pasiekiami. Mokiniai planšetėmis gali naudotis bet kuriuo metu.
Tačiau mokykloje galioja ir kelios taisyklės. Pavyzdžiui, jokios įrangos vaikai negali atsinešti iš namų. Taip pat griežtai kontroliuojamas ir technologijomis gaunamas turinys. Be įvairių užkardų nuo tam tikrų puslapių veikia ir apsaugos sistema. Norint ką nors parsisiųsti, reikalaujama slaptažodžio.
„Jeigu vaikams dėl kažkokių priežasčių reikia kažkam paskambinti, jie gali tai padaryti atėję į biurą. Mes turime viską, ko reikia. Įvesti tokią tvarką nusprendėme norėdami užkirsti kelią patyčioms ir laiko švaistymui. Nenorime, kad pamokų metu būtų siuntinėjamos žinutės, siekiame, kad per pertraukas vaikai žaistų stalo žaidimus, daugiau laiko praleistų lauke ir bendrautų vieni su kitais. Be to, mūsų mokykloje su vaikais visuomet yra suaugusieji. Jie mato, ką su įrenginiais veikia vaikai. Jeigu jie nori parsisiųsti kokia nors programėlę, turi argumentuoti savo pasirinkimą. Taip ne tik apsaugome nuo neigiamos technologijų ir interneto įtakos, bet ir mokome derybų meno, lyderystės paslapčių“, - tai, kad technologijos mokykloje naudojamos ne dėl pramogos, o dėl to, kad palengvintų mokymosi procesą, pabrėžė A. Landsbergienė.
Programuoti mokys jau pirmokus
Neretai būtent technologijos padeda ir išmokti naują dalyką. Mokykloje gausu atvejų, kai tam tikros disciplinos nesupratęs vaikas pradėjęs mokytis jos per išmaniuosius įrenginius dalyką įsisavino greičiau, nes tai buvo pateikta jam suprantama forma. Matydama aiškią technologijų naudą šiuolaikinei kartai A. Landsbegienė dalinasi inovatyviomis idėjomis. Pavyzdžiui, programuoti mokyti jau pirmokus.
„Naudojimasis technologijomis yra daug daugiau nei tik aplikacijos įsijungimas. Dabartinė naujovė, kurią norime įvesti, yra programavimo pagrindų mokymas nuo pirmos klasės. Aišku, link to žengiame tik pirmuosius žingsnius, tačiau tokiu sprendimų jau dabar labai džiaugiasi tėvai. Tendencija vaikus pradėti mokyti programuoti jau kurį laiką pastebima pasaulyje, estai tai nori padaryti net valstybiniu mastu, kol kas nepanašu, kad tai masiškai apimtų Lietuvą, tačiau norime vaikams parodyti šią galimybę. Programavimas ugdo ir loginį mąstymą, ir kūrybiškumą, moko nebijoti technologijų. Norime juos pripratinti prie to, be ko ateityje galbūt neįsivaizduosime savo gyvenimo“, - idėjomis dalijosi edukologė.
Nors ji pastebi, kad Lietuvoje kol kas trūksta ne tik kitokio požiūrio į technologijas, bet ir paprasčiausiai tinkamų ugdymo procesui programėlių, šių problemų nesureikšmina. Jos vadovaujamoje mokykloje neretai naudojamos angliškos programėlės, kurias naudodami vaikai mokosi ne tik kitų disciplinų, bet ir anglų kalbos. Tuo tarpu lietuvių kalbos pamokose technologijos taikomos rečiau – jų metu dažniausiai mokomasi iš knygų.
Kaip šioje mokykloje atrodo įprastas antroko pirmadienis?
Nors technologijos užima reikšmingą vietą ugdymo procese, A. Ladsbergienė perspėja nesusidaryti klaidingo įspūdžio, kad vaikai nuo 8 iki 15 val. prasėdi tik prie išmaniųjų įrenginių arba kad jiems į galva brukami pernelyg sudėtingi dalykai. Ji sutiko papasakoti apie įprastą antroko pirmadienį Karalienės Mortos mokykloje.
„Dieną pradedame susirinkdami bendroje erdvėje, kur giedame Lietuvos himną. Esame prieš patyčias, o jos dažnai prasideda nuo segmentacijos, tad stengiamės kuo dažniau vaikus suburti, aptarti bendrus mus vienijančius reikalus – ateinančios savaitės planus, gimtadienius, išsiaiškiname, ar nėra susirgusių vaikų. Jei yra, sutariame, kaip galėtume jį pradžiuginti, galbūt vertėtų parašyti laišką... Tuomet vaikai išsiskirsto į klases, kur susėda į ryto ratą ir aptaria, kokia diena jų laukia, kas vyks, kokias užduotis jie gaus.
Prasidėjus pamokai mokytojas gali pasakyti, ką jie patys turi išsiaiškinti ir tuomet sugrįžę kartu aptarti arba pats pradeda aiškinti tam tikrus dalykus. Viskas priklauso nuo pamokos rūšies. Pavyzdžiui, kalbant apie vulkaną šimtą kartų efektyviau parodyti filmuką apie jo įsiveržimą arba padaryti kažkokį eksperimentą nei trisdešimt minučių apie tai pasakoti. Pamokas mes paverčiame žaidimu. Kartais, pavyzdžiui, padaliname klasę į dvi dalis, viena ieško informacijos knygose, kita – internete, tuomet vaikai lygina tai, ką sužinojo, ir apie tai diskutuoja. Kone kasdien vaikai po valandą laiko praleidžia lauke, kur žaidžia judriuosius žaidimus, važinėjasi dviračiais. Šiam tikslui mes netgi esame įrengę dviračių parką – daugiau nei vienoje pradinėje mokykloje Lietuvoje mes negalime kieme išvysti dvidešimties dviračių. Mokykloje vaikai taip pat mokomi muzikos, šios pamokos metu jie dažnai tiesiog klausosi muzikos sugulę ant grindų ir bando ją suprasti, dailės – kuomet jie piešia ant molbertų ar konstruoja tam tikrus darbelius. Dienos pabaigoje mokytojai visuomet pusę valandos vaikams tiesiog skaito. Taip darome todėl, kad iki šeštos klasės vaikas skaito lengvesnę literatūrą nei kad supranta – jo skaitymo įgūdžiai yra menkesni nei supratimo lygis. Todėl, kai mes skaitome jiems literatūrą, plečiasi jų žodynas, supratimo lygis, jų kalba darosi taisyklingesnė, jie vėliau lengviau reiškia mintis“, - apie įprastą dieną Karalienės Mortos mokykloje pasakojo jos vadovė.
Ateitis priklauso technologijoms
Paklausta, ar nebijo to, kad po šios pradinės mokyklos į įprastas vidurines pasukę vaikai sunkiai integruosis prie pasikeitusio mokymosi proceso, A. Landsbergienė prasitarė turinti planų vyriausią mokyklos klasę augintis ir toliau.
„Pradinė mokykla yra ugdymasis per žaidimą. Mokytojas turi įskiepyti norą mokytis visą gyvenimą. Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad beveik visi darželinukai nori eiti į mokyklą (daugiau nei 90 proc.), tačiau po pirmos klasės į mokyklą tebenori eiti mažiau nei 50 proc. vaikų. Gal vertėtų kelti klausimą, ką mes jiems padarome? Kodėl per dešimt mėnesių kardinaliai pasikeičia vaikų nuomonė apie mokyklą? Kodėl vaikai nebenori mokytis? Aš manau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad mes netinkamai juos mokome. Pradinėse klasėse labai svarbu tinkamai sudėlioti visą pagrindą ateinančiam gyvenimui, vaikui turime išvystyti labai svarbius įgūdžius. Jei baigęs pradinę mokyklą jis mokės pats rasti ir atsirinkti informaciją, mokės kritiškai mąstyti, sugebės diskutuoti ir rasti tinkamus problemų sprendimo būdus bei norės mokytis, jam bus kur kas lengviau vyresnėse klasėse. Žinoma, penktoje klasėje mokymosi procesą bet kuriuo atveju reikia labiau struktūrizuoti, nes atsiranda ir daugiau mokomųjų dalykų, reikia specifinių žinių, tačiau vaikas jau moka mokytis, todėl toliau žengti jam nebėra taip sunku“, - įsitikinusi specialistė.
Kalbėdama apie ateitį, kaip dar gali kisti ir keisis švietimo sistema ji patikino, kad technologijų vaidmuo joje tik augs ir vis labiau įsilies į ugdymo procesą.
„Gegužės mėnesį aš dalyvavau didžiausioje smegenų tyrimų konferencijoje ir mums parodė modernią linzę, kurią mokytojas atėjęs į darbą įsideda į akį. Mes žinome, kad žmogus geriausiai mokosi tuomet, kai jam yra įdomu. Pradėjęs dėstyti pamoką mokytojas linzėje pamatys informaciją, pavyzdžiui, kad 80 proc. mokinių nuobodžiauja. Visi duomenys tiesiai į kompiuterį keliaus vadovui, kuris galės pasikviesti tą mokytoją ir sakyti, štai tavo kolegos klasėje vaikai kaifuoja, o kas yra pas tave? Kodėl vaikams yra neįdomu? Turi kažką keisti. Ateityje mes turėsime be proto daug galimybių. Suprantu, kad tai kelia nerimą, nes mes nežinome, ko tikėtis, tačiau technologijomis gausi ateitis yra neišvengiama. Nebegalime vien tik pykti ant technologijų ir jų bijoti, nes tai trukdo mums mąstyti racionaliai. Mes iš karto atmetame tai, kas gali būti naudinga. Gausu filmukų, kaip minia šėlsta pagal dainas, kurias atlieka holograma, o automobilis vairuoja pats, įvairiausias kliūtis įveikdamas be žmogaus įsikišimo. Viskas eina technologinio tobulėjimo linkme. Dabar yra toks laikas, tad turime išmokti gyventi pasiimdami maksimaliai tą, ką galime gero, tačiau neperžengdami ribos. Į technologijas turime žiūrėti ne kaip į baubą, o kaip į mūsų gyvenimo papildą, kuris yra neišvengiamas“, - patikino A. Landsbergienė.
